Akcinės bendrovės „Maistas“ įsteigimo data yra 1923 m. balandžio 18 d. Steigėjai – broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai.

1930 m. liepos mėnesį Panevėžyje prasidėjo fabriko statybos. Fabrikas dažnai buvo vadinamas Panevėžio skerdykla. Fabriką statė brolių Ilgovskių firma iš Kauno. Statybos vyko pagal geodezijos inžinieriaus M. Ratauto ir inžinieriaus P. Markūno projektą.

Pastatyti 2 tvartai bekonams laikyti, kurie darbą pradėjo 1931 m. balandžio mėnesį. Iš pradžių, kaip rašė tuometinė spauda, ūkininkai skundėsi, kad bekonai superkami per pigiai. Kai kurie privatūs pirkliai iš ūkininkų kiaules supirkdavo didesne kaina. Buvo ir kitų problemų. Iš pradžių dalies kiaulių nesupirkdavo, todėl ūkininkai buvo priversti namo važiuoti nepardavę kiaulių arba parduoti jas privatiems pirkliams. 1931 m. gegužės 19 d. fabrikas paskelbė varžytines mūrinių kiaulidžių statyboms prie skerdyklos.

Tuometinė spauda rašė, kad kai kurie „Maisto“ tarnautojų vaikai lanko lenkų gimnaziją.

Iki 1931 m. vasaros gamybos atliekos iš fabriko buvo leidžiamos tiesiai į Nevėžio upę. Upės vanduo darydavosi raudonas. Tai keldavo gyventojų pasipiktinimą. Vasarą prie skerdyklos pradėtas statyti filtras, kuris sulaikydavo didesnes atliekas.

Po truputį padėtis fabrike gerėjo. 1931 m. fabrikas įsigijo lengvąjį automobilį. Fabrike dirbo apie 90 darbininkų. Dalis jų buvo kitataučiai: Lichutinas, Landygas ir kiti. Norinčių įsidarbinti buvo nemažai. Laikraštyje „Diena“ skelbiama, kad 1931 m. fabriko direktorius – T. Chodakauskas. Dirbo du veterinarijos gydytojai J. Vilūnas ir Hiučinas. Per savaitę buvo paskerdžiama 3 000 kiaulių. Produkcija per Klaipėdos uostą buvo vežama į užsienį. Galvos, širdys, kepenys ir kt. atitekdavo vidaus rinkai. 1931 m. A. P. Pranculis stažavosi akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrike, o 1932 m. jis tapo fabriko direktoriumi. Vėliau A. P. Pranculiui už finansinius pažeidimus iškelta byla. Šiauliuose jis statė namą už 105 tūkst. Namas tuo metu dar buvo nebaigtas.

1932 m. lapkričio 22 d. A. P. Pranculį pakeitė A. Kubilius. 1932 m. „Maiste“ moterys uždirbdavo nuo 30 iki 45 centų už valandą, o vyrai nuo 60 centų iki 1,20 lito už valandą. Nuo 1932 m. liepos vidurio fabrike vyko remontas. 1932 m. liepos 14 d. „Maisto“ darbininkų susirinkime įsteigta sporto sekcija.

Įmonė statyta tik bekonų gamybai, nes tada buvo labai didelis bekonų poreikis Anglijos rinkoje. Statant planuota per parą paskersti 350 bekonų, bet ūkininkai pateikdavo daug daugiau bekonų. Iš pradžių planuota bekonus gabenti tik į užsienį, nes buvo manoma, kad vidaus rinkoje veiks mažesnės privačios skerdyklos. Vidaus rinkai pradėta gaminti nuo 1931 metų. Iki 1936 m. gamyba išaugo 10 kartų. Bekonus iš ūkininkų supirkdavo supirkėjai. Panevėžys turėjo 15 supirkimo punktų įvairiose vietovėse.

Ne visada reikalai buvo tokie geri. 1934 m. iš darbo atleisti 36 darbininkai ir tarnautojai. 1934 m. gegužės 13 d. dešrų ceche kilo gaisras. Jis užgesintas tik po valandos. 1934 m. pradėti supirkinėti triušiai. Iš pradžių fabrikas turėjo tik vieną parduotuvę, kurioje buvo pardavinėjama mėsa ir kiti produktai. Ne visa produkcija tiko užsienio rinkai, todėl pradėtas plėsti parduotuvių tinklas vidaus rinkai. „Maisto“ vadovybė įsteigė 11 krautuvių. Iš jų 6-ios buvo Panevėžio mieste, kitos – Utenoje, Radviliškyje, Rokiškyje, Biržuose, Pasvalyje.

Produkcijos atliekos pigesne kaina buvo parduodamos ir mažuose miesteliuose. Per metus ūkininkai už supirktus bekonus gaudavo apie 6 mln. litų. 1934 m. pradėjo veikti paukščių skyrius. 1935 m. iš ūkininkų nupirktos 96 745 kiaulės ir sumokėta 6 050 000 litų. 1935 m. į JAV buvo gabenama atšaldyta produkcija. Labai išaugo konservų paklausa. 1935 m. „Maisto“ ūkio skyriaus vedėjas Kostas Kanis-Kanevičius iškeltas į Klaipėdą. Nuo 1935 m. liepos iki gruodžio 15 d. buvo įrenginėjami konservų cechai. Iki tol konservuota mėsa buvo išvežama į Suomiją. Suomija darė konservus ir turėjo nemažas pajamas. 1935 m. dirbo 257 darbininkai ir 81 kontoros darbuotojas. Kai kurių moterų darbininkių padėtis buvo prasta. Jos dirbdavo tik 2 dienas per savaitę ir, aišku, mažai uždirbdavo. Kitaip rašė rugsėjo mėnesį spauda. Tada „Maistas“ dirbo ir sekmadienį, bet taip buvo rašoma apie bekonų skerdyklą. 1935 m. rašoma, kad „Maisto“ direktorius Kubilius suimtas, o jo vietoje dirba Vincas Ambraziūnas.

Nuo 1935 m. lapkričio 1 d. vyr. veterinarijos gydytoju paskirtas Poška. 1936 m. pradėti skersti ir raguočiai. Iš pradžių jie buvo skerdžiami rankiniu būdu, o vėliau atsirado ir galvijus svaiginanti elektrinė mašina. 1936 m. „Maisto“ bendrovė tarpininkavo superkant galvijus. Jie buvo eksportuojami į SSRS. Buvo supirkta apie 50 galvijų. 1936 m. „Maiste“ statomas 2 aukštas konservų gamybai ir patalpos triušių laikymui.

1936 m. spauda rašė, kad sausio 26 d. Antanas Placidas Pranculis ir Antanas Kubilius už finansinius nusikaltimus nuteisti 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo.

1937 m. atidarytas konservų skyrius. Vasario mėnesį buvo suorganizuotos skyriaus atidarymo iškilmės, o veikti pradėjo balandžio mėnesį. Jame įdarbinta 70 žmonių. Anksčiau konservuota mėsa buvo gabenama į Suomiją, o dabar konservai buvo naudojami vidaus rinkai. Užsienio rinkoje neturėjo paklausos paukštienos konservai. 1937 m. pastatyta gyvulių skerdykla, įrengta 2 aukštų kontora ir 45 metrų kaminas. Buvo konservuojamos ir daržovės. Konservuoti agurkai gabenami į JAV.

Pomidorų padažas buvo skirtas vidaus rinkai. Daug produktų tiko vidaus rinkai. Tam reikėjo sukurti parduotuvių tinklą. Prekyba vyko ir prie paties fabriko. Varguomenė nuo 3 val. ryto laukdavo ir gaudavo maisto gamybos atliekų.

1938 m. įrengtas paukščių skyrius, kuriame buvo paukščių perykla ir skerdykla. Dirbo 50 moterų.

1937 m. Panevėžio „Maisto“ parduotuvės buvo įsikūrę Respublikos g. 32, Smėlynės g. 8, Ramygalos g. 1, Stoties g. 19 ir Fromo Gužučio gatvėje. Viso – 6 parduotuvės. 1938 m. dalis gyventojų buvo nepatenkinti dėl parduotuvės Nr. 4 Stoties gatvėje darbo. Čia būdavo daug pirkėjų, o mėsa vežama tik vakare ir 10 val. ryto. Dienos metu mėsos jau trūkdavo. Ryte prie parduotuvės susidarydavo didelės eilės ir dažnai dirbdavo tik viena pardavėja. Tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą. 1940 m. fabrikas turėjo krovininį sunkvežimį „Zis“ ir lengvąją mašiną „Opel“.

1939 m. parduotuvės vėl kiek pakeitė adresus. Jos buvo įsikūrusios Respublikos g. 34, Smėlynės gatvėje, Laisvės a. 25, Stoties g. 19 ir Fromo Gužučio gatvėje. Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas buvo didžiausia Panevėžio miesto įmonė. Ji faktiškai vienintelė Panevėžyje turėjo savo sukurtą parduotuvių tinklą.

Parduotuvių veiklai geras sąlygas sudarė ir auganti įmonės apyvarta. Buvo pardavinėjami sūdyti ir rūkyti gaminiai, taip pat buvo populiarūs konservai. Neturtingi gyventojai galėjo įsigyti pigesnių maisto produktų. Parduotuvių tinklas buvo gan gerai išdėstytas. Buvo superkamos jau ir lašininės kiaulės. Jos eksportuojamos į JAV, Švediją, Belgiją ir kitas valstybes. Į JAV buvo eksportuojama šaldyta produkcija. Fabrike dirbantys darbininkai buvo suskirstyti į 10 kategorijų. Pirmos kategorijos darbininkas į valandą gaudavo 35 centus, o 10 kategorijos – 1,10 lito.

Imta konservuoti ir daržoves. Konservuojami agurkai. Agurkų produkcija gabenama į JAV, o pomidorų padažas realizuojamas vidaus rinkoje. Iš pradžių nepaklausūs buvo paukštienos konservai. Prie fabriko veikė restoranas „Regina“. 1931 m. Panevėžyje atidarius fabriką prie jo įsikūrė restoranas gražiu pavadinimu „Regina“. Jame lankydavosi gamyklos tarnautojai ir darbininkai. Kai kurie čia išleisdavo visą savo atlyginimą. Į šį restoraną ponai iš miesto atvykdavo su automobiliais. Jiems buvo skirti atskiri kabinetai. Visus pasitikdavo auksinių raidžių iškaba „Regina“. Grindys buvo klotos linoleumu, sienos dažytos aliejiniai dažais. Restoranas buvo populiarus, nes čia buvo galima pigiau papietauti. Pietūs kainavo tik 40 centų. Tai buvo žymiai pigiau nei kituose miesto restoranuose. 1937 m. spauda rašė, kad restoranas „Regina“ uždarytas. 1937 m. „Maisto“ fabrike buvo statomas naujas dūmtraukis. Jo kaina pagal planus turėjo siekti 40 tūkst. litų. Dūmtraukį projektavo inžinierius Indriūnas. 1939 m. spauda rašė, kad „Maisto“ tarnautojai yra nepatenkinti, nes nedidelės algos ir nekaupiama pensijų fondui. Dalis jų rašė prašymus, kad priimtų į policiją ar kokią kitą tarnybą.

Fabrike aktyviai veikė šaulių būrys. 1939 m. spalio 21 d. šaulių būrio nariai surengė labdaros vakarą ir gautą pelną 257 litus skyrė atgauto Vilniaus lietuviams šelpti. Pirmieji Vilniaus lietuviams remti lėšas pradėjo rinkti ir tarnautojai. 1939 m. gruodžio mėn. spauda rašė, kad ši šaulių kuopa yra didžiausia ir veikliausia Panevėžyje. Šaulių kuopai priklausė beveik visi tarnautojai ir darbininkai. Ji turėjo dūdų orkestrą, chorą, artistų grupę, stalo ir lauko teniso komandas, 2 futbolo komandas, šachmatininkų būrelį. 1940 m. spauda rašė, kad „Maisto“ pardavėjos labai malonios, gerai dirba ir gali būti pavyzdžiu kitoms parduotuvėms. Kartu pažymima, kad susidaro per didelės eilės, o ypač Respublikos ir Stoties gatvėse. 1940 m. kovo mėn. spauda rašė, kad direktorius kreipėsi į tarnautojus ir darbininkus, jog šie teiktų pasiūlymus dėl gamybos tobulinimo. Už tai žadamos premijos nuo 5 iki 50 litų ir už ypač vertingus pasiūlymus net ir dvigubai didesnės premijos.

1940 m. pabaigoje užėjus sovietinei valdžiai fabrikas nacionalizuotas. Prasidėjo kitas jo veiklos etapas.

Nuotraukos:
1. Akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko kolektyvas. XX a. 4 deš.
2. Gamybos proceso metu. XX a. 4 deš.
3. Akcinės bendrovės „Maistas“ dokumentas.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas