Šimtametę istoriją mena alaus darykla „Kalnapilis“. „Kalnapilis“ – seniausia Panevėžio įmonė.

1900 m. gruodžio 14 d. Panevėžio miesto dūma leido vokiečių kilmės aludariui Albertui Foigtui Bajorų gatvėje įsteigti alaus daryklą. Žemė buvo supirkta iš vietinių ūkininkų. Pastatytas trijų aukštų mūrinis namas ir dvi medinės ledainės.

Alaus daryklos pavadinimą sudaro du vokiški žodžiai „berg“ – kalnas ir „schlöschen“ – pilis. Kaip rašė savo atsiminimuose Juozas Jurkevičius, toje vietoje, kur buvo pradėta statyba, stovėjo nemažas kalnas su tuščiu lauku. Netoliese stovėjęs tik vienas namas. Tikriausiai naujai iškilęs pastatas kažkuo priminė pilį ant kalno, tad ir imta vadinti „Bergschlöschen“ – „Kalnapilis“.

Pagal kai kuriuos šaltinius alaus daryklos įkūrimo data nurodoma 1901 metai. Tokie duomenys kartais buvo pateikiami cariniais laikais. Visgi yra nusistovėjusi nuomonė, kad daryklos įkūrimo data laikoma ta diena, kai buvo pradėtas virti alus. 1902 m. sausio 1 d. (senuoju stiliumi) Albertas Foigtas pradėjo virti alų. Ta data ir laikoma „Kalnapilio“ įkūrimo data. Buvo gaminamas trijų rūšių alus. Populiariausias buvo „Bavariškas“ ir „Pilzeno“ alus. Įrengimai kainavo 100 tūkst. rublių. Alaus darykla per metus pagamindavo 30 tūkst. kibirų alaus už 30 tūkst. rublių. Daryklos savininkas A. Foigtas jau buvo senas ir mirė praėjus keleriems metams po įmonės įsteigimo. Alaus darykla atiteko jo sūnui Artūrui. Jis mėgo linksmą gyvenimo būdą ir nelabai rūpinosi alaus gamyba. 1905 m. pagal notaro patvirtintą sutartį alaus darykla dvejiems metams išnuomota miestiečiui K. Sprigastui. Vėliau alaus daryklos savininkais buvo vokiečių tautybės asmenys. Iš pradžių juo tapo I. Pramas. 1908 m. I. Pramas įsteigė akcinę bendrovę. Vėliau tarp akcininkų buvo K. Šulcas, P. Zamas ir kiti. Įdomesnė asmenybė iš alaus daryklos vėlesnių savininkų buvo P. Zamas, kuris 1901 m. pirmasis Panevėžio mieste įsivedė telefoną.

Iki alaus daryklos įsteigimo per metus Panevėžio mieste buvo suvartojama 8 tūkst. kibirų degtinės už 62 tūkst. rublių. Alaus daryklos įsteigimas turėjo sumažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą. Net M. Valančius savo blaivybės sąjūdyje pasisakė tik prieš stipriuosius alkoholinius gėrimus. Kampanija nebuvo nukreipta prieš vyną ir alų.

Kaip rašoma 1905 m. išleistoje knygoje „Panevėžys“, alaus darykla turėjo 28 alaus kioskus Panevėžio ir Ukmergės apskrityse. Salyklą gamino iš atvežtinių miežių, nes vietiniai buvo prasti.

Savo atsiminimuose Juozas Jurkevičius rašė, kad jo tėvas Jonas Jurkevičius, dirbęs alaus išvežiotoju, 1911 m. gaudavo per mėnesį 15 rublių. Pats Juozas Jurkevičius 1911–1934 m. taip pat dirbo alaus išvežiotoju. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais alaus daryklos savininkai Isaokas ir Heselis Chazenai buvo jį nufotografavę ir fotonuotrauką panaudoję reklamai. Juozas Jurkevičius tapo savotišku alaus daryklos simboliu. Panevėžyje alaus barus ir parduotuves daugiausia turėjo vokiečiai. 1909 m. alaus darykla „Kalnapilis“ įvertinta 25 tūkst. 220 rublių. Pagal vertę tai buvo antroji įmonė Panevėžio mieste. 1914 m. alaus darykloje dirbo 15 darbininkų. 1915 m. alaus darykla buvo rekonstruota.

Jau nepriklausomos Lietuvos valstybės laikais, 1920 m. rugsėjo 15 d. bravoras-alaus darykla tuometinių savininkų išnuomojama S. ir B. Elicurams, F. Reichui, H. ir I. Chazenams. H. ir I. Chazenai 1924 m. buvo vieni turtingiausių Panevėžio pramonininkų. H. ir I. Chazenai Panevėžyje valdė 15 aludžių. 1925 m. alaus darykla turėjo 2 048,220 litų grynojo pelno. 1929 m. įmonę galutinai įsigijo H. ir I. Chazenai.

Žaliavą alui gaminti supirkdavo iš ūkininkų. Apynius atsiveždavo iš Čekoslovakijos. Alų gamino 4 rūšių: „Pilzeno“, tamsų, neperšviečiamos spalvos „Stiprųjį“, silpną „Stalo“ alų ir stiprų, rusvos spalvos alų „Strong-Ale“. Jį pilstė į 100-200 litrų talpos statines, kurias gabeno arkliais.

Nuo 1937 m. įmonėje dirbusi M. Katelienė savo atsiminimuose rašė, kad gamybą tvarkė lenkų tautybės meistras Vincentas Todovenskis, alaus gamybos meno mokęsis užsienyje. Meistras buvo vienas labiausiai vertinamų žmonių alaus darykloje. Jis tikrindavo miežius ir priimdavo tik geros kokybės. Miežiai buvo išvalomi ir pamerkiami salyklui, vėliau daiginami ir džiovinami. Išdžiovinus, gerą salyklą atskirdavo nuo blogo. Alų gamindavo tik iš gero salyklo.

Darbininkų skaičius įmonėje nuolat kito. 1933 m. sausio 1 d. įmonėje dirbo 12, 1938-aisiais ir 1940 m. kovo mėn. –  37 asmenys. Alaus daryklos vedėju 1938 m. buvo H. Chazenas. Darykla dirbo viena pamaina. Per 8 valandas paruošdavo 5 tūkst. butelių alaus. Buteliai buvo 0,38 litro talpos. Juos uždarinėdavo rankomis fajansiniu kamščiu. Vienas butelis silpno alaus 1938 m. kainavo 45 centus. Alų pardavinėjo Panevėžyje ir aplinkiniuose valsčiuose, taip pat Zarasuose, Rokiškyje ir kitose tolimesnėse vietovėse.

1935 m. alaus darykla jau vadinama „Kalnapiliu“ ir turėjo 5 proc. rinkos Lietuvoje. Tai matome iš 1935 m. alaus daryklos ataskaitos Panevėžio apygardos darbo inspekcijai. 1938 m. įmonės pelnas siekė 133 tūkst. litų. Keitėsi alaus daryklos adresas: įmonė pastatyta Bajorų gatvėje, vėliau nurodomas Respublikos gatvės 85-asis numeris, o 1940 m. įmonės ataskaitose jau nurodomas kitas adresas – Taikos alėja 1.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė okupacija. 1940 m. liepos 26 d. paskelbtas maisto pramonės ministro inžinieriaus Ch. Alperavičiaus įsakymas dėl nacionalizacijos. 1940 m. liepos 29 d. alaus darykla „Kalnapilis“ nacionalizuojama. 1940 m. rugsėjo 6 d. direktoriumi paskiriamas Vaclovas Didžiulis, Respublikos laikais alaus darykloje dirbęs paprastu darbininku. Prasidėjo kitas alaus daryklos gyvavimo etapas.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas