XX a. viduryje, pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo, sovietinė valdžia Lietuvoje skatino daugiavaikes sunkiai besiverčiančias šeimas atiduoti savo vaikus į globos namus ar internatus. Švietimo sistema siekė apsaugoti jaunimą nuo galimos „politiškai kenksmingos“ įtakos, uoliai ugdė būsimos komunistinės visuomenės piliečius. Šiame straipsnyje aptarsime, kur ir kokios kūdikių bei vaikų auklėjimo įstaigos veikė Panevėžyje pirmaisiais pokario dešimtmečiais.

Pokario rūpesčiai

1944 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyrius miesto valdžiai pateikė savo rugsėjo–spalio mėn. veiklos planus. Rugsėjį numatyta suregistruoti visus švietimo darbuotojus mieste, suskaičiuoti karo padarytus nuostolius Švietimo skyriui bei atlikti turto inventorizaciją, komplektuoti Liaudies švietimo skyrių, suregistruoti priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikus mieste, komplektuoti pradžios mokyklų ir gimnazijų darbuotojų etatus, spręsti finansinius reikalus, tvarkyti vaikų darželius ir komplektuoti jų darbuotojų etatus, gerinti mokytojų „ekonominę būklę“, sutvarkyti biblioteką, perimti miesto muziejų. Spalio mėn., be kitų darbų, buvo numatyta spręsti mokinių bendrabučio Panevėžyje steigimo klausimus, atidaryti vaikų darželius, ideologiškai patikrinti bibliotekų knygas ir tinkamas atiduoti naudoti, suregistruoti ir pasirūpinti žuvusių karių bei partizanų (sovietinių) našlaičiais likusius vaikus, sudaryti reikalingo kuro sąmatas, aprūpinti mokyklas mokslo medžiaga bei mokykliniais vadovėliais, Liaudies švietimo skyrių aprūpinti būtiniausiais baldais ir kt. (čia ir toliau: Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 577, ap. 1, b. 1, l. 23).

Matyt, surašyti našlaičius vaikus rengtasi ilgai, nes Liaudies švietimo skyrius 1945 m. savo ataskaitoje miesto valdžiai vėl rašė, kad visuotinis našlaičių vaikų surašymas bus vykdomas sausio 24–25 d. Nurodyta, kad surašant vaikus talkininkaus Panevėžio antrosios gimnazijos ir Mokytojų seminarijos mokiniai (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 50).

Dar Miesto liaudies švietimo skyrius tarp savo pokarinių darbų nurodė, kad 1945 m. vasario–kovo mėnesiais prašys miesto valdžios skubiai spręsti našlaičiais likusių vaikų globos klausimus ir skirti patalpas vaikų namams. Reikalauta griežtai vykdyti privalomojo mokymo programą, atidaryti antrą vaikų darželį Pilies (dabar – Smėlynės) g. 10. 1945 m. kovą planuota miesto mokytojams organizuoti politinį ir profesinį švietimą (kursus), įsteigti pradinę mokyklą arba kursus suaugusiems beraščiams ir mažaraščiams, pagyvinti mokinių saviveiklą, iškelti valstybinę viešąją biblioteką į tinkamas patalpas, iš provincijos atvežti ten išgabentas bibliotekos knygas, atidaryti skaityklą, parūpinti patalpas Kraštotyros muziejui (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 55).

1945 m. Panevėžio liaudies švietimo skyrius iš Lietuvos SSR švietimo liaudies komisaro Juozo Žiugždos gavo liepos 27 d. pasirašytą raštą, kuriuo buvo reikalaujama Panevėžyje įsteigti internatą partinių ir tarybinių darbuotojų vaikams, atvykusiems iš SSRS gilumos:

„vaikams partinių ir tarybinių darbuotojų, atvykusių iš kitų broliškų respublikų ir dirbančių įvairiuose valsčiuose bei apskrityse, Panevėžyje nuo šių mokslo metų turi būti įsteigtas internatas 100 vaikų, kad jie galėtų čia mokytis mokyklose rusų dėstomąja kalba. Tam reikalui Panevėžio miesto vykdomasis komitetas yra įpareigotas išskirti tinkamas patalpas, Prekybos Liaudies Komisariatas, Pramonės Kooperacijos Valdyba įpareigoti duoti atitinkamą aprūpinimą. Pavedu jums rūpintis, kad internatas būtų įsteigtas, kad būtų aprūpintas reikiamu inventorium, indais ir kt., parinkti kandidatą internato vedėjo pareigoms ir pristatyti tvirtinti. Rugpjūčio 10 dienai pranešti man, kas tuo reikalu padaryta“ (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 103).

Buvo ir juokingų nutikimų, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos. 1945 m. spalio 3 d. Panevėžio miesto Liaudies švietimo skyrius kreipėsi į miesto valdžią su prašymu aprūpinti Švietimo skyriuje dirbančius 55 tarnautojus mokytojus papirosais (rūkalų rūšis). Prašyme švietimo skyriaus vedėjas pažymi: „prašau kas mėnuo skirti atitinkamą kiekį papirosų pirkti. Į šį skaičių neįeina mokyklų sargai bei kitas administracijos personalas“ (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 123).

Vaikų prieglauda

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais vaikų prieglaudos bei kūdikių namai Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo perpildyti. Čia glaudėsi ne tik karo suirutėje pasimetę, našlaičiai ar beglobiai vaikai, kaip nurodyta dar 1948 m. patvirtintose instrukcijose. Į globos namus vis dažniau patekdavo ir vienišų motinų ar giminaičių prižiūrimi vaikai, kuriems reikėjo laikinos globos. Tinkamos priežiūros ir auklėjimo negaunančius vaikus sovietinė valdžia siekė apsaugoti ne tik nuo blogų įpročių, bet ir nuo socialiai bei „politiškai kenksmingos“ įtakos. Sovietinės valdžios rūpinimąsi vaikais dažnu atveju nulėmė ideologiniai ir politiniai motyvai, buvo kuriamas ideologinis vaikų, kaip komunistinės ateities statytojų, įvaizdis.

Panevėžio m. Liaudies švietimo skyrius savo ataskaitoje 1945 m. apie nuveiktą darbą gegužės mėn. miesto valdžiai rašė, kad vaikų namų pagalbiniame ūkyje vyko sėja. Tuomet buvo įprasta šalia tam tikrų įstaigų turėti pagalbinį ūkį, auginti daržoves. Taip pat pabrėžiama, kad vaikų namai persikėlė į Senamiesčio vienkiemį (buv. Petruškevičiaus vilą) (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 86).

Po kelių mėnesių – spalio 20 d., Panevėžio m. Liaudies švietimo skyrius informavo miesto valdžią, kad Vaikų namų auklėtinius, nors jie gyvena „viloj už miesto“, reikia kuo skubiausiai perkelti į kitą vietą. Nurodoma, kad Vaikų namams Panevėžyje yra paskirtos patalpos Zitos g. 1 ir Tiškevičiaus a. 11, kur buvo keturi gyvenamieji namai, klėtis, tvartas ir sandėlis. Tačiau čia buvo problemų: vieni gyvenamieji namai karo metu per bombardavimą sudegė. Visi Tiškevičiaus a. 11 pastatai „Butų ūkio valdyboj yra pervesti Švietimo skyriui“, Vaikų namams, tačiau į juos savo teises reiškė šeimininkė. Švietimo skyriaus vedėjas miesto valdžios prašė išsiaiškinti šį reikalą (f. 577, ap. 1, b. 1, l. 125).

Kūdikių namai

Pokariu Panevėžyje veikė ne tik vaikų nuo 4 iki 16 metų prieglauda. 1951 m. Liepos 21-osios pr. 7 (dabar A. Jakšto g.) dviejų aukštų mediniame pastate buvo įkurti ir Panevėžio kūdikių namai (A. Tučkienė, Apie Panevėžio kūdikių namus, Aina, 1921 12 30). Tačiau pastate nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, šildymo. Dėl šių trūkumų kūdikių namai 1956 m. perkelti į kitas patalpas Pilies g. 111 (dabar Smėlynės g. 171, Panevėžio gamtos mokykla), buvusią advokato Česlovo Petraškevičiaus vilą. Tačiau nors patalpos buvo didelės, su erdviu sodu, jos neatitiko nei sanitarinių, nei priešgaisrinių saugos reikalavimų, buvo šaltos. Todėl susirūpinta naujų, tinkamų patalpų Kūdikių namams statyba. 1967 m. Žemaičių g. 12 buvo pastatyti nauji 112 vietų Kūdikių namai, kuriems nuo 1964 m. iki mirties 1992 m. vadovavo vyr. gydytojas Algimantas Bandza. 2000 m. Panevėžio A. Bandzos kūdikių namai buvo sujungti su Panevėžio vaikų globos namais ir pavadinti Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namais.

Archyvuose gausu vienišų motinų 1953 m. rašytų pareiškimų, kuriais jos prašė vaikus priimti į Vaikų namus. Miesto valdžia rašydavo trafaretinius raštus, kuriais patenkindavo prašymus: „vieniša motina prašo patalpinti jos 1942 m. (arba kitais metais) gimusį sūnų, kadangi pilietė yra vieniša motina, esanti sunkiose pragyvenimo sąlygose, vaikas motinos neklauso, nelanko mokyklos, užsiiminėja vagiliavimu, todėl motina nepajėgianti tinkamai jo auklėti“.

Milicija Panevėžio miesto gatvėse gaudė benamius vaikus

1953 m. Panevėžio m. valdžia aptarė, kaip mieste kovojama su vaikų ir paauglių nusikalstamumu bei skurdu (f. 14, ap. 1, b. 81, l. 69). Pažymėta, kad 1952 m. sulaikyti 25 benamiai vaikai, kurie buvo pristatyti į milicijos vaikų kambarį. Per tą patį laiką sulaikyti 133 be suaugusiųjų priežiūros likę vaikai. 20 iš jų prekiavo gatvėse, išdykavo ir „chuliganiškai“ elgėsi. 7 tėvai patraukti baudžiamojon atsakomybėn už vaikų nepriežiūrą, 43 tėvai patraukti administracinėn atsakomybėn, 83 – įspėti. Pastebėta, kad milicijos darbe yra trūkumų: būdavo atvejų, kai milicininkai gatvėse matydavo elgetaujančius vaikus, tačiau „nesiimdavo priemonių likviduoti šias negeroves, nesiaiškindavo vaikų elgetavimo priežasčių“. Pastebėta, kad Miesto milicijos vaikų kambarys dirba nepakankamai gerai. Panevėžio milicijos vaikų kambarys, įrengtas miesto tarybos pastate, nebuvo naudojamas pagal paskirtį. Jis buvo mažas, tamsus ir nejaukus, nebuvo reikalingiausių įrenginių ir baldų. Taip pat neorganizuotas budėjimas vaikų kambaryje. Turėdama tikslą šią padėtį ištaisyti, miesto valdžia pateikė daugybę nurodymų, kurie turėjo būti įgyvendinti artimiausiu laikotarpiu.

Nuotraukoje – Panevėžio kūdikių namai Smėlynės g. 171 (buvusioje advokato Česlovo Petraškevičiaus viloje). Panevėžys. Apie 1965 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Pavienių rankraščių fondas F8-59

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas