1929 m. Miškų departamento sprendimu įsteigta Sanžilės vasarvietė. Jos pagrindą sudarė Berčiūnų pušynas, kuris garsėjo sausu ir sveiku oru. Didelę iniciatyvą dėl vasarvietės steigimo rodė miškininkas Jonas Kasperavičius. Vasarnamiams statyti suprojektuoti 48 sklypai, jie užėmė 12,64 ha plotą. Parkui paskirta 3,75 ha, o gatvėms –  3,55 ha. Pastarosios nutiestos 1930 m., jos apsodintos medeliais. Tais pačiais metais visi sklypai išnuomoti. 1931 m. jau buvo pastatyti 2 vasarnamiai, 1932 m. – 15 vasarnamių, 1933 m. – dar 7. 1933–1934 m. išgrįstas 5,5 kilometrų ilgio I eilės vieškelis iš Panevėžio į Berčiūnus. Kituose šaltiniuose nurodoma šį buvus trumpesnį – besitęsusį 4,5 kilometro. Vieškelio tiesimo darbai kainavo 24 000 litų. 1933 m. Lietuvos vyriausybės sprendimu vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu, jo pušynas laikytas itin sveiku. Kurorto direktoriumi tapo Jonas Kasperavičius, pasižymėjęs sukaupta itin didele darbo patirtimi.

Jonas Kasperavičius gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Naujamiesčio valsčiaus Berčiūnų sodžiuje. Tą pačią dieną jis pakrikštytas Naujamiesčio klebono. Tėvai – Juozas ir Juozapota Kasperavičiai – buvo ūkininkai. J. Kasperavičius mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, vėliau Rygoje, o aukštuosius mokslus baigė Maskvoje. 1928 m. gegužės 15 d.–1936 m. gruodžio 1 d. dirbo Panevėžio miškų urėdu. 1934 m. J. Kasperavičius apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Panevėžio miesto savivaldybė tapo Berčiūnų kurortinio miestelio tvarkytoja. Šiame kurorte išdidžiai sėdėti savo krėsle ir ilsėtis mėgdavo garsi panevėžietė – visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1933 m. vilą Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Po penkerių metų – 1938 m. balandžio 23 d. – savo vasarnamį jis pardavė Panevėžio vyskupijai. Pastatas įkainotas 20 000 litų suma. Ši vila buvo skirta sergančių kunigų sveikatai stiprinti, joje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau viloje buvo įrengta koplyčia, laikytos pamaldos.

Berčiūnuose savo vasarnamius turėjo Panevėžio paštininkai ir kitų organizacijų bei įstaigų atstovai. Paštininkams priklausė du vasarnamiai ir vienerios ūkinės patalpos. Prie jų vasarnamio buvo įrengta sporto aikštelė. Paštininkai taip pat buvo išsinuomoję ir dar du žemės sklypus. Į Berčiūnus iš Panevėžio vykdavo specialus traukinys, buvo įrengta dar caro laikus menanti geležinkelio stotelė. Bilietas suaugusiems į vieną pusę kainavo 40 centų, vaikams – 21 centą. Berčiūnų kurortą dar buvo galima pasiekti  autobusais arba nuvykti arkliais. Kelionė kainavo 4 litus. Plečiantis greitesnių transporto priemonių tinklui, norinčių vykti arklais mažėjo.

Berčiūnai tapo žydų mėgstama poilsio vieta. Dalis turtingų žydų čia turėjo pasistatę vilų, jas nuomodavo poilsiautojams. Tai tapo viena paskatų gerinti susisiekimą su kurortu.

1934 m. birželio 24 d.–liepos 1 d. Berčiūnų pušyne vyko Panevėžio skautų tunto stovykla. Jai vadovavo K. Grigaitis. Į stovyklą atvyko švietimo ministras ir profesorius Juozas Tonkūnas, vietos kariuomenės ir šaulių vadai. 1935 m. Berčiūnų kurortą aplankė mokytojų, įvairiu metu baigusių Panevėžio mokytojų seminariją, delegacija. Jie surengė didelį visų laidų susitikimą ir nuvyko aplankyti artimiausio Panevėžio miesto kurorto.

Remiantis vienais šaltiniais, Berčiūnų kurorte 1938 m. buvo 27 vilos, tačiau kituose nurodoma jų stovėjus kur kas daugiau – 80. Vasarnamių veikiausiai būta apie 30. Daugiausia vilų kurorte priklausė žydų tautybės asmenims: prekybininkams, mėsininkams, vežikams ir kt. Tarp lietuvių daugiausia vilų turėjo įstaigų tarnautojai. Iš pradžių vilų skaičius augo, bet vėliau plėtros tempus labai sulėtino užklupusi pasaulinė ekonomikos krizė. 1938 m. kurortą aplankė 414 vasarotojų, iš jų – 186 vaikai. Atostogavo ir 10 užsienio svečių: 4 palestiniečiai, vienas prancūzas, 1 latvis ir 4 užsienio lietuviai. Kurorte būdavo organizuojami šokiai, grodavo orkestras.

Berčiūnuose savo vilą turėjo panevėžietis Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis. 1936 m. jis išrinktas į Seimą, tais pačiais metais paskirtas eiti ir vicepirmininko pareigas. 1939 m. Berčiūnuose laikinai apsigyveno žydų tautybės asmenų, atvykusių iš hitlerinės Vokietijos užimto Klaipėdos miesto. 1939 m. birželio 18 d. Berčiūnų miestelį nusiaubė nedidelė audra. Ji tęsėsi 8–10 minučių. Nors audra greitai nurimo, ji šiek tiek išgąsdino poilsiautojus. 1939 m. liepos 15 d. atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Statybai panaudota medžiaga, gauta nugriovus pastatus, kuriuose laikinai gyveno plentą tiesę darbininkai. Kurhauze veikė 10 vietų viešbutis, buvo įrengtos kurorto direkcijos ir sargo patalpos. Jo statybą finansavo Panevėžio ir Naujamiesčio valsčių savivaldybės.

Berčiūnų kurorto metinis biudžetas siekė 2 500 litų. Lyginant su kitomis Lietuvos vasarvietėmis, tai buvo labai maža pinigų suma. Kitiems kurortams skirta kelis ar net keliolika kartų dosnesnė parama. Lėšų  poilsiavietė gaudavo iš viešųjų darbų programos ir Naujamiesčio valsčiaus savivaldybės. Kurortas užėmė 60 ha teritoriją, o bendras Berčiūnų pušynas driekėsi 300 ha plote. Kambario nuoma visam sezonui atsieidavo 100–150 litų. 1939 m. kurortą aplankė 700 vasarotojų.

Respublikos laikais panevėžiečiai galėjo lankyti netolimą vietovę, ten turiningai ir maloniai praleisti laisvalaikį. Kurortą juosė dvi upės: Nevėžis ir Sanžilė. Nevėžyje tekėjo nešvarus, Panevėžio miesto gamyklų užterštas vanduo. Viena didžiausių Nevėžio vandens teršėjų – gamykla „Maistas“. Sanžilės upelio vanduo buvo švarus, pakrantės stačios ir smėlėtos. Tuo metu spaudoje rašyta, kaip „doros“ moterėlės primėto stiklo šukių į bendro naudojimosi maudykles. Kurorte veikė 2 valgyklos, produktus joms teikdavo ir vietiniai ūkininkai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėl padidėjusio gyventojų srauto šeštadieniais ir sekmadieniais  budėti ir rūpintis tvarka kurorte būdavo skiriami 2 policininkai. Berčiūnų kurorte neleista dviračiais važinėti pievomis. Rimties liepta laikytis nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Griežtai drausta laužyti medelius ir naikinti įvairias gėles. Automobiliu buvo galima važiuoti tik 10 km per valandą greičiu. Tarp Panevėžio apskrities viršininkų Berčiūnų kurortu labiausiai rūpinosi Jonas Šlepetys, deja, jis neilgai darbavosi Panevėžio apskrityje. J. Šepečio nurodymu, kai kurios vilos perdažytos ir aptvertos tvoromis. Pastarasis turėjo planų Berčiūnų kurorte įrengti maudymosi baseiną, nes Sanžilės upėje vietų, skirtų maudytis, plotas buvo per mažas.

Berčiūnuose buvo įrengta lauko teniso aikštelė. 1939–1940 m. buvo statoma nedidelė bažnyčia, statymo darbams paremti 1940 m. gegužės 12–20 d. suorganizuota loterija, jos metu surinkta 2 671 lito ir 35 centų suma. Panaudojus gautas lėšas, maldos namai pastatyti kur kas greičiau. Bažnyčia pašventinta tik 1944 metais. Respublikos laikais Berčiūnų kurortas buvo mėgstamas panevėžiečių.

Nuotraukoje – keleiviai Berčiūnų geležinkelio stotyje. XX a. 4 deš.

Nuotrauka iš A. Gedeikio archyvo.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas