Keleiviai Berčiūnų geležinkelio stotyje. XX a. 4 deš. Nuotrauka iš A. Gedeikio archyvo

Berčiūnų kurortas tarpukario metais

1929 m. Miškų departamento sprendimu įsteigta Sanžilės vasarvietė. Jos pagrindą sudarė Berčiūnų pušynas, kuris garsėjo sausu ir sveiku oru. Didelę iniciatyvą dėl vasarvietės steigimo rodė miškininkas Jonas Kasperavičius. Tam reikalui vasarnamiams statyti suprojektuoti 48 sklypai. Jie užėmė 12,64 ha plotą. Parkui paskirta 3,75 ha, o gatvėms 3,55 ha. 1930 m. nutiestos gatvės. Jos apsodintos medeliais. Tais pačiais metais visi sklypai išnuomoti. 1931 m. jau buvo pastatyti 2 vasarnamiai, 1932 m. – 15 vasarnamių, 1933 m. – 7 vasarnamiai. 1933–1934 m. išgrįsta 5,5 kilometro I eilės vieškelio iš Panevėžio į Berčiūnus. Pagal kitus šaltinius vieškelio ilgis 4,5 kilometro. Darbai kainavo 24 000 litų. 1933 m. Lietuvos vyriausybės sprendimu ši vasarvietė pavadinta Berčiūnų kurortu. Berčiūnų pušynas buvo laikomas labai sveiku. Kurorto direktoriumi tapo Jonas Kasperavičius, kuris turėjo didelę darbo patirtį.

Jonas Kasperavičius gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Naujamiesčio valsčiaus Berčiūnų sodžiuje. Tą pačią dieną buvo ir pakrikštytas. Krikštijo Naujamiesčio klebonas. Tėvai – Juozas ir Juozapota Kasperavičiai buvo ūkininkai. J. Kasperavičius mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, vėliau Rygoje, o aukštuosius mokslus baigė Maskvoje. 1928 m. gegužės 15 d. – 1936 m. gruodžio 1 d. dirbo Panevėžio miškų urėdu. 1934 m. J. Kasperavičius apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Panevėžio miesto savivaldybė tapo Berčiūnų kurortinio miestelio tvarkytoja. Šiame kurorte mėgdavo ilsėtis garsi panevėžietė visuomenės veikėja, rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė. Ji išdidžiai sėdėdavo savo krėsle. 1933 m. vilą Berčiūnuose įsigijo Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. 1938 m. balandžio 23 d. savo vasarnamį jis pardavė Panevėžio vyskupijai. Pastatas įkainuotas 20 000 litų. Ši vila buvo skirta sergančių kunigų sveikatos stiprinimui. Joje kartais ilsėdavosi ir Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vėliau šioje viloje buvo įrengta koplyčia ir laikomos pamaldos.

Berčiūnuose savo vasarnamius turėjo Panevėžio paštininkai ir kitų organizacijų bei įstaigų atstovai. Paštininkai turėjo du vasarnamius ir vienas ūkines patalpas. Prie jų vasarnamio buvo įrengta sporto aikštelė. Taip pat paštininkai buvo išsinuomavę du žemės sklypus. Į Berčiūnus iš Panevėžio vykdavo specialus traukinys. Geležinkelio stotelė čia buvo dar nuo carinių laikų. Bilieto kaina suaugusiems į vieną pusę siekė 40 centų, o vaikams 21 centą. Iki Berčiūnų važiuodavo ir autobusai. Į kurortą buvo galima nuvykti arkliais. Kelionė kainavo 4 litus. Plintant kitam transportui, norinčių vykti arklais mažėjo. Berčiūnų kurortas tapo žydų mėgstama poilsio vieta. Dalis turtingų žydų turėjo vilas ir jas nuomodavo poilsiautojams. Tai irgi prisidėjo prie susisiekimo gerinimo su Berčiūnų kurortu.

1934 m. birželio 24 d. – liepos 1 d. Berčiūnų pušyne vyko Panevėžio skautų tunto stovykla. Jai vadovavo K. Grigaitis. Į stovyklą atvyko švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas, vietos kariuomenės ir šaulių vadai. 1935 m. Berčiūnų kurortą aplankė mokytojų, įvairiais metais baigusių Panevėžio mokytojų seminariją, delegacija. Jie surengė didelį visų laidų susitikimą ir nuvyko aplankyti artimiausią Panevėžio miesto kurortą.

Pagal vienus šaltinius Berčiūnų kurorte 1938 m. buvo 27 vilos, pagal kitus šaltinius jau 80 vilų. Turbūt vasarnamių buvo apie 30. Daugiausia vilų kurorte turėjo žydų tautybės asmenys: prekybininkai, mėsininkai, vežikai ir kiti. Iš lietuvių daugiausia vilų turėjo įstaigų tarnautojai. Pradžioje vilų skaičius augo, o vėliau tam augimui ypač pakenkė pasaulinė ekonominė krizė. 1938 m. buvo 414 vasarotojų, iš jų – 186 vaikai. Vasarojo ir 10 užsienio svečių: 4 buvo iš Palestinos, vienas prancūzas, 1 latvis ir 4 užsienio lietuviai. Kurorte būdavo organizuojami šokiai ir grodavo orkestras.

Berčiūnuose savo vilą turėjo panevėžietis Seimo vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis. 1936 m. jis buvo išrinktas į Seimą ir tapo jo vicepirmininku. 1939 m. Berčiūnuose laikinai apsigyveno žydų tautybės asmenys, kurie atvyko iš hitlerinės Vokietijos užimto Klaipėdos miesto. 1939 m. birželio 18 d. Berčiūnų miestelį nusiaubė nedidelė audra. Ji tęsėsi 8–10 minučių. Greitai audra nurimo, bet šiek tiek išgąsdino poilsiautojus. 1939 m. liepos 15 d. atidarytas kurhauzas su poilsio namais, šokių aikštele ir bufetu. Statybai panaudota medžiaga gauta nugriovus pastatus, kuriuose laikinai gyveno prie plento statybos dirbę darbininkai. Kurhauze buvo 10 vietų viešbutis, kurorto direkcijos ir sargo patalpos. Jo statybą finansavo Panevėžio ir Naujamiesčio valsčių savivaldybės.

Berčiūnų kurorto biudžetas buvo 2 500 litų metams. Palyginus su kitais Lietuvos kurortais, tai buvo labai mažos lėšos. Kiti kurortai gaudavo kelis ar kelioliką kartų dosnesnę paramą. Lėšas kurortas gaudavo iš viešųjų darbų programos ir Naujamiesčio valsčiaus savivaldybės. Kurortas užėmė 60 ha plotą, o bendrai Berčiūnų pušynai užėmė 300 ha plotą. Kambarys visam sezonui kainuodavo 100–150 litų. 1939 m. kurortą aplankė 700 vasarotojų.

Respublikos laikais panevėžiečiai turėjo netolimą vietovę, kur buvo galima turiningai ir maloniai praleisti laisvalaikį. Kurortą juosė dvi upės Nevėžis ir Sanžilė. Nevėžio vanduo buvo nešvarus dėl Panevėžio miesto gamyklų. Jos labai teršdavo Nevėžio vandenį, ypač Panevėžio „Maistas“. Sanžilės upelio vanduo buvo švarus. Čia buvo puikūs statūs ir smėlėti krantai. To meto spauda rašė, kad „doros“ moterėlės primėto į bendro naudojimosi maudykles stiklo šukių. Kurorte buvo 2 valgyklos. Produktus joms teikdavo ir vietiniai ūkininkai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje šeštadieniais ir sekmadieniais, esant didesniam gyventojų srautui, buvo skiriamai budėti 2 policininkai, kurie rūpinosi tvarka kurorte.

Berčiūnų kurorte buvo draudžiama važinėti dviračiais pievų teritorijoje. Rimties laikomasi nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Griežtai buvo draudžiama laužyti medelius ir naikinti įvairias gėles. Automobiliu buvo galima važiuoti tik 10 km per valandą greičiu. Iš Panevėžio apskrities viršininkų labiausiai Berčiūnų kurortu rūpinosi Jonas Šlepetys. Deja, jis neilgai darbavosi Panevėžio apskrityje. Jo nurodymu kai kurios vilos perdažytos ir aptvertos tvoromis. Jis turėjo planų Berčiūnų kurorte įrengti maudymosi baseiną, nes Sanžilės upėje maudymosi vietos buvo per mažos.

Berčiūnuose buvo lauko teniso aikštelė. 1939–1940 m. Berčiūnuose buvo statoma nedidelė bažnyčia. Jos statybai paremti 1940 m. gegužės 12–20 d. suorganizuota loterija. Jos metu surinkta 2 671 litų 35 centai pelno. Tai prisidėjo prie greitesnio bažnyčios statymo. Bažnyčia pašventinta tik 1944 metais. Respublikos laikais Berčiūnų kurortas buvo mėgiamas panevėžiečių.

Nuotraukoje – keleiviai Berčiūnų geležinkelio stotyje. XX a. 4 deš.

Nuotrauka iš A. Gedeikio archyvo.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas