Gedimino aikštė Panevėžyje atsirado gana vėlai. Ji yra viena jauniausių Panevėžio aikščių. Seniau šis miesto rajonas buvo vadinamas „Slobodkos“ rajonu. Tai buvo neturtingų žydų gyvenamasis rajonas. „Slobodkė“ – miesto dalis tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių. Terminas kilęs iš žodžio „Sloboda“. Jis reiškė feodalinės Rusijos XI–XV amžiaus gyvenvietę, miesto kvartalą arba priemiestį. Šis terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje.

Panevėžio „Slobodkė“ buvo miesto žemumoje. Pačiame „Slobodkos“ viduryje buvo gilus slėnis. Į jį iš visų pusių plaukdavo nešvarumai. Visas slėnis buvo užstatytas pastatais. 1915 m. mieste kilus didžiuliam gaisrui, šiame rajone sudegė apie 200 namų. Šis rajonas apėmė apie 7 ha. Namai buvo arti vienas kito ir tiesiog buvo sunku prasilenkti. Įvairiems nusikaltėliams buvo lengva čia pasislėpti ir jie pamėgo šią miesto dalį. 1915–1921 m. ši vietovė stovėjo apleista. Ji apaugo didele žole ir tapo labai nepatraukliu miesto rajonu. Atskirų sklypų čia buvo 129, o savininkų – 126. Daugiausia žemės čia valdė turtingi žydai. Dauguma, 64 proc. buvo maži sklypeliai iki 300 m². Sklypai užėmė 6 ha 224 m², likusią dalį užėmė gatvės. Daugiausia žemės valdė Ezrochas, L.B. Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą įrengti „Slobodkoje“ aikštę ir pravesti keletą gatvių. Aikštėje buvo numatyta įrengti turgavietę. Iš Rusijos ėmė grįžti sklypų savininkai ir jie prašė duoti leidimus jiems čia pasistatyti namus. Dar 1920 m. rugpjūčio 13 d. Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamentas buvo leidęs čia statyti, bet tik mūrinius pastatus. 1921 m. nemažai žemės savininkų kreipėsi su prašymu leisti statyti medinius namus.

Miesto valdžia 1923 m. birželio 21 d. patvirtino „Slobodkos“ atstatymo planą. Domėtasi Vokietijos patirtimi. Žemę nutarta paimti iš visų sklypų savininkų pagal sklypų dydį. „Slobodkos“ atstatymo planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Aikštės įrengimui pasirinkta pati žemiausia „Slobodkos“ dalis ir čia vežamos žemės. Už nusavinamą žemę savininkams pažadėta sumokėti 180 tūkstančių litų. Pagal planą naujai perplanuojamos gatvės ir padalijamos į 4 rūšis. Kiekvienam savininkui skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą. Planams įgyvendinti reikėjo ir 33 proc. savininkų sklypų ploto. Daugiausia paimta iš L. B. Chazeno. Jo žemės seniau buvo pačiame slėnyje. L. B. Chazenas neteko 50 proc. žemės ir jam už tai duotas geras sklypas. Iš dalies savininkų Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko buvo sudėtinga paimti, nes čia Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stovėjo mūriniai pastatai. Tada nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės. 31 savininkas sutiko su valdybos sprendimais, bet dalis stambesnių savininkų priešinosi. Pasibaigus karui, miesto savivaldybė privežė žemių ir išgrindė šią miesto dalį.

1923 m. spalio 3 d. miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino aikšte. Įrengta graži Gedimino aikštė. Ją kirto Fromo-Gužučio gatvė. Fromo-Gužučio gatvė apstatyta būdelėmis. Jos buvo tik kelių žingsnių dydžio. Ant daugelio būdelių atsirado užrašai, kad tai arbatinės, valgyklos. Šias valgyklas turgaus dienomis pamėgo atvykę ūkininkai. 1923 m. Panevėžio mieste atsirado apie 20 naujų gatvių. Jų tarpe Lauko, Kudirkos, Sirupio, Raguvos, Daukanto, Katkų ir eilė kitų gatvių. 1932 m. į Gedimino aikštę iš Ramygalos gatvės atsikėlė žydų rabinų mokykla. 1934 m. buvo iškilmingai minimos Panevėžio išvadavimo 15-osios metinės. Dar 1934 m. vasario 11 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Gedimino aikštė buvo pavadinta Savanorių aikšte. Ji buvo tvarkoma ir gražinama.

1934 m. dalis miesto turgaus atkelta į Savanorių aikštę. Aikštė buvo išgrįsta akmenimis. 1935 m. pergrįsta akmenimis ir Fromo-Gužučio gatvė. Ypač Savanorių aikštės populiarumas išaugdavo, kai buvo bandoma iš Laisvės aikštės visai iškelti turgų. Tai buvo padaryta 1939 metais. Tada turgaus visai neliko Laisvės aikštėje. Pagrindinis miesto turgus dabar buvo Savanorių aikštėje. Visgi turgus dažnokai grįždavo į Laisvės aikštę.

Sovietinė ir nacių okupacija daug pakeitė aikštės gyvenime. 1940–1941 m. būsimieji rabinai išvyti iš patalpų. Mokėsi sinagogose. Rabinų mokykla Savanorių aikštė Nr. 16 perduota 1942 m. balandžio 28 d. „Pienocentrui“. 1944 m. ješiva atkurta Izraelyje.

1948 m. vasario 20 d. Savanorių aikštė Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu pavadinta Keturių komunarų aikšte. 1950 m. liepos 18 d. Jungiamoji gatvė prijungiama prie Keturių Komunarų aikštės.

1956 m. buvusi žydų sinagoga pertvarkoma į autobusų stotį. Darbus atliko Statybos remonto kontora. 1980 m. vėl buvo vykdomi autobusų stoties praplėtimo darbai.

Nuo 1990 m. aikštė turi savo senąjį – Savanorių aikštės vardą.

2000 m. spalio 27 d. Savanorių aikštėje Nr. 11 atidengta paminklinė lenta žydų ješivai.

Nuotraukos:
1. Pergrindžiama Savanorių aikštė. XX a. 4 deš.
2. „Slobodkos“ rajono planas 

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas