SSRS okupavus Lietuvą (1940) buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas.

XX  a. 6 deš. tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas ėmėsi reformuoti šalies ekonomiką, ypač žemės ūkį. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, prasidėjo nesėkmingas priverstinis kukurūzų auginimo vajus. Kukurūzai imti sėti ne tik šalies pietuose, bet ir šiauriniuose regionuose, kur ši kultūra brendo prastai. Buvo tikimasi, kad kukurūzų burbuolės papildys grūdų išteklius, o stiebai ir lapai duos vertingą masę silosui arba žaliajam auginamų gyvulių pašarui.

Kukurūzų auginimo planas turėjo būti įgyvendintas ir Lietuvoje: buvo reikalaujama atsisakyti tradicinių pašarinių kultūrų, išarti ganyklas.

Buvo patariama, kad norint užauginti burbuoles, nereikia vėluoti kukurūzus pasėti, nes jie bijo šalnų. Geriausias kukurūzų sėjos laikas – obelims žydint, t. y. gegužės mėn. antroji pusė. Tuo laiku pasėjus, bus praėjęs šalnų pavojus kukurūzų daigams. Žaliajam pašarui kukurūzus buvo leidžiama sėti ir vėlesniais terminais. Lengvose dirvose buvo sėjama 6–7 cm. o sunkesnėse dirvose 4–5 cm. gylyje. Taip pat buvo nurodoma, kad labai svarbu pasėti sveiką ir daigią sėklą. Tuo tikslu ji turėjo būti rūšiuojama burbuolių lukštenimo metu.

Remiantis taip vadinamų pirmaujančių kolūkių ir tyrimo įstaigų patyrimu, buvo paruoštos Lietuvos SSR Ministrų tarybos patvirtintos agrotechninės taisyklės, kurių turėjo prisilaikyti visi kolūkiai ir sovietiniai ūkiai. Sėkmingam kukurūzų išauginimui kiekviename kolūkyje turėjo būti suorganizuota „pakankamai grandžių, kurioms vadovauti turi būti parinkti rūpestingi ir gerai susipažinę su kukurūzų auginimo taisyklėmis asmenys“. Partijos (SSRS buvo vienintelė-vienavaldė komunistų partija, todėl dažnai buvo vadinama tik žodžiu „partija“) atstovai kolūkiečiams plačiai aiškino, kokią svarbią ūkinę reikšmę turi kukurūzų auginimas, gyvulių šėrimas jų silosu ir burbuolėmis.

Buvo skelbiama, kad 1954 m. Rokiškio raj. Lenino vardo kolūkis išaugino po 775 cnt. kukurūzų (burbuolių ir stiebų) iš hektaro. Pakruojo raj. „Pergalės“ kolūkis – po 645 cnt., Priekulės raj. Stalino vardo kolūkis – po 498 cnt. 2 m. aukščio kukurūzai išaugo „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje: čia 47 ha plote pasodintas žaliasis masyvas panašus į mišką.

Panevėžio raj. Naujamiesčio apylinkės Marytės Melnikaitės vardo kolūkyje, vadovaujamame Perto Bučinsko, kukurūzai pradėti auginti 1955 m. Pargabentas burbuoles sėklai kukurūzų auginimo „grandies“ kolūkiečiai išlukšteno, gliaudė ir didesniąsias atrinko sėklai.

Šia, iš pietų krašto atkeliavusia kultūra buvo apsėtas 125 ha žemės plotas. Iš anksto, arklio traukiamu specialiu prietaisu sužymėtoje dirvoje, kukurūzų sodintojos kolūkietės ėjo eilėmis po dvi. Viena su rankiniu sodikliu, kas 70 cm paruošia duobutes, kita – įberia į jas po kelis kukurūzų grūdus ir juos užkasa žemėmis. Sodintojos stengėsi išlaikyti eilėse lygiavimą, kad gautųsi taisyklingi kvadratai. Į duobutes moterys dėliojo didžiausias, išbeicuotas (apdorotas beicu) ir apveltas heksachloranu nuo pelijimo sėklas.

Kol derlius buvo dar neužaugęs, kolūkiečiai jau pradėjo rūpintis kukurūzų derliaus apdorojimo reikalais: įrengė tranšėją burbuolėms silosuoti. Iš kukurūzų stiebų ir lapų buvo tikimasi pagaminti 1 800 tonų o iš burbuolių – 260 tonų siloso. Buvo rūpinamasi įsirengti dvi dideles tranšėjas stiebų ir lapų masei užraugti.

Ne paslaptis, priimdami partijos rekomenduotą žemės ūkio kultūrą, kai kurie kolūkiečiai abejojo kukurūzų auginimo naudingumu, baimindamiesi, ar tuometinėje Lietuvos SSR jie bręs.

Padėti kolūkiečiams auginti kukurūzus buvo raginama ir moksleivija bei Lietuvos SSR studentai. Prasidėjus moksleivių atostogoms Panevėžio miesto vaikų bibliotekoje buvo suorganizuota knygų ir straipsnių iš laikraščių bei žurnalų paroda „Pionieriai, auginkime kukurūzus!“. Buvo pateikiami straipsniai šios kultūros auginimo klausimu iš vaikų bei jaunimo laikraščių ir žurnalų: „Žvaigždutė“, „Lietuvos pionierius“, „Komjaunimo tiesa“, taip vadinamosios „centrinės“ vaikų spaudos „Pionier“ ir „Pionierskaja pravda“. Bibliotekos vedėjai padedant 1-os vidurinės moksleiviai parengė plakatus „Kukurūzai – vertingas pašaras“. Minėtą parodą lankė Panevėžio mokyklų moksleiviai.

Nuotraukoje – Lietuvos KP Krekenavos valsčiaus sekretorius (vėliau – M. Melnikaitės vardo kolūkio pirmininkas) Petras Bučinskas su sūnumi Danieliumi darbo kabinete. 1945 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas