Dvarai Lietuvoje atsirado XIV a. pabaigoje. Stambų dvarą XVI–XIX a. pirmoje pusėje sudarė didelis žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, ganyklomis, pievomis, miškais, atvirais vandens telkiniais ir kitomis naudmenomis. Jame buvo žemvaldžio centro sodyba, keli palivarkai (pavaldūs centrinei sodybai), dvaro pramonės įmonės ir tam žemvaldžiui priklausančių valstiečių kaimai, kartais miesteliai, keliai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru imta vadinti tik dvarininko sodybą su tam tikru žemės plotu. 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma apribojo dvarų dydį iki 80 ha (1929 m.  padidinta iki 150 ha). 1940 m. sovietinė valdžia Lietuvoje dvarus, kaip žemės naudojimo ir valdymo formą, panaikino. Iki šių dienų išlikusias dvarų ir palivarkų sodybas ar jų fragmentus ištiko vienokie ar kitokie likimai.

Didelė dalis buvusių dvarų ir palivarkų sodybų būdavo įsikūrusios prie natūralių atvirų vandens telkinių. Tai lėmė ne tik geresnes gamtines sąlygas, bet ir vietovaizdžio estetinę kokybę.

Medžiagos apie kadaise klestėjusius dvarus galima rasti archyvuose ir kitose atminties saugojimo institucijose. Tačiau mokslininkai teigia, kad tarpukario laikotarpiu daugybės Lietuvos dvarų ir dvarelių archyvai nelegaliai per demarkacijos liniją buvo išgabenti į Lenkiją.

Yra žinoma, kad šiandieninis Panevėžio miestas apima kelių praeityje klestėjusių dvarų teritorijas. Tačiau ar viską žinome apie šių dvarų teritorijose kadaise buvusius palivarkus (mažesnius dvarelius)? Ką slepia vakarinėje miesto dalyje, Molainių gatvės gale, taisyklinga keturkampio forma susodintos pušys bei senas ąžuolynas?

Liudininkai mena, jog tarpukario laikotarpiu šiame pušyne vykdavo šokiai. Ant specialiai pušyno viduryje pastatytos kelių metrų aukščio pakylos grodavo dūdų orkestras. Tuomet vienas jaunuolis pušyno žolėje rado kažkieno pamestą prabangų vyrišką laikrodį.

Retkarčiais matydavosi baltas pirštines apsimovęs sodybos prižiūrėtojas, genintis pušų šakas.

XX a. 8 deš. pradžioje dar buvo orkestro pakylos liekanos, šiaurinėje pušyno dalyje stovėjo tikras  keleivinio traukinio vagonas. Jame, jau nuo laiko apšiurusiame, ypač buvo smagu žaisti vaikams.

Šalia pušyno stovėjo didelis senas gyvenamasis namas su ilgu tamsiu koridoriumi. Į šiaurės pusę nuo jo stovėjo tvartas, o dar tolėliau – didžiulė apgriuvusi daržinė. Nuo gyvenamojo namo į rytų pusę, Panevėžio miesto link, driekėsi ilgas dulkėtas kelias. Ilgą laiką tamsaus namo lange matydavosi seno sodybos prižiūrėtojo Malkevičiaus siluetas. Jis nuolat sėdėdavo prie lango į kiemo pusę ir ilgesingai žvelgdavo į tą kelią iki pat savo mirties.

Lygiagrečiai pušynui, už natūralaus vandens telkinio – Šarmuto upelio – ir šiandien dar vis stūgso seni ąžuolai, nuo kurių šakų rudenį pakyla garsiai klykaujančių varnų pulkai.

Jei atsirastų galinčių suteikti įdomios medžiagos apie minėtą objektą, šio straipsnelio autorė būtų labai dėkinga ir informacijos lauktų tel. 8 682 51615.

Nuotraukose – ąžuolynas Panevėžyje, Molainių gatvės gale.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas