Pirmą kartą žydrasis ekranas nušvito 1956 m. Geležinkelio gatvėje įsikūrusiuose tuometiniuose geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų poilsio patalpose, įrengtose veikiausiai tarpukariu statytame, šiandien tebestovinčiame gražiame mūriniame dviejų aukštų pastate, sovietmečiu vadintame „Geležinkelininkų klubu“. Daug panevėžiečių savaitgaliais traukdavo į juose rengtus šokius miesto jaunimui.

Šiandien jau atsisakoma televizorių

Prieš aštuonerius dešimtmečius televizorius buvo lyg stebuklas, o dabar jaunimas jų nebeperka. Filmų ir naujienų galima rasti internete ir peržiūrėti kompiuterio monitoriuje. Tobulėjant technologijoms Panevėžyje nunyko didžiulė kadaise klestėjusi „Ekrano“ kineskopų gamykla.

Panevėžyje dar nebuvo retransliacijos stoties

Nors Panevėžyje jau 1956 m. priiminėtos artimiausių televizijos stočių programos, tačiau vaizdas ekranuose būdavo labai neryškus. Siekiant pagerinti televizijos transliacijas, numatyta 1957 m. tarp Kranto gatvės ir Nevėžio upės pradėti statyti retransliacijos stotį. Ryšių kontora vykdė projektavimo ir tyrimo darbus. Tikėtasi, kad pastačius180 metrų aukščio bokštą, transliacijos bus ryškiai matomos 80 km spinduliu, o programa bus retransliuojama iš Vilniaus respublikinės televizijos stoties. Vilniaus stotis savo ruožtu tarėsi su Rygos, Minsko ir kitomis artimiausiomis stotimis dėl keitimosi programomis, kad panevėžiečiai matytų ir kitų stočių programas.

Televizijos entuziastai

Tuomet jauni televizijos mėgėjai – eksperimentatoriai ne tik svajojo apie tai, kad televizija ateitų į žmonių gyvenimą, bet ir atkakliai dirbo ieškodami būdų užtikrinti tolimų stočių teletransliacijų priėmimą be retransliacinių įrenginių.

Įdėta daug pastangų

Geležinkelio kelio ruožo darbuotojai įdėjo daug pastangų dėl televizijos: juk Rygos telecentras buvo daug toliau, nei oficialiai galėjo siekti jo spindulys. Tačiau televizijos entuziastai nenuleido rankų, mat žinojo, kad Rygos telecentro laidos sėkmingai priimamos Pasvalyje, Joniškėlyje, Biržuose. Pasiruošimo darbai truko tris mėnesius: buvo įsigytas pirmasis sovietinės gamybos televizorius „Temp 2“. Gerokai užtruko, kol gauta reikalingų detalių. Iš Rygos atvykusi speciali brigada sumontavo sudėtingą anteną, o geležinkelio dirbtuvių darbininkai jai pagamino daugiau kaip 20 metrų aukščio stiebą. Tik įjungus televizorių vaizdas nebuvo labai ryškus, tačiau pareguliavus rankenėles, nustačius geriausią antenos padėtį, ekrane pasirodė radijo bangomis iš Rygos atkeliavęs tenykščio telecentro diktoriaus vaizdas. „Rodo Ryga“, – pranešė jis ir žiūrovai Panevėžyje nebegalėjo atplėšti akių nuo magiškojo ekrano. Televizijos entuziastai savo pasiekė!

Žmonės plūdo žiūrėti televizoriaus laidų

Daug geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų po darbo valandų ateidavo į poilsio kambarį (tuomet poilsio kambariai vadinti „raudonaisiais kampeliais“ dėl ten propaguotos sovietmečio ideologijos) palošti šaškėmis, šachmatais, išbandyti jėgas prie biliardo stalo, paskaityti naujų laikraščių ar žurnalų. Tačiau įrengus pirmą mieste televizijos aparatą, į minėtą poilsio kambarį ėmė rinktis ne vien tik kelio ruožo, bet ir viso geležinkelio mazgo darbuotojai, svečiai iš kitų įmonių ir įstaigų, čia ėmė rengti ekskursijas miesto mokyklų moksleiviai.

Nuolatiniais televizijos laidų žiūrovais tapo daugybė geležinkelio mazgo darbuotojų: su visa savo šeima ateidavo kelio meistras Grebė, garvežių depo tarnautojas Žebrauskas, daugybė mašinistų, vagonininkų, ryšininkų, geležinkelio tarnautojų. Jie per televizorių žiūrėjo kino filmus „Tiesos kelias“, „Gražioji Vasilisa“, Rygos rusų dramos teatro spektaklius, koncertus ir kitokias laidas.

Po kelerių metų pirma dar keistokos televizijos antenos tapo neatskiriama miesto peizažo dalimi. Jos tapo tokios pat įprastos, kokios anksčiau būdavo radijo imtuvų antenos.

Nuotraukoje – televizorius „Temp 2“.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro archyvo nuotrauka.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas