Šiandien atrodo keista, kad prieš keletą dešimtmečių Panevėžyje, dabartine Laisvės aikšte (sovietmečiu – Lenino) važinėjo miesto autobusai, dūzgė sunkvežimiai ir kiti automobiliai.

1960 m. Lenino aikštėje buvo labai triukšminga, joje sustodavo beveik visi mieste kursuojantys autobusai. 1964 m. Panevėžio miesto centre imta formuoti pėsčiųjų zoną, kuri buvo išplėsta ir į Lenino aikštę. 1970 m. pagrindinis transporto srautas centrinę miesto aikštę jau aplenkdavo, ji tapo ramesnė.

1971 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriaus darbuotojai rengė Lenino aikštės rekonstrukcijos projektus. Rekonstravus Lenino aikštę planuota joje visiškai uždrausti transporto eismą, palikti ją vien pėstiesiems.

Rytinėje aikštės pusėje vietoje buvusio užstatyto kvartalo, kuris ypač nukentėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1968 m. pastatyti teatro rūmai. Nugriovus senus statinius šiaurės vakariniame aikštės kampe, 1972 m. iškilo trylikos aukštų viešbutis „Nevėžis“.

Miesto centras keitėsi iš esmės. 1982 m. pertvarkyta trikampė senoji aikštė, Lenino aikštė išklota betoninėmis plokštėmis. Šiaurinėje aikštės dalyje iškilo naujas Lenino paminklas.

Komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyrius, be Lenino aikštės rekonstrukcijos, vykdė ir kitus projektavimo darbus: rengė kapitalinio remonto, senųjų pastatų rekonstrukcijų, įvairių priestatų statybos, jų prijungimo prie vandentiekio, dujotiekio ir šiluminių tinklų bei kitus komunalinio miesto tvarkymo projektus.

Nuotraukoje – Panevėžys, Lenino aikštė (dab. – Laisvės) apie 1964 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas