Lietuvos karaimai – išeiviai iš Krymo. Juos atsigabeno Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po karų su mongolais-totoriais. Viena iš karaimų bendruomenių buvo įkurta Trakuose, vėliau jie įsikūrė ir kitose vietovėse. Karaimai tuo metu garsėjo kaip puikūs kariai ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos gynėjai.

Pagal 1897 m. surašymo duomenis Kauno mieste ir apskrityje gyveno 15 karaimų, Ukmergės apskrityje – 5, o Raseinių – 2. Panevėžio mieste gyveno 68 karaimai, o apskrityje – 208. 1912 m. jų skaičius Panevėžio apskrityje išaugo iki 243. Pagal 1923 m. surašymo duomenis Lietuvos teritorijoje gyveno 155 karaimai. Duomenys pateikti be Vilniaus krašto. 1936 m. duomenimis Lietuvos teritorijoje gyveno 133 karaimai: 98 gyveno Panevėžio mieste, 8 – Panevėžio apskrityje, 5 – Biržų mieste, 7 – Pasvalyje, 13 – Pasvalio valsčiuje ir 2 – Jiezne, Alytaus apskrityje.

Netekus Vilniaus ir Vilniaus krašto Panevėžys tapo karaimų centru Lietuvoje. Jų religija nebuvo priešiška kitoms religijoms. Vieninteliai karaimų maldos namai nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Panevėžyje. Jų vaikai mokėsi lietuviškose mokyklose. Karaimai vertėsi sodininkyste ir daržininkyste, buvo puikūs amatininkai. Patys valdė arba dirbo dirbtuvėse, siuvyklose ir kirpyklose. Panevėžyje Birutės g. Nr. 5 veikė garsi Iljos Tinfavičiaus (tikrasis vardas Eljasafas, o dokumentai buvo įforminami Iljos vardu) šaltkalvių dirbtuvė, kurioje buvo gaminami įvairūs metalo dirbiniai. Birutės gatvėje įsikūrė ir mieste garsi Basios Tinfavičiūtės siuvykla. Siuvykla buvo labai populiari, joje mėgdavo lankytis Panevėžio miesto ponios. Siuvėjomis dirbo karaimės ir kitų tautybių merginos.

1922 m. gegužės 3 d. įregistruota Valdyba Panevėžio karaimų bendruomenės reikalams tvarkyti. Valdybos nariai: S. Grigulevičius, A. Rajeckas ir J. Grigulevičius. 1924 m. liepos 29 d. perregistruota ir pavadinta „Panevėžio karaimų bendruomene“. Bendruomenės būstinė buvo Ramygalos g. Nr. 66, turėjo ir 52,80 m² žemės sklypą, kurį 1881 m. dovanojo M. Malinauskienė, ir 774 m² žemės sklypą, kuris įsigytas 1926 metais. 1926 m. vasario mėn. už 1 000 litų karaimai įsigijo žemės sklypą Sodų–Ramygalos gatvių kampe. Čia stovėjo karaimų maldos namai kenesa ir medinė klebonija. 1937 m. statybos technikas Vaclovas Vilkas paruošė kenesos rekonstrukcijos projektą. 1938 m. lapkričio mėn. spauda rašė, kad prisidedant Švietimo ministerijai Panevėžyje kenesos pastatas pilnai rekonstruotas ir įvyko jo šventinimo iškilmės. Į iškilmes atvyko karaimų šventikas – chazanas Rafaelis Abkovičius iš Trakų, dalyvavo karaimai iš visos Lietuvos. Į pamaldas kenesoje susirinkdavo apie 100 žmonių, buvo organizuojamos ir iškilmingos santuokų ceremonijos.

Karaimai turėjo bendruomenės namus. Jie pastatyti dar XX a. 3 dešimtmetyje, 1929 m. rekonstruoti. Čia rinkdavosi įvairaus amžiaus karaimai. Jaunimas organizuodavo šokius, veikė dramos būrelis ir biblioteka.

1934 m., 1936 m. ir 1939 m. karaimai išleido tris žurnalo „Onarmach“ numerius. Pirmi du numeriai buvo spausdinti rotoprintu. Pirmas numeris išleistas Kaune, antras Pasvalyje. Panevėžyje išleistas trečias žurnalo „Onarmach“ numeris buvo 40 puslapių, jame karaimų kalba išspausdintas Maironio eilėraštis „Trakų pilis“. Redaktorius – Mykolas Tinfavičius. Tokiu pat – „Onarmach“ – pavadinimu Panevėžyje veikė ir karaimų draugija. Pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškė „Pažanga“. 1937 m. karaimų bendruomenės valdybai vadovavo girininkas Romualdas Navickas, pavaduotojas – mokytojas Martynas Navickas, iždininkas – Ilja Tinfavičius, valdybos narys – Panevėžio banko ekonomistas Rapolas Grigulevičius ir sekretorius Jahonadavas Rajeckas.

Garsus karaimų poetas Šelumijelis Lopato kūrė Panevėžio krašte. Gimė 1904 m. gegužės 14 d., mirė 1923 m. 1911–1915 m. mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje. Mokyklą baigė vienais penketais ir su pagyrimu. 1916–1920 m. mokėsi Aleksandrovo dvasinėje mokykloje Eupatorijos mieste Krymo regione. Visi jo mokymosi dalykai buvo įvertinti puikiais pažymiais. Mokyklą baigė 1920 m. gegužės 20 d. 1922–1923 m. mokėsi miškų technikos mokykloje Panevėžyje. 1923 m. liepos 1 d. baigė šią mokyklą. Pagal specialybę buvo miškininkas. Š. Lopato išlikusi kūryba nėra gausi, tačiau labai brandi ir melodinga.

Panevėžio karaimai dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vienas jų – nepriklausomybės kovų savanoris Feliksas Grigulevičius, vėliau dirbęs Panevėžyje apygardos teismo raštininku. Rapolas Samulevičius tarnavo 4 pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke. Baigęs tarnybą grįžo į Panevėžį ir dirbo Naujamiestyje valsčiaus raštvedžiu. Leonas Čaprockas gyveno ir mokėsi Panevėžyje, 4 deš. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Rapolas Grigulevičius tarnavo 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke Panevėžyje. Garsiausias iš karaimų kariškių Leonas Rajeckas dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, vėliau tarnavo 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke bataliono vadu, kituose kariniuose daliniuose, išsitarnavo pulkininko laipsnį. 1941 m. represuotas ir mirė Norilske.

Naujamiestis kartu su Panevėžiu buvo karaimų centru Panevėžio krašte. Naujamiestyje yra atskiros karaimų kapinės, kuriose palaidota daug garsių karaimų – poetas Leonas Maleckas, į karaimų kalbą išvertęs Maironio „Trakų pilį“, žinomas advokatas Jonas Rajeckas, miškininkas Isakas Čaprockas, pedagogas Martynas Navickas ir kiti, Panevėžio kraštui daug nusipelnę žmonės. Panevėžio karaimų bendruomenė nors ir nebuvo gausi, bet savo aktyvumu, įvairia kultūrine veikla nemažai prisidėjo prie Panevėžio miesto vardo garsinimo.

1952 m. vasario 21 d. Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu karaimų kenesa Panevėžyje uždaryta, vėliau, vykdant statybas, nugriauta. 1995 m. liepos 23 d. buvusios karaimų kenesos vietoje atidengta paminklinė kompozicija. Dabartiniu metu Panevėžyje gyvena negausi karaimų bendruomenė. Ji prisideda prie daugiataučio miesto vaizdo kūrimo.

Nuotraukos:
1. Karaimų dirbtuvėje Panevėžyje Birutės gatvėje. XX a. 4 deš.
2. Karaimų kenesa Panevėžyje. XX a. 4 deš.

Nuotraukos iš D. Grigulevičienės archyvo.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas