1924 m. gegužės mėn. Panevėžio apskrities valdyba išleido dešimties lapų brošiūrą – įsakymų rinkinį dėl kelių ir tiltų tvarkymo „Kelių ir tiltų taisymo reikalu veikiančiųjų įstatymų, įsakymų ir instrukcijų rinkinys“. Ją atspausdino M. Koto spaustuvė (Respublikos g. 15 Panevėžyje). Leidinyje nurodoma, kad „bendro naudojimo vieškeliai“ ir „paprastieji keliai“ yra savivaldybės žinioje. Čia pat paaiškinama, kad vieškeliais laikomi visi bendro naudojimo keliai, kurie prieš karą (Pirmąjį pasaulinį), „rusų valdymo laiku“ buvo taisomi bendrai „natūralinės prievolės būdu“. Visi kiti bendro naudojimo gruntiniai keliai laikyti paprastaisiais keliais. Apskrities tarybos nutarimu paprastasis kelias galėjo būti priskirtas vieškelių kategorijai.
Vieškelius, „paprastus“ kelius ir jų tiltus savivaldybės galėjo tvarkyti savo lėšomis arba valsčiaus gyventojų lėšomis. „Priverstinio darbo pareiga“ valsčiaus gyventojams buvo skiriama atsižvelgiant į jų valdomos žemės bei miško plotą, kitą turtą ir iš jų gaunamą pelną. Nuo šių pareigų būdavo atleidžiami pelkių, smėlynų, šventorių, kapinynų, jaunesnių kaip 20 metų miškų savininkai, labdaros ir kitos visuomeninės ne pelno siekiančios organizacijos. Nuo privalomų kelių taisymo darbų taip pat buvo atleidžiami valstybės bei savivaldybių įstaigų tarnautojai ir dvasininkai, jei tai buvo numatyta nuostatuose.
Prievartinis kelių tvarkymo darbas Apskrities tarybos sprendimu galėjo būti pakeistas laisvai samdomu. Apskrities taryba, spręsdama, kokius kelius turi taisyti gyventojai, o kokius savivaldybių lėšomis, remdavosi šiomis nuostatomis: samdomi darbininkai tvarkė techniniu atžvilgiu sudėtingesnius kelius ir tiltus. Valsčiaus lėšomis buvo tvarkomi tie keliai ir tiltai, kurių taisymui, statymui ar priežiūrai nereikėjo ypatingo techninio išmanymo.
Kiekvienas gyventojas galėjo išvengti priverstinio kelių ir tiltų tvarkymo, sumokėdamas pagal valsčiaus tarybos nustatytus įkainius. Mokamų pinigų turėjo užtekti į išsipirkusiojo vietą pasamdyti kitą darbininką.
Prieš skirstant kelių taisymo pareigas ūkiams ar gyventojams, visus kelius reikėjo išmatuoti. Kiekvienam gyventojui turėjo tekti taisyti kelią ar tiltą, kuris ribojasi su jo lauku arba yra arčiau jo gyvenamosios vietos. Kelių ir tiltų tvarkymo paskirstymo sąrašai buvo atiduodami seniūnams ir vietos milicijos atstovams. Gyventojams apie jiems priskirtą kelio ar tilto taisymo vietą pranešdavo seniūnas. Kelių ir tiltų taisymo laikas buvo nustatomas tarp vasarojaus sėjos ir pavasarinės šienapjūtės arba rudenį, nuėmus javų derlių. Ypatingais atvejais gyventojai galėjo būti verčiami tvarkyti kelius ar tiltus ir kitu laiku.
Minėtame leidinyje detaliai aprašoma, kokio platumo turi būti vieškelis, kokio gylio šalia jo kasami grioviai, kiek molio ir žvyro reikia ant kelių supilti. Dažniausiai kelią tvirtinant važiuojamoji kelio dalis būdavo užpilama nuo 5 iki 10 cm žvyro sluoksniu ir pabarstoma sausu sutrintu moliu, po to geležiniais grėbliais arba akėčiomis viskas sumaišoma. Vėliau sumaišytą sluoksnį lygindavo „plentruliu“.
Sutvarkyti keliai buvo apsodinami medžiais 15–20 metrų atstumu vienas nuo kito. Kryžkelėse statytos rodyklės.
Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
