Panevėžio mieste, Kranto gatvėje, stovi dar cariniais laikais statyti pastatai. Jie mena seną istoriją. Vyresnio amžiaus panevėžiečių akyse šie pastatai asocijuojasi su Konservų fabriku, tačiau cariniais laikais tai nebuvo Konservų fabriko patalpos. Tai buvo valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kitaip dar vadinama sandėliu. Kranto gatvėje šie pastatai iškilo apie 1880 metus. Tai tipiškas XIX–XX a. pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos – raudonų plytų mūrai su gausiu dekoru buvo ir carinėje Rusijoje. 1919–1923 m. šiame pastate šeimininkavo kariškiai. Čia buvo karinė intendantūra ir bazavosi pėstininkų pulkas. 1923 metais, nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus degtinės monopolį, nuspręsta vėl atkurti degtinės pilstymo įmonę. Įmonės įrengimo darbai vyko iki 1924 metų. Patalpos buvo intensyviai remontuojamos. Nuo 1925 m. rugsėjo 1 d. Valstybės monopolio degtinės pilstyklos vedėju paskirtas Juozas Adomėnas. Jis vadovavo iki 1937 metų. Vėliau vedėjai dažnai keitėsi. Degtinės pilstykloje buvo butelių plovimo, pilstymo ir filtracijos skyriai. 1938 m. čia dirbo 52 padieniai darbininkai. Įmonė spiritu ir degtine aprūpindavo net 14 Lietuvos apskričių, tarp jų – ir nutolusias nuo Panevėžio: Šilalės, Kretingos, Raseinių ir kitas apskritis. 1941 m. gamykla pavadinta Valstybės spirito ir degtinės trestu. Nacių okupacijos metais ši gamykla vadinosi Degtinės gamykla. Tokia produkcija Kranto gatvės patalpose buvo gaminama maždaug iki 1955 metų. O Konservų fabriko gimimo istorija yra susijusi su kitomis gatvėmis.

Konservų fabriko istorija prasidėjo Respublikos, Ramygalos ir Kranto gatvėse. Kontora įsikūrė Kranto gatvėje buvusio vatos fabriko vietoje. Tuo metu tai buvo Kranto gatvės pastatas Nr. 13a. Šis pastatas išlikęs iki šių dienų. Būsimasis fabrikas turėjo gaminti labai reikalingą tuo metu miestiečiams produkciją. Pokaryje mieste labai trūko maisto produktų. Respublikos gatvėje buvo įmonės gamybinės patalpos, o sandėliai ir kopūstų raugykla – Ramygalos gatvėje. Konservų fabriko istorija prasidėjo nuo Lietuvos konditerijos ir vaisių-daržovių perdirbimo tresto „Skanėstas“ Panevėžio skyriaus. Jis įkurtas 1944 m. rugpjūčio mėnesį. Fabrikas dažnai keitė pavadinimus. Netrukus jis pavadintas Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatu. Jo veikla prasidėjo išstūmus nacistinės Vokietijos kariuomenę iš Panevėžio miesto. 1944 m. liepos 22 d. į Panevėžį įžengė Raudonoji armija. Prasidėjo antroji okupacija. Panevėžio filialo vadovu paskirtas Bagdonas. Jis buvo vadinamas tresto valdytoju. Kombinato veiklos pradžia laikoma 1944 m. rugpjūčio 23 d. Tresto valdytojai gana dažnai keitėsi. Keitėsi ir pareigų pavadinimai. O atskiri tresto padaliniai pavadinti kaip atskiri fabrikai ir paskirti jų vedėjai. Augustas Mažeika paskirtas Kopūstų raugyklos ir uogų viryklos skyriaus vedėju, Adolfas Turla – Kavos fabriko vedėju, Silvestras Trapuila – saldainių fabriko „Nevėžis“ vedėju, Mykolas Zakarevičius – Administracijos ir ūkio skyriaus vedėju, Apolonija Ramanauskaitė – sekretore, Genovaitė Dulikaitytė – sąskaitininke, Jonas Samas – Transporto ir ūkio skyriaus vedėju. Dirbo 14 darbininkų. Vyr. inžinieriumi buvo Kazimieras Narbutas. Neilgai vadovu dirbo Bagdonas. 1945 m. birželio 15 d. direktoriumi paskirtas Balys Indrelė. Jis gaudavo 900 rublių atlyginimą. B. Indrelė taip pat neilgai vadovavo. 1945 m. rugpjūčio 17 d. direktoriumi paskirtas Bronius Žmoginas, kuriam irgi buvo mokamas 900 rublių atlyginimas. B. Žmoginas buvo karo dalyvis, menkai išsilavinęs ir jam buvo nelengva tvarkytis. Tuo metu kolūkių dar nebuvo ir produkciją reikėjo supirkinėti iš ūkininkų. Fabrikas turėjo savo agentus, kurie supirkinėjo vaisius ir daržoves Panevėžio miesto apylinkėse. Buvęs vadovas Balys Indrelė paskirtas supirkimo agentu. Jo atlyginimas tebuvo 350 rublių. Kaip rašoma rugsėjo 10 dienos įsakyme, 1945 m. Balys Indrelė sulaikytas saugumo organų ir atleistas iš darbo.

Rudenį visi darbininkai turėjo vykti į mišką kirsti medžių ir iš jų buvo ruošiamos malkos fabriko patalpų šildymui. Išvykos metu darbininkai patys turėjo pasirūpinti įrankiais ir maistu. Nenorintiems dirbti miške buvo grasinama teismu. 1945 m. nustatytas fabriko darbo laikas nuo 8 val. iki 16.30 val., pietų pertrauka nuo 13 val. iki 13.30 val. Fabrikas neturėjo savo modernesnio transporto. Prekės dar dažnai buvo gabenamos arkliais. 1946 m. vasario 4 d. vairuotojas Jašinas Jakovas išsiųstas į Brestą parsivežti mašinos. Nuo 1946 m. balandžio 16 d. Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinato pavadinimas pakeistas į Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktą.

1946 m. liepos 6 d. Bronius Žmoginas direktoriaus pareigas perdavė Švecui Michailui. 1948 m. intensyviai pradėtas gaminti marmeladas ir su artele „Ratas“ sudaryta sutartis dėl statinių gaminimo. 1949 m. sausio 1 d. Panevėžio daržovių rauginimo ir vaisių perdirbimo punktas pavadintas Panevėžio daržovių kombinatu. Buvo gaminamas ir limonadas. 1949 m. limonadas buvo išvežiojamas arkliniu transportu. Nuo 1949 m. balandžio mėn. į darbą priimamas limonado išvežiotojas Antanas Eidrigevičius su savo arkliu. Tuo metu buvo gaminamas populiarusis limonadas „Gaiva“.

1949 m. rugpjūčio mėn. Panevėžyje perimtas nacionalizuotas didžiulis Aleksandros ir Vytauto Gasiūno ūkis. Ūkio sodų produkcija buvo naudojama fabriko reikalams. Vyresnio amžiaus panevėžiečiai atsimena, kad ten, kur buvo didelis V. Gasiūno sodas, išaugo Tulpių gyvenamasis kvartalas. 1949 m. liepos 1 d. Vytautas Gasiūnas priimtas dirbti į fabriką vyr. meistru už 650 rublių atlyginimą, bet neilgai jis dirbo. Po kelių mėnesių suimtas. 1949 m. kombinate vyko masiniai suėmimai. Kaip rašoma, dauguma suėmimų buvo vykdoma sovietų saugumo organų sprendimu. 1949 m. spalio 1 d. suimtas direktorius Michailas Švecas, vyr. buhalteris Vincas Uždavinys. Suimta ir teista keliolika asmenų. Taip pat suimtas ir buvęs direktorius Bronius Žmoginas, nors jis jau nebedirbo fabrike. Suimtieji nuteisti kalėti skirtingus terminus.

1949 m. lapkričio 1 d. įmonė pertvarkyta į struktūrinius padalinius: Taros cechas, Vaisvandenių cechas, Tyrių cechas, Raugyklos cechas, pagalbinis ūkis. 1950 m. balandžio 13 d. direktoriumi paskirtas Bronius Mikalauskas. 1950 m. gegužės 15 d. Vytautas Gasiūnas iš kalėjimo paleistas ir vėl dirbo vyr. meistru. Taip po truputį fabrikas judėjo į priekį. 1955 m. V. Gasiūnas savo patalpas perkėlė į Kranto gatvę ir daug metų panevėžiečių atmintyje jos išliko kaip Konservų fabriko patalpos.

Nuotraukos:
1. Panevėžio konditerijos ir vaisių-daržovių kombinato darbuotojai V. Gasiūno vaisių medelyno ūkyje. Iš kairės stovi: ūkio savininkas V. Gasiūnas, kombinato vairuotojas A. Juršas, su vaiku ant rankų būsimasis direktorius M. Švecas, šalia jo žmona Vera; žemiau priklaupęs kombinato direktorius B. Žmoginas; apačioje sėdi: direktoriaus sesuo K. Vitkauskienė, prie jos sūnus Viktoras Ramutis, šalia direktoriaus sūnus ir dvi kontoros darbuotojos. 1946 m. liepa
2. Spirito sandėlio Pilstymo skyrius. 1925 m.
3. Konservų fabriko Gamybos skyriaus darbuotojai. Iš kairės: trečia Nina Antipova, šešta brigadininkė Janina Ramanauskienė; atskirai stovi Irena Gruničiūtė. Apie 1956–1957 m.
4. Konservų fabriko Taros skyriaus darbuotojai. Pirmas iš dešinės Petras Steponavičius, antras Bronius Šakalys. Apie 1956–1957 m.

Nuotraukos iš Viktoro Ramučio Vitkausko kolekcijos.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas