Tarpukariu Panevėžyje veikė nemažai parduotuvių ir sandėlių, kur buvo galima įsigyti alkoholinių gėrimų. 1924–1935 m. mieste leistame laikraštyje „Panevėžio balsas“ mirgėjo reklamos, siūlančios įsigyti degtinės, vyno, alaus ir kitų svaigiųjų gėrimų.

Laisvės aikštės 33-iame name veikė dar 1866 m. įkurtas Brolių Kisinų „gėralų sandėlis“. Čia galėjai įsigyti degtinės, vokiško ir prancūziško vyno, likerio, konjako. Šioje krautuvėje taip pat prekiauta tabaku bei įvairiausiomis maisto prekėmis. „Perkupčiai“ (perpardavinėtojai) prekių galėjo įsigyti su nuolaida.

Laisvės aikštės 35-ame pastate veikė R. Goldbergo vyno, konjako, likerio, įvairiausios vietos ir užsienio gamybos degtinės sandėlis.

Laisvės aikštė 37 buvo įsikūrusi brolių Šulmanų krautuvė, prekiavusi vokišku ir prancūzišku vynu, likeriu ir konjaku. Velykų šventėms ji siūlydavo „didelį pasirinkimą tikrų Prancūzijos ir Palestinos vynų, konjakų ir likerių“.

Vasario 16-osios g. 3 veikė bene garsiausio tarpukario laikotarpio Panevėžio lietuvių tautybės prekybininko Prano Vanago krautuvė. P. Vanagas nuomojo patalpas iš p. Renigerio, o pats gyveno P. Puzino gatvėje. To meto „Panevėžio balse“ atspausdintoje reklamoje skelbta: „Viskas gaunama didžiausiu pasirinkimu pas P. Vanagą“. Čia buvo pardavinėjamas Klaipėdos alaus daryklos alus, Karazijos įmonės vynas iš Anykščių krašto, šampanas, likeris ir įvairus vynas iš viso pasaulio. Nevartojantiems svaigiųjų gėrimų buvo siūlomas bealkoholinis vynas „Vaisių sultys“, mineralinis vanduo „Birutė“ iš Birštono. Taip pat čia prekiauta M. N. Asimakų fabriko tabaku ir papirosais. P. Vanago krautuvėje galėjai įsigyti, kaip tuomet skelbta, geriausios rūšies šokolado, saldainių, „ypač skanių saldainių „Rūta“. Krautuvėje prekiauta įvairiausiais mėsos konservais, riešutais, netgi skalbimo milteliais. Paskambinti į P. Vanago krautuvę buvo galima telefono numeriu 224. Sovietinės okupacijos metais namas, kuriame buvo įsikūrusi P. Vanago krautuvė, nacionalizuotas. Nacionalizuotas ir šio prekybininko gyvenamasis namas P. Puzino gatvėje, o pats šeimininkas ištremtas į Sibirą. Iš tremties grįžęs į Lietuvą, Panevėžyje nebegyveno.

Vasario 16-osios g. 5 ir 7 veikė seserų Palionaičių krautuvė. Čia taip pat buvo pardavinėjami ne tik alkoholiniai gėrimai, bet ir įvairios prekės: užsienietiškas vynas, „Maisto“ konservai, įvairūs saldainiai, bažnytinis vynas, žvakės, smilkalai, bažnytinė alyva. Šventėms siūlydavo bažnytinio vyno iš užsienio: raudonojo, baltojo saldaus „Muskato“ ir baltojo nesaldaus „Oulid-Ada“. Taip pat čia prekiauta pavasarinėmis sėklomis – įvairiausių daržovių, dobilų ir motiejukų. Parduotuvė skelbėsi, kad čia „kainos žemos, o patarnavimas sąžiningas“.

1926 m. vasario 11 d. „Panevėžio balse“ išspausdintoje reklamoje ponas Z. Elicuras pranešė, kad Panevėžyje, nuosavame name Vasario 16-osios g. 1 įsteigė įvairių rūšių alaus sandėlį. Čia bus galima įsigyti I. B. Volfo Kauno bravorų ir akcinės bendrovės „Engelman“ alaus. Prekybininkams ir privatiems asmenims „išdavinėsiu alų nuosaikiomis kainomis“ – skelbėsi ponas Z. Elicuras, nurodydamas savo įmonės telefono numerį – 84.

„Apendicito pavojus jau pašalintas! – skelbė 1934 m. sausio 7 d. „Panevėžio balso“ reklama, – nes nuo Naujų, 1934 m., vietoj surūdijusiuose katiluose gaminamo alaus gersime tik lietuvišką Mažeikių Brol. Šadauskų moderniškai įrengto alaus bravoro pagamintą sveiką alų, kurio atstovu Panevėžiui ir apylinkei yra Juozas Zanevičius. Panevėžys, Piniavos g-vė 18 Nr. Čia pat įrengtas ir urmo sandėlis. Pristatoma kiekvienu pareikalavimu. Reikalaukite visur ir gerkite tik Mažeikių lietuvišką alų!“

Didžiausios alkoholinių gėrimų gamintojos Panevėžyje buvo įsikūrusios Respublikos gatvėje. Alaus daryklos bendrovė „Bergschlosschen“ (šiandien čia „Kalnapilis“) gamino stiprų ir silpną alų. Jį pilstė į 100–200 litrų talpos statines, kurias gabendavo arkliais. Kaip rašoma 1905 m. išleistoje knygoje „Panevėžys“, alaus darykla turėjo 28 alaus kioskus Panevėžyje ir aplinkiniuose valsčiuose bei kitose apskrityse. Miesto laikraštyje skelbdavosi, kad alaus (salyklo) gamybai superka miežius, moka „aukštas kainas“. Į bendrovę galima buvo paskambinti telefono numeriu 56. Bendrovė ypač rūpinosi savo įvaizdžiu. 1924 m. gegužės 15 d. „Panevėžio balse“ buvo atspausdinta griežta bendrovės „Bergschlosschen“ valdybos žinutė: „Alaus Daryklos B-vė Bergschlosschen Panevėžyje šiuo praneša visoms įmonėms ir asmenims, kurie verčiasi kokiu nors gėrimų pilstymu į butelius, kad Bendrovės išleisti alaus buteliai su išspaustu ant stiklo „BERGSCHLOSSCHEN“ – Panevėžys, firma yra bendrovės nuosavybė, todėl pagal įstatymus, niekas neturi teisės išleisti savo gamybos gėrimų nors ir lipinant ant jų savo etikietus ar banderolius. Taip pat išleistos medinės dėžės išvežioti alui su išdegintais kleimais – naujos „BERGŠLESEN“ – Panevėžys ir laikinai vartojamos – su senu kleimu „Пив. Зав. Поневьжь“ – argi yra Bendrovės nuosavybė. Įmonės ir asmenys, kurie naudosis mūsų firmos buteliais ir dėžėmis, bus traukiami atsakomybėn už svetimos nuosavybės pasisavinimą“.

Respublikos gatvėje buvo įsikūrusi ir „St. Montvilo įpėdinių ir Ko“ akcinė bendrovė, Spirito rektifikacijos varykla ir mielių dirbtuvė. Čia gamino „presuotas duonines mieles, grynos kultūros mielių spirito varykloms ir iš šių kultūrų pagamintas mieles, grynos mielių kultūros visokeriopos rūšies vynams gaminti: tokajo, burgundo, reino, šampano ir kitų, nurodant jų vartojimo būdą“. Taip pat skelbėsi, kad priima  „iš pašalinių spirito varyklių“ žalią spiritą valymui (rekatifikavimui). Prie fabriko veikė „moksliškai-techniška“ laboratorija.

Tarpukariu Panevėžyje veikė Valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, Valstybės spirito monopolio Panevėžio sandėlis (sovietmečiu buvęs konservų fabrikas). Šie raudonų plytų mūro pastatai Kranto gatvėje 10 iškilo dar Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje. Degtinės pilstykloje veikė butelių plovimo, pilstymo ir filtracijos skyriai. Ši Panevėžio įmonė spiritu ir degtine aprūpindavo net 14 Lietuvos apskričių. Iš skelbimų spaudoje galima spręsti, kad įmonei neblogai sekėsi: prekyba klestėjo, o įmonė atnaujindavo savo įrangą. Valstybinio degtinės monopolio Panevėžio sandėlio vedėjas 1925 m. skelbė varžytines darbo vietai užimti: „iš sandėlio į Panevėžio gelžkelio stotį, o taipogi ir iš stoties į sandėlį gėrimus, stiklines bonkas, medines dėžes ir kitus krovinius vežti. Norintieji varžytinėse dalyvauti varžytinių dienoje privalo įnešti užstatą sumoje 5 tūkst litų. Sąlygos parangų galima sužinoti sandėlio raštinėje kasdieną darbo valandomis nuo 9 iki 14 val. Vėliau sandėlio raštinėje vyko varžytinės „pardavimui įvairaus geležies ir špyžiaus laužo būtent: senų garo katilų, garo vamzdžių, krosnėms durų, automatinių mašinų padavimui anglių į krosnis ir t. t.“

Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje saugomas Kaune 1935 m. K. Šalkauskio sudarytas „Veikiančiųjų 1935. III. 16. d. Lietuvos įstatymų ir įsakymų, paskelbtų „Vyriausybės žiniose“ 1-476 Nr. rinkinys“ (PKM GEK 38 811). Keturioliktoje leidinio dalyje smulkiai aprašoma „Alkoholinių gėrimų pardavinėjimui tvarkyti įstatymas“, „Alkoholinių gėrimų parduotuvėms tvarkyti taisyklės“, „Alaus darykloms įrengti ir veikti taisyklės“, ir kt. Juose nurodoma, kad alkoholinių gėrimų parduotuvių skaičių kiekvienai gyvenamajai vietovei nustato „Finansų Ministeris, susitaręs su Vidaus Reikalų Ministeriu“. Gėrimų parduotuvės, kuriose leidžiama gerti vietoje, turi būti įsteigtos tam tikru nustatytu atstumu nuo bažnyčių, kapų, apskričių centrų, ginklų ir sprogstamųjų medžiagų sandėlių ir t. t. Alkoholinių gėrimų parduotuvės galėjo veikti tik pirmame pastato aukšte, jose galėjo būti vienas prekybos kambarys su sandėliu ar rūsiu. Iš tokios parduotuvės išėjimas tegalėjo būti tik vienas ir tik į gatvę; iš jos neturėjo būti patenkama į parduotuvės savininko gyvenamąjį butą. Toliau pateikiama daug įvairiausių nurodymų ir reikalavimų, susijusių su alkoholio prekyba bei gamyba Lietuvoje. Emilija Juškienė

Nuotraukoje – prekybininkas Pranas Vanagas su žmona savo parduotuvėje Vasario 16-osios g. 3. Panevėžys. XX a. 4 deš.

Nuotrauka iš V. Ivanausko asmeninio albumo.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas