Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Panevėžio kraštas taip pat turėjo nemažai ūkininkų, auginančių linus. Ši kultūra gana gerai tiko Lietuvos klimatui. Auginti linus buvo nelengvas darbas. Lietuvoje iš linų buvo pagaminama daug produkcijos. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią Europoje vietą pagal linų plotus. Linus reikėjo apdirbti. Tam buvo įvairios gamyklos. Viena jų – Leizerio Bero Chazeno įmonė Panevėžyje. Tarpukario laikotarpiu Chazenai buvo vieni turtingiausių panevėžiečių. Šeimos galva – Leizeris Beras Chazenas gyveno prabangiame name Ramygalos gatvėje. Garsiausia jo įmonė buvo akcinė bendrovė „L. B. Chazenas ir sūnūs“ – linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas. Tuo metu tai buvo stambiausia privati įmonė Panevėžyje. Įmonės istorija skaičiuojama dar nuo 1840 metų. L. B. Chazenas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukęs iš Lietuvos, grįžo tik 1918 m. Panevėžyje jis atkūrė linų apdirbamąją pramonę ir buvo laikomas pirmuoju linų pirkliu Lietuvoje. L. B. Chazenas Ukmergės gatvėje nusipirko fabrikui buvusios bendrovės „Mechanikas“ patalpas. Gamybos pradžioje Chazeno fabrikas stovėjo skersai Kęstučio gatvės. Pradžioje įmonėje dirbo 30 darbininkų. Fabrikas supirkdavo iš ūkininkų jau išmintus ir išplūktus linus, o iš linų rūšiavimo punktų į fabriką atveždavo jau išrūšiuotus linus. Vėliau fabriko gamybiniai pastatai ir sandėliai buvo įsikūrę įvairiose miesto vietose – Kęstučio, Margių, Ramygalos, Pušaloto gatvėse. Pagrindiniai skyriai – linų šukavimo ir pakulų. Produkcija daugiausia eksportuota į Angliją. Ten gabenta apie trečdalis viso eksporto. Produkcija tiekta ir į Italiją, Vokietiją, Prancūziją, kitas valstybes. Eksportas sudarė apie 60 proc. visos apyvartos. 1925 m. L. B. Chazeno įmonė su savo produkcija dalyvavo tarptautinėje parodoje Londone.

Fabrikas dirbo dviem pamainomis. Pirma pamaina nuo 6 val. ryto iki 14 val., antra pamaina nuo 14 val. iki 22 val. Fabrikas rimtai nukentėjo per du gaisrus. Pirmasis kilo 1929 metais, o antrasis, ypač didelis, 1931 metais. 1931 m. rugsėjo 25 d. per gaisrą sudegė visas fabrikas. Nuostoliai siekė 400 000 litų. Per gaisrą nukentėjo ir keli darbininkai. Gaisras kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos. Pastatai buvo apdrausti 15 000 litų sumai, turtas – 80 000 litų sumai. Greitai fabriko veikla vėl buvo atkurta. 1936 m. fabrike dirbo 97 darbininkai. 1936 m. darbo inspekcija surašė fabriko administracijai protokolą už prastai įrengtą ventiliaciją. 1937 m. L. B. Chazenas mirė. Šio fabriko darbininkai nemažai paaukojo Ginklų fondui: 1938 m. – 600 litų, 1939 m. – 640 litų.

L. B. Chazeno žmona Chaja Chazenienė valdė malūną „Varpa“ Smėlynės gatvėje, adresu Nr. 4. Jo pastatai ir turtas vertintas 400 000 litų. Malūnininkui buvo mokama 600 litų mėnesio alga. Tuo metu tai buvo labai geras atlyginimas. L. B. Chazeno sūnūs – Isaokas ir Heselis Chazenai. Isaokas Chazenas gimė 1892 m. gegužės 23 d. Panevėžio mieste, jo žmona Elena – 1906 m. birželio 3 d. Tulos mieste. Jų šeimoje augo 2 vaikai: Paulina-Pesė, gimusi 1930 m. vasario 9 d. ir Eliza-Asnot, gimusi 1939 m. kovo 2 d. Mirus tėvui, Isaokas kartu su broliu Heseliu perėmė šeimos verslą. I. Chazenas valdė lentpjūvę. Po tėvo mirties linų fabrikui faktiškai vadovavo Heselis Chazenas. Jis aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Už nuopelnus apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. Heselis Chazenas buvo aktyvus visuomenininkas, Panevėžio miesto tarybos narys (1931–1934). Jis aktyviai aukojo Lietuvos Ginklų fondui: 1938 m. paaukojo 1 400 litų, o 1939 m. – 1 500 litų. Isaokas ir Heselis Chazenai 1929 m. į savo rankas perėmė alaus daryklą „Kalnapilis“. Aludariui buvo mokama 300 litų alga mėnesiui, mašinistas gaudavo 5 litus į dieną. Jie buvo aprūpinami butais. Visi darbininkai kasdien gaudavo po alaus butelį, kurį buvo galima išgerti vietoje ar išsinešti. Ši alaus darykla buvo viena stambiausių alaus daryklų Lietuvoje. Užėmė apie 5 proc. Lietuvos alaus rinkos. Leizeris Beras Chazenas ir jo sūnūs Isaokas ir Heselis Chazenai buvo stambiausi Panevėžio pramonininkai, daug prisidėję prie Panevėžio miesto ekonominio vystymosi nepriklausomos Lietuvos laikais. Stambiausia jų įmonė buvo linų fabrikas.

Nuotraukos:
1. Linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabriko „L.B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai.
2. Linų fabriko darbininkai.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas