Prieškariu Panevėžyje centralizuoto vandentiekio nebuvo. Tuo susirūpinta pokario metais – miesto pietrytinėje dalyje, tarp Vilniaus kelio ir Dembavos, Kaizerlingo miškelyje, išgręžti pirmieji arteziniai gręžiniai, pastatyta siurblinė, aukščiausioje Panevėžio vietoje, Aldonos gatvėje, šalia Katedros, iškilus 600 m³ talpos vandentiekio bokštui, vanduo mieste imtas tiekti centralizuotai. Šis kompleksas atiduotas naudoti 1960 m.; darbus vykdė Panevėžio 12-oji statybos valdyba ir Panevėžio statybos remonto valdyba. Vėliau vandentiekio linijų tiesimo ir galingumo kėlimo darbus mieste atlikti pavesta Panevėžio statybos trestui.

Gatves tiesti tapo sudėtingiau

Plečiantis pramonės objektų statybai mieste, plėtojosi ir miesto ūkis, tiesti vandentiekio, kanalizacijos, dujotiekio, šilumos, elektros bei telefono tinklai. Vienos komunikacijos ėjo po žeme, kitos – laidais virš žemės.

Dėl po žeme einančių komunikacijų gatves tiesti tapo kur kas sudėtingiau. 1966 m. Panevėžio kelių statybos valdybos viršininkas teigė, kad užsakovai vis dar nesupranta, jog šiuolaikinės gatvės statyba yra labai sudėtinga. Ji susijusi su viso miesto ūkiu ir su daugybės požeminių tinklų rekonstrukcijomis. Kaip pavyks sutvarkyti gatves ir kitus objektus, statybos sėkmė labai priklauso nuo išankstinio gerai apgalvoto plano, ilgamečio statybos darbų grafiko bei nuo to, kaip seksis įsigyti ir panaudoti įvairių tuomet deficitinių medžiagų. 1962 m. grindiniams bei skaldai naudotus akmenis ruošė Gamybinių įmonių kombinato betono-gelžbetonio cechas.

Kelių ir gatvių rengimo darbus apsunkindavo dar ir tai, jog kelininkus aptarnaujanti autotransporto įmonė ne visada pajėgdavo laiku pervežti krovinius. Dėl transporto trūkumo dažnai be darbo stovėdavo ir Kelių statybos valdybos mechanizmai bei darbininkai objektuose. Neveikė ir asfaltbetonio agregatai, dėl to prastėjo asfaltbetonio dangos kokybė.

Plečiantis miestui kasmet reikėjo įrengti vis naujų inžinierinių tinklų, kurių didelę dalį sudarė vandentiekis. 1969 m. Panevėžyje nutiesta 3,8 km, 1972 m. – 3,3 km vandentiekio tinklų; 1969 m. Panevėžio statybos trestas miesto vandenvietės pajėgumus išplėtė 12 tūkst. m³*.

Gyventojų skundai – trūksta geriamojo vandens

Nors vandenvietės pajėgumas didėjo, 1972 m. Panevėžio daugiaaukščių namų gyventojai ėmė skųstis, kad jų nepasiekia šaltas geriamasis vanduo. Rotomskio g. 33 namo 4–5 aukštuose vandens atsirasdavo tik vakarais, po 21–22 val. Vandentiekio ir kanalizacijos valdybos vadovai panevėžiečiams paaiškino, kad prieš 12 metų Panevėžyje pradėta eksploatuoti centralizuota vandenvietė, kurios pajėgumas buvo 8 tūkst. m³ vandens per parą. Miestui plečiantis to nebepakako. Miestas augo sparčiau, nei buvo didinamas vandenvietės pajėgumas ir plečiami vandentiekio tinklai. Vandenvietės antrojo pakėlimo stoties pajėgumas padidintas pakeitus senuosius siurblius galingesniais, todėl stotis per parą vidutiniškai miestui ėmė tiekti 27 tūkst. m³ vandens. Tačiau nuolat tiesti nauji vandentiekio tinklai, jų tuo metu buvo daugiau kaip 50 km, todėl tam tikromis valandomis kai kurių kvartalų viršutinių aukštų gyventojai negaudavo šalto vandens. Ši problema išspręsta pastačius naują antro pakėlimo stotį su nugeležinimo įrenginiais. Taip miestas gavo ne tik daugiau, bet ir geresnės kokybės vandens.

Tikėtasi, kad paklojus vandentiekio tinklus Sandėlių gatvėje, pagerės vandens tiekimas Vilties, Nevėžio, Rotomskio ir Liepų alėjos gyvenamųjų kvartalų gyventojams. Kartu vanduo geriau turėjo būti tiekiamas ir kitiems miesto kvartalams, nes gerokai mažiau jo bus imama iš jau esančių tinklų.

Problemų dėl šalto vandens tiekimo 1972 m. turėjo ir pirmojo Panevėžyje devynaukščio namo Rotomskio g. 29 gyventojai. Jie skundėsi, jog name visą vasarą nėra šalto vandens. Taip nutiko dėl to, kad miesto vandens sistemoje buvo per mažas spaudimas. Perdegė „gidroforo“ siurblys, todėl viršutinių namo aukštų vanduo nepasiekė. Miesto statybos tresto Gyvenamųjų namų eksploatacijos kontora kito siurblio neturėjo. Lietuvos SSR statybos ministerijai „išskyrus“ du siurblius, vandeniu aprūpinti visi šio namo gyventojai.

Sprendimas – pramoniniai vandentiekiai?

1972 m. miesto vykdomasis komitetas posėdyje svarstė, kaip aprūpinti miestą geriamuoju vandeniu. Konstatuota, jog miesto vandenvietėje iš turimų 24 gręžinių tuo metu nuolat veikė tik 20, nes kiti remontuoti. Todėl miestui nuolat trūksta vandens – maksimalaus jo naudojimo valandomis viršutinių aukštų gyventojai visai jo negauna. Specialistai rekomendavo daryti naujus gręžinius, įrengti iki 160 m gylio koloną, tačiau vykdanti darbus hidrogeologinė ekspedicija neturėjo tokio pajėgumo gręžimo agregatų. Įvardyta, kad geriamojo vandens mieste trūksta ir dėl uždelstų vandenvietės rekonstrukcijos darbų: jau dveji metai neatiduota eksploatuoti vandentiekio magistralė Sandėlių gatvėje.

Pasiūlyta statyti pramoninį vandentiekį. Miesto pramonės įmonėms, savo gamyboje sunaudodavusioms daug (iki 55 proc.*) geriamojo vandens, siūlyta naudoti Nevėžio upės vandenį. Šiaurės vakarų pramonės rajono pramoninio vandentiekio kompleksą nurodyta statyti Autokompresorių gamyklai. Nors darbus planuota pradėti 1971 m., tačiau praėjus metams jie dar nebuvo pradėti. Konstatuota, jog būtina baigti vandentiekio liniją Sandėlių gatvėje, užbaigti vandenvietės rekonstrukcijos darbus ir įsisavinti gamybiniam vandentiekiui skirtas lėšas. Manyta, kad pradėjus veikti pramoniniams vandentiekiams, miesto įmonės per parą paimtų apie 26 tūkst. m³ upės vandens, ir miestui būtų tiekiama pakankamai geriamojo vandens. Nevėžio užtvanka bei gamybinis vandentiekis Autokompresorių gamykloje buvo pastatyti 1980 m.

Plečiami vandenvietės pajėgumai

1977 m. Panevėžio statybos trestas miestui atidavė naudoti vandenvietę, kurios pajėgumas buvo 2,5 tūkst. m³ vandens per parą; 1979 m. vandenvietės bazė išplėsta iki 3,1 tūkst. m³*

1980 m. įgyvendinta naujovė: Panevėžio statybos tresto Komplektavimo valdyba įsirengė specialų stendą, kuriuo tikrindavo vamzdžius. Vandentiekio vamzdžių sandarumas tikrintas prieš išvežant juos į statybas. Anksčiau dėl nekokybiškų vamzdžių buvo patiriama daug nuostolių.

1981 m. nutiesta papildomų inžinerinių komunikacijų, tarp jų – vandentiekis Klaipėdos gatvėje; 1982 m. atiduoti naudoti arteziniai gręžiniai vandenvietėje, kurių pajėgumas buvo 8 tūkst. m³ vandens per parą, taip pat atlikta vandenvietės rekonstrukcija, įrengtas 6 tūkst. m³ rezervuaras; 1983 m. vandenvietės rezervuaras išplėstas iki 10 tūkst. m³*

*Akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“. 1957–1996 m. gamybinės ir ekonominės veiklos apžvalga, sud. L. Masiliūnas, Panevėžys, 1997.

Nuotraukoje – 1960 m. Panevėžyje pastatytas vandentiekio bokštas. Nuotr. iš: Akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“. Panevėžys, 1997.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas