1953 m. balandžio 2 d. Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus Gerbūvio kontorai, kuri rūpinosi miesto apželdinimu, perduotas Pilies (dab. Smėlynės) gatvės gyventojos Veronikos Šataitės puoselėtas sodas. Dar 1953 m. vasario 21 d. miesto valdžia gavo pilietės V. Šataitės susirūpinimo kupiną pareiškimą* dėl galimo jos šeimos puoselėto sodo Pilies g. 21 sunaikinimo, mat čia miesto gyventojams imti dalinti sklypai individualių namų statybai.

Savo laiške V. Šataitė rašė, kad 1925–1933 m. studijuodama Kauno universitete gamtos mokslus, klausydama profesorių paskaitų, sužinojo apie garsųjį gamtininką Ivaną Mičiuriną. Baigusi universitetą ji vidurinėje mokykloje dėstė gamtą. 1940 m. grįžusi į Panevėžį, susižavėjusi I. Mičiurino  darbais, savo tėvo valdomame žemės sklype pradėjo įgyvendinti mokslininko idėjas. Išaugino nedidelį medelyną, laukinius augalus ėmė kultūrinti I. Mičiurino metodais. Įskiepių atsisiųsdavo iš Sovietų Sąjungos. Užaugusiais medeliais apsodino visą sklypą. Sode augo ypatingas šermukšnis, graikiniai riešutai, vynuogės, didieji agrastai, geltonosios žemuogės. Ketina auginti ir „žemės migdolus“. Mėgstamą darbą V. Šataitė norėjo tęsti ir toliau.

Toliau laiške V. Šataitė rašė, kad mokiniams, norintiems įsisavinti biologijos žinias, būtina praktika. Į mokytojos sodą pasikonsultuoti arba atlikti praktinių užsiėmimų dažnai būriais arba pavieniui užsuka mokiniai.

Pareiškimo autorė primena, kad „mičiuriniams“ sodams ir daržams užauginti reikia daug laiko bei pastangų, būtų labai gaila, jei jį sunaikintų. „Nuo 1952 m. pabaigos vaisiniais medžiais ir krūmais apsodintą sklypą miesto Vykdomasis komitetas pradėjo dalinti individualioms statyboms. Yra numatyta paliesti ir tą sklypo dalį, kurioje auga pačios vertingiausios ir retos atmainos, todėl taip  būtų sužlugdytas mano medelių mokslinis darbas ir nukentėtų miesto pagražinimas“, – rašė ji.

Laiško pabaigoje mokytoja V. Šataitė pridūrė: „kad neatrodytų jog aš ginu savo asmeninius interesus, prašau drg. pirmininką pavesti sklypą kuriai nors visuomeninei organizacijai“.

1953 m. vasario 27 d. komisija, kurią sudarė Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Aisikovičius, miesto vyr. architektas Kančys ir miesto agronomas Stauskas, pagal pilietės V. Šataitės pareiškimą patikrino sklypą Pilies g. 21 ir konstatavo: „sklype iš Kanklių gatvės pusės yra gerame stovy mokomojo pobūdžio sodas, kuris jokiu būdu neleistina pažeisti, ypač tuo atveju, kad Panevėžio miestas nėra gausus sodais“.

Panevėžio m. valdžia, apsvarsčiusi V. Šataitės pareiškimą, nusprendė perduoti minimą vaisių sodą Gerbūvio kontorai eksploatuoti ir praplėsti. Miesto vyr. architektas Kančys įpareigotas nustatyti perduodamo sklypo ribas.

* Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui pareiškimas, Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 82, l. 196.

Nuotraukoje – Panevėžio Gerbūvio kontoros darbuotojai sodina gėles Lenino (dab. Laisvės) a. 1955 m.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas