1919 metai Panevėžio miesto istorijoje buvo sudėtingi. Sausio pradžioje miestą paliko vokiečių kariniai daliniai kartu su vokiečių civiline valdžia. Tą patį mėnesį į miestą įsiveržė Raudonoji armija ir įsigalėjo nauja okupacinė valdžia. Vos pradėjusi kurtis lietuviška valdžia greitai išvaikyta. Jono Variakojo vadovaujami savanoriai turėjo trauktis Kėdainių link. Traukdamiesi jie stiprino savo jėgas. Panevėžys pirmąkart išvaduotas 1919 m. kovą, bet greitai Raudonosios armijos daliniai vėl sugrįžo. 1919 m. gegužės 19 d. Panevėžio miestas, o gegužės 23 d. ir apskritis galutinai išvaduoti.
Padėtis mieste buvo sudėtinga. Siautė įvairios ligos, reikėjo tvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. Tai padaryti pavesta gydytojui Kazimierui Sliekui. Švietimo sistemos padėtis buvo kiek paprastesnė, nes nuo 1915 m. jau veikė gimnazija. Labai trūko patalpų pradinėms mokykloms, veikusioms tam nepritaikytose vietose.
Vienas svarbiausių uždavinių buvo įkurti miesto komendantūrą. Pirmuoju miesto komendantu tapo vokiečių tautybės karininkas Pr. Puzeras von Mileris. Jis gimęs 1894 m. Akmenės valsčiaus Raudžių vienkiemyje. Pagal kilmę vokietis, katalikas. Per pirmą pasaulinį karą tarnavo carinės Rusijos armijoje, turėjo poručiko laipsnį. 1919-ųjų balandį mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, už kovas prieš bolševikus apdovanotas Vyties Kryžiumi. Jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Puzeras von Mileris buvo 7-osios kuopos vadas 4-ajame pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke. Dalyvavo kovose su lenkais. Kovojo su Želigovskio armija.
Komendantūra įsikūrė vokiečių kilmės miestiečio Michaelio Rosako name tuometinėje Turgaus aikštėje, netrukus pervadintoje Laisvės aikšte. M. Rosakas buvo garsus visuomenės veikėjas, aktyviai dalyvavęs savivaldybės darbe dar cariniais laikais. Jam buvo svarbi miesto ateitis.
Naujasis komendantas neilgai tebuvo poste. Jį pakeitė karininkas Tadas Chodakauskas, miesto komendantu paskirtas 1919 m. birželį. Komendantūra greitai įsikūrė jau kitose patalpose. Jo padėjėju paskirtas karininkas Vaclovas Karvelis.
Sąlygos buvo sudėtingos, Lietuva dar turėjo kovoti su išorės priešais. Komendantūroje buvo dvi kuopos, kurios netrukus išsiųstos į frontą. Keli kariniai daliniai buvo palikti miesteliuose. Raguvoje, Subačiuje, Krekenavoje, Kupiškyje, Šeduvoje komendantūros likviduotos ir iš jų kariškių formuota Panevėžio komendantūra. Jos batalioną sudarė 2 kuopos po 300 karių. Batalionui pavesta vadovauti karininkui Miškiniui. Vienos kuopos vadu paskirtas karininkas Grikinis, kitos – Štempelis. Ūkio ir ryšio viršininku paskirtas karininkas Vaclovas Karvelis, raitųjų žvalgų viršininku tapo karininkas Radionovas.
Komendantūroje buvo 50 arklių. Labai aktualus uždavinys buvo kova su apylinkėse siautėjusiais plėšikais, kurie naktimis apiplėšdavo ištisas šeimas. Mieste ir apskrityje gyventi tapo labai nesaugu. Frontą reikėjo aprūpinti maistu. Duonos trūko ir mieste. Reikėjo rūpintis ryšiu, kurti intendantūrą. Panevėžyje įkurti sulaikymo namai, kur kalinti įvairūs nusikaltę asmenys. Plėšikai buvo atiduodami karo lauko teismui. Labiausiai nusikaltę buvo sušaudomi.
Kūrėsi ir civilinės valdžios aparatas. Fronte padėtis pradėjo gerėti, Lietuvos teritorija pamažu vaduota. Komendantūroje buvo griežta karinė tvarka. Kad panevėžiečiai gerbtų komendantūroje dirbančius kariškius, šie turėjo labai rūpintis gyventojais. Jie saugojo privačią nuosavybę, vykdė tokią politiką, kad gyventojai patikėtų nauja Lietuvos valdžia. Komendantūroje net susibūrė orkestras, miestiečius linksmindavęs atliekama muzika. Organizuoti iškilmingi sargybų pasikeitimai. Panevėžio gyventojai matė, kad komendantūra neblogai tvarkosi.
Paprasti kareiviai, kiek leido galimybės, buvo lavinami. 1919 m. komendantūra tapo veikiančios kariuomenės rezervu. 1919 m. rudenį išstūmus Raudonąją armiją, komendantūros kariams teko kautis su bermontininkais. Gana aktyviai veikė ir komunistinis pogrindis, platinęs atsišaukimus, nukreiptus prie naują Lietuvos valdžią. 1920 m. numalšintas maištas Ramygaloje prieš Lietuvos valdžią. 1920 m. komendantūros kariai kovėsi su įsiveržusiais lenkų kavaleristais. Panevėžio komendantūroje apsistodavo vykstantys į frontą kariuomenės daliniai. Čia jiems buvo suteikiama įvairiapusė pagalba. Panevėžio komendantūra, gana greitai sugebėjusi susikurti, labai daug prisidėjo palaikant tvarką mieste. Taip pat ji padėjo kovojančiai Lietuvos kariuomenei. Patys komendantūros kariai aktyviai dalyvavo karo veiksmuose.
Taikos laikotarpiu komendantūros funkcijos keitėsi. Panevėžio komendantūros darbuotojai sėkmingai išlaikė sudėtingo laikotarpio egzaminą. 1924 m. T. Chodakauskas tapo Panevėžio miesto burmistru ir komendantūrai pradėjo vadovauti kiti asmenys. Pirmas ir sudėtingiausias kūrimosi etapas buvo sėkmingai įveiktas.
Nuotraukos:
1. Panevėžio komendantūros darbuotojai. Antras iš dešinės komendantas T. Chodakauskas. 1920 m.
2. Komendantūra Panevėžyje. 1915–1918 m.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
