Plytas namų statybai gaminusios įmonės sovietmečiu iš gyventojų buvo nusavintos ir perėjo valstybės žinion. Panevėžio mieste ir rajone besiplečiančios statybos, pareikalaudavo vis daugiau statybinių medžiagų: plytų, cemento, čerpių. Ypatingai didelis buvo plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, poreikis.

Nors 1954 m. Panevėžio rajono kolūkių plytinėse buvo plečiama plytų gamyba, nuolatinis plytų trūkumas buvo jaučiamas. Todėl ypač didelis dėmesys buvo skiriamas plytinių darbo spartinimui bei plytų tvirtumo ir atsparumo gerinimui.

Norint pagerinti plytų kokybę, būdavo raginama laikytis nustatytų gamybos taisyklių pradedant molio iškasimu ir baigiant plytų iškrovimu statybos aikštelėje. Plytoms gaminti molis neturėjo būti sumaišytas su augaliniu juodžemiu. Pasitaikydavo, kad karjero danga būdavo nepakankamai gerai nuvaloma ir augalinis dangos sluoksnis patekdavo į kasamą molį. Tokiu atveju, iš juodžemio priemaišomis užteršto molio, aukštos kokybės plytų nebuvo galima tikėtis.

Aukštos kokybės plytos būdavo gaunamos tik tada, kai molis, prieš jį mechaniškai apdirbant dar būdavo paruošiamas natūraliu būdu: šaldomas, laikomas visą vasarą po atviru dangumi arba ilgiau mirkomas. Šaldymui molis būdavo kasamas rudenį ir kraunamas 0,7–1 metro aukščio ilgais pylimais. Lietaus vandens prisigėręs molis žiemą sušaldavo ir padidindavo savo tūrį – išsipūsdavo. Pavasarį, ledui ištirpus, kietesnieji molio ir mergelio (nuosėdinės uolienos) gabalai sutrupėdavo, suirdavo ir molis pakeisdavo savo natūralią struktūrą, tapdavo vienodesnis ir elastingesnis.

Prastos plytų kokybės priežastimi dažnai būdavo ir bloga, netinkama tuometinių plytų gamybos mašinų priežiūra. Neretai tuo laikmečiu naudotos mašinos būdavo  tinkamai nesureguliuojamos, tarpai tarp valcų (veleniniai malimo įtaisai) dažnai siekdavo 10–12 milimetrų, nors jie turėdavo būti ne didesni kaip 3 milimetrai. Dirbant su netvarkingais formavimo presais plytos būdavo pagaminamos netaisyklingos formos.

Plytos, išimtos iš formos būdavo drėgnos (jose būdavo 16–28 procentai vandens) ir jų dar būdavo negalima degti. Nuo staigaus įkaitimo jos suplyšdavo. Todėl, prieš kraunant į krosnį plytas, būdavo svarbu jas  gerai išdžiovinti. Kad plytos nesuplyštų, džiovinimo procesą reikėdavo atlikti iš lėto, kol drėgmė sumažėja iki 8 procentų. Pats džiovinimo spartumas žymia dalimi priklausydavo nuo temperatūros, oro sausumo ir judėjimo. Nuo saulės karščio ir vėjo plytos suskylinėdavo, o nuo lietaus – ištyždavo. Saugantis atmosferos kaitos imtos statyti džiovyklos, o nuo vėjo ir saulės plytos džiovyklose imtos apdengti skydais.

Plytos statybai būdavo tinkamos, kai būdavo išdegamos 850–1000 laipsnių temperatūroje. Gerai išdegtos plytos turėdavo taisyklingą formą, lygų, nebanguotą paviršių, sveikus kampus ir briaunas, o sudavus plaktuku, jos skambėdavo.

Retkarčiais pasitaikydavo, kad krosnyje plytos būdavo sušutinamos. Taip atsitikdavo tuomet, kai kurui būdavo naudojamos drėgnos malkos arba į krosnį būdavo pakraunamos ne visai išdžiūvusios plytos. Siekiant to išvengti, būdavo svarbu naudoti sausas malkas ir degti tik gerai išdžiūvusias plytas.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresnioji  muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas