Panevėžio apskrityje iki 3 dešimtmečio vidurio žemės reforma vyko gana sėkmingai. 330 buvusių dvarų žemė išdalinta 219 dvarų. Tai sudarė maždaug 2/3 dvarų. Į viensėdžius išskirstyti 194 kaimai su 54 tūkst. hektarų. 1927 m. sausio 1 d. duomenimis naujakuriai valdė 2 400 ūkių. Jie gavo žemės nuo 2 iki 20 ha. Buvo apskrityje ir labai derlingos žemės ir smėlynų. Po žemės reformos dvarininkai, įpratę gyventi plačiai, sunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų ir dalis visai nusigyveno. Jiems buvo palikta po 80 ha. Vėliau ta riba padidinta iki 150 ha ir leista steigti pavyzdinius ūkius. Tada dalis buvusių dvarininkų sėkmingiau ūkininkavo. Dalis naujakurių irgi vertėsi nelengvai. Norint sėkmingai įsikurti reikėjo nemažai lėšų. Žemės ūkyje gyvulininkystė buvo išvystyta gana prastai. Geresnius arklius turėjo tik kelių valsčių gyventojai. Geresnių veislių karvės buvo dvaruose. Apskrityje veikė 5 garinės ir 15 rankinių pieninių. Bet jau 1927 m. buvo planuota atidaryti 4 naujas pienines. Pieno pramonė tik pradėjo aktyviau vystytis.
Mieste padėtis buvo sudėtinga. Veikė 5 malūnai. Moderniai įrengtas Levienės malūnas Kranto gatvėje 1926 m. neveikė. Keturi malūnai malė grūdus. Tai buvo „Varpos“ malūnas. Jis priklausė Chazenams. Veikė B. Rubinšteino, Z. Rabinovičiaus ir Granevičiaus ir ketvirtas St. Montvilo „Jakor“ malūnas. Jį eksplotavo nuomininkai. Tarp malūnų buvo didelė konkurencija. Šie 4 malūnai sudarė susitarimą nukreiptą prieš Levienės malūną. Buvo susitarta dirbti tik po 16 valandų, pardavinėti miltus vienoda kaina, pirkti grūdus viena kaina. Anksčiau malūnai kartais dirbdavo trimis pamainomis. Vietiniai ir aplinkinių vietovių ūkininkai faktiškai aprūpindavo reikalingu grūdų kiekiu. Grūdų importuoti nereikėjo. 1926 m. malūnai turėjo 13 134 tūkst. litų apyvartą. Miltus jie parduodavo visoje Lietuvoje. Mieste veikė St. Montvilo spirito ir mielių fabrikas. Jo apyvarta buvo apie 1 milijoną litų. Alaus darykla „Bergschlosschen“ turėjo apie 400 tūkst. litų metinę apyvartą. Ji užėmė 4,65 proc. Lietuvos rinkos.
Savo produkciją įmonės eksportuodavo į užsienį. Stambesnės eksporto įmonės buvo „L.B. Chazenas ir sūnūs“ bei „Mejero Traubo ir sūnūs“ gamyklos. Jos užsiėmė gamyba ir linų eksportu. M. Levitas užsiėmė odų eksportu. Bachrachas ir Milneris vertėsi dobilų sėklų, grūdų ir sėmenų eksportu. Visų šių įmonių apyvarta 1926 m. sudarė 7 800 000 litų. Linai buvo eksportuojami į Vokietiją, Angliją ir Čekoslovakiją. Linų sėmenys gabenami į Lenkiją. Veršių odos siunčiamos į JAV, raguočių odos į JAV ir Vokietiją. Mažesniais mastais vykdomas obuolių, kiaušinių ir kt. prekių eksportas. Prekyba buvo sėkmingai vystoma ir su gretimomis apskritimis. Kiaušiniai daugiausiai buvo gabenami į Šiaulius ir Mažeikius. Kai kurios perspektyvios įmonės užsidarė. Tai buvo akcinės bendrovės „Plyta“ plytų fabrikas. Plytų gamybai ėmė trūkti molio. Užsidarė lentpjūvė „Eglynas“, lentpjūvė ir stalių dirbtuvės „Mechanikas“. Taip pat nustojo veikti Donskero muilo fabrikas. Į miestą prekės buvo gabenamos iš Vokietijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ir kitų valstybių. Mieste veikė nemažai bankų. Tai Lietuvos banko Panevėžio skyrius, Lietuvos komercijos banko skyrius, Lietuvos ūkio banko skyrius, Lietuvos kredito banko skyrius, Centrinio žydų banko skyrius, Liaudies banko skyrius, Panevėžio žydų liaudies banko skyrius, vokiečių smulkaus kredito bankas, Upytės ūkininkų sąjungos bankas, Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas, Panevėžio savitarpinės paskolos draugija, Panevėžio pirklių savitarpio kredito draugija (Volfas, Bronšteinas ir Elicuras). Visos kredito draugijos 1926 m. buvo išdavusios paskolų už 5 mln. 300 tūkst. litų. Vėlesniais metais dalis jų susijungė. Dalis bankrutavo. Tarp bankų tuo laikotarpiu geriausiai sekėsi Lietuvos komercijos banko Panevėžio skyriui ir Panevėžio pirklių savitarpio kredito draugijai. XX a. 3 deš. viduryje Panevėžio kraštas pradėjo sėkmingiau įveikti karo padarinius.
Nuotraukoje – „L.B. Chazenas ir sūnūs“ įmonės darbuotojai.
Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.
Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
