Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų, panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose.

1891 m. įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti. Darbininkus nukonkuravo mašinos. Panevėžyje malūnuose dirbo apie šimtą darbininkų.

Pagal pramonės gamybos apimtį Panevėžys beveik tris kartus atsiliko nuo Šiaulių. Gyventojų Šiauliuose buvo šiek tiek daugiau, bet ne tris kartus.

Ketvirtame dešimtmetyje didžiausia Panevėžio įmone buvo akcinės bendrovės „Lietuvos maistas“ Panevėžio fabrikas. Jame dirbo apie 300 darbininkų. Kažkuriuo metu darbininkų skaičius būdavo ir didesnis. Fabrikas turėjo puikų stadioną. Šioje įmonėje buvo mokama, palyginti, nemaža alga.

Nemažai darbininkų dirbo akcinės bendrovės „L.B. Chzenas ir sūnūs“ Panevėžio fabrike, akcinės bendrovės „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrike, kuris pradėjo veikti 1933 metais. Nemaža dalis moterų dirbo Panevėžio degtinės pilstytuve. Garsi buvo ir Panevėžio „Kalnapilio“ gamykla.

Dalis darbininkų dirbo įvairiose dirbtuvėse, o negaunantys darbo tapo amatininkais. Kūrėsi nedidelės siuvyklos, metalo apdirbimo įmonės, kepyklos ir kitos nedidelės dirbtuvės. Labiau sekėsi darbininkams, kurie pirmieji sugebėjo įkurti tokias dirbtuves. Nemažai vėliau susikūrusių dirbtuvių bankrutavo.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Panevėžio įmonėse dirbo apie 1 500 darbininkų. Iš viso mieste buvo apie 5 000 amatininkų. Panevėžio miesto savivaldybė bandė spręsti bedarbių klausimą. Dalis bedarbių buvo nukreipiama į viešuosius darbus, daugiausia grįsti gatves.

1937 m. mieste pradėjus vesti vandentiekį, dalis bedarbių buvo nukreipiami į šiuos darbus. Savivaldybė tarpininkavo bedarbiams vykstant į įvairius miškų ūkio darbus. Miesto darbininkams rimtą konkurenciją sudarė kaimo bedarbiai. Pasibaigus vasaros darbams, jie atvykdavo į miestą ir sutikdavo dirbti už pusę kainos.

Didelį postūmį darbo rinkoje padarė 1937 m. pradėtas tiesti Panevėžio–Joniškėlio geležinkelis. Prie jo dirbo apie 1 000 darbininkų. Jie uždirbdavo po 6–9 litus per dieną. Didelė problema buvo darbininkų apgyvendinimas ir maitinimas. Jie gyvendavo klojimuose pas ūkininkus. Už savaitės nakvynę reikėjo mokėti vieną litą, bet ūkininkai labai sukėlė kainą už maistą. Darbininkai turėjo pirkti maistą mieste.

Didelis postūmis darbininkų gyvenime buvo 1939 m. pradėta Panevėžio cukraus fabriko statyba. Statyboje dirbo apie 1 500 darbininkų. Statė apie 40 pastatų. Fabriko statyboje dirbo kelios pamainos. Buvo dirbama ir šventadieniais. Žemei vežti keliasdešimt vežėjų atvyko net iš Utenos. Prie statybų padieniai darbininkai vyrai gaudavo 65 centus už valandą, o moterys – 45 centus už valandą. Dalis ūkininkų dirbo ir vežė žemę su savo arkliais. Pasisekė ir tos vietovės ūkininkams. Jie galėjo brangiai parduoti žemę, ant kurios vėliau buvo statomas cukraus fabrikas. Fabriko statyba užbaigta tik sovietmečiu.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Panevėžio mieste svarbiausią vaidmenį vaidino žemės ūkio apdirbimo pramonė. Dauguma darbininkų ir dirbo šiose įmonėse.

Nuotraukos:
1. Darbininkai akcinės bendrovės „Lietuvos  muilas“ Panevėžio  fabrike.
2. Gamybos procesas akcinės bendrovės „Lietuvos  maistas“ Panevėžio fabrike.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas