Miesto kilmę pasakojanti legenda byloja, kad dešiniajame Nevėžio krante, kur išsidėstęs dabartinis miestas, XIV amžiuje buvusi kalva. Ant jos stovėjo pagonių šventykla, prie kurios gyveno krivis, o šventąją ugnį kūreno vaidilutės.

Šią šventyklą, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1413 metais nugriovė didysis kunigaikštis Vytautas. Krivis pasitraukė į Truskavos miškus, mirė Okainių valsčiuje, dabartiniame Kėdainių rajone. Kalnelis, ant kurio stovėjusi šventykla, išliko iki XX amžiaus pradžios – 1927 m. buvo nukastas statant Žydų gimnaziją (dabartinėje Elektros g. esantis Apygardos teismo pastatas).

Toje vietovėje, kurioje pradėjo kurtis Panevėžio miestas, žmonės gyveno nuo XV a. vidurio (A. Miškinio teigimu). Gyventojai atsikėlė į teritoriją po 1435 m., kai buvo sutriuškintas Livonijos ordinas.

Panevėžio miesto pavadinimas kilęs nuo Nevėžio upės vardo. Indoeuropiečių kalbose „vėžos“ reiškia ūžimą, ūžti. Nevėžis reiškia ramią upę, o Panevėžys – prie tokios upės stovintį miestą.

Pastaruoju metu dažniausiai laikomasi istorikės Onos Maksimaitienės pagrįstos versijos dėl miesto įkūrimo datos – 1503 metų. Pirmasis neabejotinas dokumentas, kalbantis apie miesto kilmę, yra 1503 metų rugsėjo 7 dienos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro donacijos raštas, kuriuo jis žemės plotą (vadinamą salą – ostrow) tarp Nevėžio ir Lėvens upių išilgai ir skersai tarp Vilkatupio ežero ir Žiurblio pievos su viskuo užrašė Ramygalos klebonui su sąlyga, kad jis čia pastatys bažnyčią.

Vietovė, kur dabar yra Panevėžio miestas, XVI a. pradžioje priklausė Ramygalos parapijai. Vyskupiją vizitavęs Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras aptiko, kad Ramygalos parapijoje ant Nevėžio upės kranto „kaip kokioje saloje“ dar tebesireiškia pagonybė: kūrenama šventa ugnis, atliekamos slaptos apeigos. Dauguma vietovės gyventojų buvo beraščiai, retas mokėjo ir poterius. Vyskupas pranešė apie tai didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kuris susirūpino šioje vietoje statyti bažnyčią.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro donacijos akte Ramygalos klebonui minima teritorija apėmė Rėklių, Katkų, Tičkūnų, Bliūdžių, Vaivadėlių, Vabolių, Papiškių, Daičiūnų, Dargaičių, Pračiūnų kaimus bei Vaivadėlių dvarą, Žiurblio pieva buvusi prie Pušaloto kelio, o Vilkatupių ežeras – už Vaivadų gyvenvietės, prie Paliūniškio kelio. 1503 m. rugsėjo 7 d. donacijos akto originalas nėra išlikęs.

1503 m. rugsėjo 7 d. LDK ir Lenkijos valdovas Aleksandras savo raštu Ramygalos klebonui padovanojo dabartinę Panevėžio vietovę. Šiame rašte buvo numatyta statyti bažnyčią, o ją pastačius pradėjo kurtis naujas miestas. Bažnyčia pastatyta 1507 m. Iki to laiko šioje vietovėje buvo didelė pagonybės įtaka. Augant Panevėžio miestui, krašte plito katalikybė.

Aleksandro tėvai buvo dviejų tuo metu Europoje kylančių dinastijų atstovai: tėvas Kazimieras Jogailaitis – jaunesnysis Jogailos sūnus, motina Elžbieta – iš Habsburgų dinastijos. Tai buvo pirmoji Jogailaičių ir Habsburgų santuoka. Aleksandras buvo ketvirtas sūnus šeimoje. Jis Lenkijos karaliumi tapo po savo brolio Jono Albrechto mirties 1501 metais. Devynerius metus valdė tik Lietuvą ir daugiausia reziduodavo Vilniuje. Manoma, kad pats Aleksandras lietuviškai nemokėjo, bet  rūpinosi, kad lietuvių kalba būtų vartojama bažnyčiose. Jį mokė ir žinomas istorikas Janas Dlugošas bei Pilypas Kalimachas. Jis gavo gana gerą išsilavinimą, mokėjo lotynų kalbą.

Aleksandro tėvas Kazimieras valdė 1440–1492 m., mirė 1492 m. birželio 7 d. Tada LDK ponai didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Aleksandrą ir vainikavo jį 1492 m. liepos 28 d.

Jis buvo vidutinio ūgio, tamsių plaukų, plačių pečių, stiprus tylenis. Aleksandras kartais vadinamas Aleksandru II, nes LDK valdovo Vytauto krikščioniškas vardas irgi buvo Aleksandras. Vytauto dvidenariuose iškalta jo krikščioniško vardo pirma raidė „A“. Tapęs LDK valdovu Aleksandras patvirtino plačius Ponų tarybos įgaliojimus. Aleksandras išmanė krašto vidaus reikalus, jis pasirašinėjo aktus ir vadovavo LDK kanceliarijai. Gyveno Vilniuje, kur pasistatė rūmus, turėjo dvarą Lietuvoje, jame buvo orkestras. Vien iš Lenkijos atsivežė apie 200 dvariškių. LDK dvaras prilygo europiniams karalių dvarams. Vilnius tapo kultūros centru. Aleksandras suprato ir savų monetų reikšmę, todėl atnaujintas monetų kaldinimas. Lietuvoje naudota europietiška monetų kalimo technika iš sidabro skardos. Lietuviškos monetos buvo vertingesnės už lenkiškąsias. Savų monetų kaldinimas davė pajamų biudžetui. Ypač daug lėšų reikėjo nuolatiniams karams su Rusija.

Aleksandras vedė Rusijos valdovo dukrą Eleną (1476–1513). Galutinai vedybos ratifikuotos 1496 m. Ne viskas valdant Aleksandrui buvo gražu. 1495 m. iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buvo išvaryti žydai. Jie įsikūrė pasienio miestuose Lenkijoje. 1503 m. jiems leista grįžti ir grąžintas nekilnojamasis turtas. Jie buvo įpareigoti išlaikyti 1000 raitelių. 1501 m. Aleksandras pasirašė Melniko aktą, pagal kurį sudaryta LDK ir Lenkijos unija, bet Seimas jo nepatvirtino. Aleksandras pirmas ėmė rengtis europietiškai ir šią madą platino tarp bajorų. Jis suprato krikščionybės reikšmę ir steigė naujas bažnyčias Lietuvoje. XV a. krikščionybė dar nebuvo įsitvirtinusi žmonių sąmonėje. Katalikybei plintant Lietuvoje plito ir švietimas, steigėsi mokyklos. Su katalikų bažnyčių steigimu susijęs ir Panevėžio įkūrimas.

1501 m. Aleksandras suteikė privilegiją čigonams nevaržomai keliauti LDK teritorijoje. Užsienio politika buvo sudėtinga, valstybę kamavo nuolatiniai karai su Rusija. Nors Aleksandras vedė Ivano III dukrą Eleną, tai neapsaugojo nuo karų su Rusija. Pagal 1502 m. taikos sutartį su Rusija, kuri tuo metu labai stiprėjo, LDK neteko ketvirtadalio savo teritorijos. 1501 m. Aleksandras tapo ir Lenkijos karaliumi. Lenkija irgi nedaug galėjo padėti karuose su Rusija. Aleksandro žmona Elena atsisakė priimti katalikybę ir lenkų ponai nepripažino jos Lenkijos karaliene. Aleksandras gyveno Vilniuje, ne Krokuvoje. Aleksandro kariuomenei vadovaujant Mykolui Glinskiui, prie Klecko buvo sumušti totoriai. 1505 m. Aleksandras pasirašė nutarimą, kuriame išplėstos Seimo kompetencijos.

Aleksandras mirė Vilniuje 1506 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienį, 4 valandą nakties. Vaikų neturėjo. Tai vienintelis valdovas iš Jogailaičių giminės, palaidotas Vilniaus arkikatedroje. Jo kūnas surastas kasinėjant 1931 m.

Aleksandras buvo neblogas valdovas, gal tik garsėjo per dideliu išlaidumu. Vidaus politika jam sekėsi geriau nei užsienio. Didžiausias jo nuopelnas yra tas, kad LDK virto europinės kultūros valstybe.

2003 m. rugsėjo mėnesį minint Panevėžio miesto jubiliejų, mieste atidengtas žymaus skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas Aleksandrui.

Nuotraukoje – paminklas Aleksandrui Panevėžyje. 2022 m.

G. Kartano nuotrauka.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas