Mokytojų seminarija Panevėžio mieste turi ilgą istoriją. Savo veiklą pradėjo dar cariniais laikais, sėkmingai veikė nepriklausomos Lietuvos laikais, o nacių okupacijos metais Seminarija nedirbo ir tik 1942 m. Panevėžio gimnazijoje buvo įsteigtos pedagoginės klasės, kuriose rengti būsimieji pedagogai.

1944 m. liepą vokiečiai pasitraukė iš Panevėžio ir vėl buvo galvojama atkurti Mokytojų seminariją. Paruošiamieji darbai vyko kelis mėnesius. Nutarta mokyklą atkurti Respublikos gatvėje. Moksleiviai patys išsivalė patalpas, sunešė suolus ir prasidėjo mokslo metai. Pirmu direktoriumi paskirtas Vincas Makutėnas, kuris buvo baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Spalio 16 d. eiti buhalterės-sekretorės pareigas jis paskyrė Oną Malinauskaitę. Pavaduotoja ir inspektore dirbo istorikė Ona Maksimaitienė. 1944 m. lapkričio 1 d. laikoma Panevėžio mokytojų seminarijos atkūrimo diena. Seminarijoje buvo keturi kursai. Kai kurie moksleiviai priimami jau iš karto į ketvirtą kursą. Vyrų amžius svyravo nuo 18 iki 30 metų, dalis jau buvo sukūrę šeimas ir turėjo vaikų. Besimokantieji šioje mokykloje atleidžiami nuo tarnybos sovietinėje armijoje.

1945 m. kovo 7 d. moksleiviai gavo buvusios lenkų gimnazijos patalpas Kranto gatvėje. Jos buvo erdvesnės ir jaukesnės už buvusias, bet nešildomos. Trūko vadovėlių ir kitų būtiniausių priemonių. Veikė literatų būrelis, moksleiviai aktyviai sportavo. Ypač mėgstamas krepšinis. Tuo metu bene geriausias choras Panevėžyje buvo Seminarijos choras vadovaujamas muziko Likerausko. Nemažai auklėtinių dar giedojo bažnyčios chore. 1945 m. Seminarijoje išleistas laikraštis „Nauja linkme”.

1945 m. gegužės mėn. mokslus baigė pirma laida. Gegužės pabaigoje baigiamuosius egzaminus laikė 28 vaikinai ir 28 merginos, diplomus gavo 54 asmenys. Baigusieji išsiskirstė po įvairias Lietuvos vietoves, dauguma dirbo pradinių klasių mokytojais.

1945 m. vyko naujų moksleivių priėmimas į šią įstaigą. Pirmąjį kursą pradėjo lankyti baigusieji gimnazijos keturias klases, antrąjį – penkias, trečiąjį – šešias. Stojantiesiems reikėjo atsinešti baigto mokslo pažymėjimą, gimimo metrikų išrašą ir užpildyti anketą. Mokslo metai prasidėjo rugsėjo 4 d. Seminarijoje dėstytojais dirbo daug žinomų panevėžiečių: muziką dėstė – M. Karka, matematiką – K. Bagdonas,  piešimą – P. Aleksandravičius, geografiją – M. Jaskytė ir kt. Dėstytojas D. Urbas 1945 m. gegužės 4 d. paskirtas Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriumi. Pagal buvusių seminaristų atsiminimus dauguma dėstytojų buvo pagyvenę ir ramūs. Moksleiviams didelį įspūdį paliko J. Lebedys.

1946 m. Panevėžio mokytojų seminariją baigė antroji laida – keturios merginų grupės ir viena vaikinų. Nuo 1946 m. lapkričio 1 d. panaikintas karinio vadovo etatas ir įvestas fizinio lavinimo vadovo etatas, o nuo 1947 m. balandžio 1 d. – komjaunimo organizatoriaus etatas. Juo paskirtas V. Višniauskas. Nuo 1947 m. liepos mėn. iki 1952 m. rugpjūčio mėn. Mokytojų seminarijai vadovavo Vladas Kukuraitis. Pokario metais Seminarija išleido keletą laidų. 1952 m. vasarą ji perorganizuota į Pedagoginę mokyklą.

Nuotraukos:
1. Panevėžio mokytojų seminarijos studentai ir dėstytojai. 1945 m.
2. Panevėžio mokytojų seminarijos choras. 1945 m.

Nuotraukos iš V. Vyšniausko kolekcijos.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas