1941–1944 m. nacių okupacijos metais Panevėžio pramonė vystėsi gana lėtai. Stambiausia įmonė buvo akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. 1941 m. spalio 18 d. Reicho komisaras Rytų kraštui Adrianas Teodoras von Rentelnas pasirašė įsakymą ūkininkams gyvulius parduoti tik šiai akcinei bendrovei. Čia buvo apdirbama aviena, jautiena ir kiauliena, gaminami rūkyti mėsos gaminiai, sūdyti ir rūkyti lašiniai, konservai, superkamos bekoninės, lašininės kiaulės, raguočiai, avys. 1943 m. gruodžio 15 d. gamykloje dirbo 920 žmonių,  jų tarpe – 780 darbininkų. Lyginant su 1941 m. sausio 1 d., šis skaičius buvo išaugęs.

Ši įmonė labiausiai nukentėjo nuo vokiečių okupantų. Plėšimas ir padegimas įvyko 1944 m. birželio 20 d. Dalis pastatų padegta 1944 m. iš birželio 21 į 22 dieną. Daug produkcijos išgabenta į Vokietiją. 1944 m. spalio 11 d. sudaryta komisija karo nuostoliams įvertinti. Komisijai vadovavo direktorius Vincas Ambraziūnas. Ją sudarė akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko  vyr. buhalterio pavaduotojas Povilas Šimkevičius, Tiekimo skyriaus viršininkas Kristupas Kalkis. Taip pat komisijai priklausė ir ekspertai. Nustatyta bendra nuostolių suma už 12 412 896 rublius. Visai sugriauta objektų už 11 581 556 rublius. Pagal 1944 m. gruodžio 18 d. aktą materialinių vertybių pagrobta už 10 807 499 rublius.

Nuo 1944 m. pabaigos pradėtas fabriko atstatymas. Tais metais gamyklos atstatyme dirbo 130 žmonių, jų tarpe – 127 darbininkai. Tik 1949 m. spalio mėnesį jau 50 proc. buvo viršytas 1940 m. lygis. Po karo buvęs direktorius Vincas Ambraziūnas atleistas iš darbo. 1945 m. jau buvo kitas direktorius. Vėliau direktoriais dažniausiai dirbo rusų tautybės asmenys, kurie gana dažnai keitėsi.

Iki 1943 m. visose gamyklose atsirado vokiečių patikėtiniai. 1943 m. gruodžio 31 d. mieste veikė 23 pramonės įmonės. Jose dirbo 1 799 darbininkai. Artelės, kurios negamino karui, buvo uždarytos. Jų vietoje steigiamos privačios dirbtuvės. 1942 m. uždarytas Panevėžio vatos fabrikas. Nemažai nuo karo nukentėjo aliejaus ir muilo kombinatas „Lietuvos muilas“. Tai viena seniausių Panevėžio įmonių. Dar 1941 m. vokiečiai konfiskavo nemažai žaliavų, įrengimų ir prekių. 1943 m. fabriką išsinuomojo 2 vokiečiai Asbach ir H. F. Šrioder – prekybininkai iš Hamburgo. 1944 m. liepą jie į Vokietiją išsiuntė daug žaliavų ir įrengimų. 1944 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta komisija nuostoliams nustatyti. Ją sudarė direktorius Petras Vrubliauskas,  vyr. buhalteris Antanas Gratkauskas, sandėlio vedėjas Julius Tuzikas, fabriko prof. komiteto atstovas Pranas Kazlauskas, Panevėžio vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyriaus vyr. inžinierius A. Stalilionis. Vokiečių padaryti nuostoliai įvertinti 3 761 261 rub. Po karo, nepaisant dažno direktorių keitimosi, gamykla vystėsi gana greitai.

Besitraukdami vokiečiai sunaikino 13 Panevėžio įmonių, malūnus, linų fabriką, lentpjūvę, elektrinę, virvių dirbtuvę. Iš stambesnių Panevėžio įmonių nedaug nukentėjo Panevėžio spirito ir mielių kombinatas. Tai seniausia stambesnė Panevėžio įmonė. 1944 m. nuo bombardavimo išdužo 120 m³ stiklų languose, sulaužyta keletas langų rėmų ir išbyrėjo tinkas. Vokiečiai pasiėmė tik transporto priemones. Po karo pirmąkart gamyklą bandyta paleisti 1944 m. rugpjūčio 10 dieną. Fabriko darbui labai trukdė kuro stoka. Buvo kūrenama ir malkomis. 1945 m. įrengtas žalio spirito varymo cechas, o 1946 m. – nauji separatoriai mielėms. 1946 m. veikė šie cechai: rektifikacijos, žalio spirito ir mielių. 1947 m. atliktas kapitalinis įmonės remontas. Suremontuotas vidurinis garo katilas, atliktas kontoros ir kitų patalpų remontas, pastatytas rauginimo katilas, padarytas smulkus remontas. Kaip ir kitose Panevėžio įmonėse buvo nemaža vadovų kaita.

Po karo Panevėžyje veikė ir lentpjūvė „Šermukšnis“. Tai buvo gana smulki įmonė. Karo metais joje buvo vykdomos nedidelės statybos. 1942 m. pastatyta kontora, o 1943 m. – malūno sandėlis, 1944 m. – remonto dirbtuvės. Karo metais jis mažai nukentėjo. Vėliau iš jo išaugo medžio apdirbimo kombinatas.

Po karo Panevėžyje veikė degtinės gamykla. Ji išaugo iš degtinės pilstytojo Kranto gatvėje.

1945 m. sausio 5 d. Panevėžyje įkurta Panevėžio mašinų ir traktorių dirbtuvė „Laisvė“. Dirbtuvė veikė Panevėžyje Pušaloto gatvėje. Vėliau ji pavadinta Panevėžio tarprajonine kapitaline remonto dirbtuve, Panevėžio remonto fabriku. Tik 1959 m. iš jo išaugo Panevėžio autokompresorių gamykla. Ji tapo viena iš stambiausių Panevėžio įmonių. Tokia buvo bendra Panevėžio pramonės padėtis karo ir pirmais pokario metais. Karo metais galėjo dirbti tik tam tikros įmonės.

Nuotraukoje – sugriauta Panevėžio elektrinė.

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas