1941–1944 m., nacių okupacijos metais, Panevėžio pramonė vystėsi gana lėtai. Stambiausia įmonė buvo „Panevėžio maistas“. 1943 m. gruodžio 15 d. gamykloje dirbo 920 žmonių, iš jų 780 darbininkų. Lyginant su 1941 m. sausio 1 d., skaičius buvo išaugęs. Nacių okupacinė valdžia buvo suinteresuota, kad įmonė veiktų, bet labiausiai „Panevėžio maistas“ ir nukentėjo nuo vokiečių okupantų. Gamykla pradėta plėšti ir deginti 1944 m. birželio 20 d. Dalis pastatų padegta iš birželio 21 į 22-ąją. Daug produkcijos išgabenta į Vokietiją.

1944 m. spalio 11 d. sudaryta komisija karo nuostoliams įvertinti. Komisiją sudarė „Panevėžio maisto“ direktorius Vincas Ambraziūnas, vyr. buhalterio pavaduotojas Povilas Šimkevičius ir Tiekimo skyriaus viršininkas Kristupas Kalkis, kiti ekspertai. Nustatyta bendra nuostolių suma – 12 412896 rubliai. Visai sugriauta objektų už 11 581556 rublius. Pagal 1944 m. gruodžio 18 d. aktą materialinių vertybių pagrobta už 10 807499 rublius. 1944 m. pabaigoje pradėti fabriko atstatymo darbai. Tais metais gamyklą atstatinėjo 130 žmonių, iš jų 127 darbininkai. Tik 1949 m. spalio mėnesį 50 proc. viršytas 1940 m. gamybos lygis. Po karo buvęs direktorius V. Ambraziūnas atleistas iš pareigų. 1945 m. jau dirbo kitas direktorius. Jis vadovavo jau Panevėžio mėsos kombinatui. Vėliau įmonei vadovavo rusų ar kitų tautybių asmenys, kurie gana greitai keitėsi.

Nemažai nuo karo nukentėjo viena seniausių Panevėžio įmonių, aliejaus ir muilo kombinatas „Lietuvos muilas“, įkurtas dar 1933 m. 1941 m. vokiečiai konfiskavo nemažai įmonės žaliavų, įrenginių ir prekių. 1943 m. fabriką išsinuomojo prekybininkai iš Hamburgo Asbachas ir H. F. Šrioderis. 1944 m. liepą jie į Vokietiją išsiuntė daug žaliavų ir įrenginių. 1944 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta komisija nuostoliams nustatyti. Joje buvo įmonės direktorius Petras Vrubliauskas, vyr. buhalteris Antanas Gratkauskas, sandėlio vedėjas Julius Tuzikas, fabriko profsąjungos komiteto atstovas Kazlauskas Pranas, Panevėžio vykdomojo komiteto  komunalinio ūkio skyriaus vyr. inžinierius A. Stalilionis. Vokiečių padaryti nuostoliai įvertinti 3 761261 rub. Po karo gamykla vystėsi gana greitai, nors direktoriai dažnai keitėsi.

Iš stambesnių Panevėžio įmonių mažiau nukentėjo seniausia stambesnė įmonė, Panevėžio spirito ir mielių kombinatas. 1944 m. nuo bombardavimo išdužo 120 m³ langų, sulaužyti keli langų rėmai, išbyrėjo tinkas. Vokiečiai pasiėmė tik transporto priemones. Po karo gamyklą pirmąkart bandyta paleisti 1944 m. rugpjūčio 10 d. Fabriko veiklą sunkino kuro stoka. Kūrenta ir malkomis. 1945 m. įrengtas žalio spirito varymo cechas, o 1946 m. įrengti nauji separatoriai. 1946 m. įmonėje veikė rektifikacijos, žalio spirito ir mielių cechai. 1947 m. fabrikas kapitaliai suremontuotas. Kaip ir kitose Panevėžio įmonėse šioje dažnai keitėsi vadovai.

Po karo Panevėžyje veikė nedidelė lentpjūvė „Šermukšnis“. Ir karo metais joje vyko statybos: 1942 m. pastatyta kontora, 1943 m. – malūno sandėlis, 1944 m. – remonto dirbtuvės. Per karą ji nedaug nukentėjo. Vėliau iš jo išaugo medžio apdirbimo kombinatas.

Panevėžyje po karo veikė ir degtinės gamykla, išaugusi iš degtinės pilstytuvo Kranto gatvėje.

1945 m. sausio 5 d. Pušaloto gatvėje įkurta Panevėžio mašinų ir traktorių dirbtuvė „Laisvė“, vėliau pavadinta Panevėžio tarprajonine kapitaline remonto dirbtuve, Panevėžio remonto fabriku. Tik 1959 m. iš jo išaugo Panevėžio autokompresorių gamykla – viena stambiausių Panevėžio įmonių.

Tokia buvo bendra Panevėžio įmonių padėtis po karo.

Nuotraukoje – Panevėžio mėsos kombinatas.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) rubrikos „Istorijos puslapiai“ straipsnis