Vadinamosios didžiosios komunizmo statybos Sovietų Sąjungoje buvo laikomos valstybės pasididžiavimu. Objektai glumino milžiniškais užmojais, o „tarybiniai“ žmonės savo valios pastangomis kėsinosi pažaboti net šėlstančią gamtos stichiją. Žinoma, tikroji tokių užmojų kaina buvo kruopščiai slepiama, o plakatuose mirgėjo besišypsančių, vienvaldės komunistų partijos pašauktų „komunizmo statytojų“ veidai. Partija didžiavosi skelbta ideologija, pajėgusia mobilizuoti, išjudinti plačiąsias liaudies mases.

Darbo jėga iš Lietuvos į atokiausius SSRS kampelius buvo siunčiama keturiomis kryptimis įvairių tipų darbinėms veikloms:

• žemės ūkio darbams (įsisavinti plėšinius, Rusijos TFSR ir Kazachijos SSR);
• darbams miškų pramonėje (Rusijos TFSR);
• didžiulių transporto ir pramonės objektų statyboms (Rusijos TFSR);
• studentų sezoniniam darbui pramonėje ir žemės ūkyje (Rusijos TFSR, Kirgizijos SSR, Uzbekijos SSR ir kitos sovietinės respublikos).

Vienas tokių didžiųjų komunizmo statymo užmojų buvo siekis įsisavinti plėšinines žemes Sibire, Kazachstane, Urale ir Pavolgyje. Naujų žemių įsisavinimas buvo sovietinių ideologų metaforiškai vadinamas „plėšinių užkariavimu“.

Sovietų Sąjungos vadovas „draugas“ N. Chruščiovas 1954 vasario 23 d. įvykusiame partijos centro komiteto plenume nurodė „realias galimybes“ naujoms dirvoms bei plėšiniams SSRS teritorijoje įsisavinti. Buvo priimtas nutarimas „Dėl tolesnio grūdų gamybos padidinimo šalyje ir dėl dirvonų bei plėšinių įsisavinimo“.

Tais pačiais metais buvo paskelbtas kreipimasis į visus sovietinės valstybės komjaunuolius, raginantis  vykti dirbti į naujų dirvonų ir plėšinių įsisavinimo vietas. Kreipimesi buvo skelbiama: „Komunistų partija ir tarybinė vyriausybė iškėlė uždavinį 1954–1955 metais įdirbti ir apsėti grūdinėmis kultūromis milijonus hektarų dirvonų ir plėšinių.“ Buvo manoma, kad sovietinė liaudis tuose kraštuose papildomai gaus „daugiau kaip milijardą pūdų grūdų.“ Jaunieji traktorininkai, kombainininkai, mechanikai, „šoferiai“, remonto darbininkai buvo raginami prisidėti prie naujo indėlio į tolesnį socialistinės ekonomikos vystymą. Buvo teigiama: „Mes žinome, bus nelengva padaryti gyvenamomis naująsias žemes“, tačiau čia pat buvo pabrėžiama, kad sovietiniai jaunuoliai ir merginos neieško lengvo gyvenimo – taip juos auklėjo komunistų partija. Su patosu buvo skelbiama: „Šiandien po didžiųjų Kremliaus rūmų skliautais mes iškilmingai pasižadame su visu mūsų komjaunuoliškų širdžių karščiu imtis naujo didžio darbo, kurį mums pavedė atlikti komunistų partija ir sovietinė vyriausybė.“

Buvo pabrėžiama, kad ir Lietuvos SSR jaunimas „karštai“ atsiliepė į Maskvos komjaunuolių, pareiškusių norą vykti įsisavinti dirvonų ir plėšinių, kreipimąsi: „Šimtai jaunų specialistų paduoda pareiškimus komjaunimo organizacijoms prašydami juos siųsti į dirvonuojančias žemes įsisavinimo darbams.“

Su tam metui būdingu patosu buvo skelbiama: „Į patriotinę maskviečių iniciatyvą pasiaukojamai dirbti paverčiant dirvonus derlingais laukais atsiliepė ir Panevėžio miesto bei rajono jaunimas.“

Norą vykti į plėšinines žemes komjaunimo miesto komitetui pareiškė neseniai Žemės ūkiomechanizacijos mokyklą baigę traktorininkai komjaunuoliai Nazarovas, Anisimovas, traktorininkas Bubulis ir šaltkalvis Liaudanskas. 1955 m. balandžio mėn. siuvimo fabrike „Nevėžis“ įvyko įmonės komjaunuolių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas maskviečių kreipimasis. Šiuo klausimu „platų pranešimą padarė“ komjaunimo miesto komiteto atstovas Kraščenko. Jis jauniesiems gamybininkams papasakojo, kokią didžiulę reikšmę turi iki šiol nenaudotų žemės plotų įsisavinimas. Pažymėta, kad tarp fabriko jaunųjų gamybininkų „jaučiamas didžiulis pagyvėjimas“, cechuose „būreliais ir pavieniui“ svarstomos galimybės išvykti.

Buvo konstatuojama, kad visa šalis su dideliu dėmesiu seka „jaunųjų patriotų“, „partijos šaukimu“ išvykusių įsisavinti dirvonuojančių žemių, darbą. Buvo deklaruojama, kad  įmonėse, gaunančiose užsakymų gaminti produkciją plėšininių žemių rajonams, „jaučiamas didžiulis darbo pakilimas“, tą produkciją stengiamasi išleisti aukštesnės kokybės.

Skelbta, kad artelės „Raudonasis spalis“ standartinių rūbų siuvimo cecho kolektyvas „su dideliu pakilimu“ vykdo gautus užsakymus iš plėšininių žemių. Informuota, kad  pirmauja Aldonos Juozonytės vadovaujama pirmoji brigada: vykdo socialistinius įsipareigojimus, viršija numatytus planus.

Plėšinių vajus baigėsi liūdnai: išarta milijonai hektarų, tačiau dirvožemio sluoksnis buvo labai plonas. Po kelerių  metų jis beveik visiškai sunyko, kilo dulkių stulpai. Susidėvėjusi technika nebuvo atnaujinama, o nesant pakankamai sandėlių, grūdai tiesiog puvo po atviru dangumi.

Nuotraukos:
1. Panevėžietis A. Andrišiūnas (su skrybėle) joja ant jaučio. Kazachijos SSR plėšininės žemės. 1957 m.
2. Gyvenamojo namo statyba iš žemės ir šiaudų mišinio plytų. Kazachijos SSR, 1957 m.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių. 

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas