Apie saldainių dirbtuves Panevėžyje daugiau žinome iš tarpukario laikotarpio. Respublikos laikotarpiu mieste greta didesnių įmonių veikė ir nemažai nedidelių įvairaus profilio dirbtuvėlių. Saldainių dirbtuves dažniausiai įkurdavo žydai, bet buvo ir priklausančių lietuviams. Kai kurios didesnės dirbtuvės vietinėje spaudoje vadintos net fabrikais ar fabrikėliais.

Kaip rašyta tuometinėje spaudoje, pirmąjį saldainių fabriką Panevėžyje 1920 m. įsteigė Antanas Stauskas. Veiklai pasirinkta vieta miesto centre, Laisvės aikštėje. Reklamoje nedidelė dirbtuvėlė vadinta fabriku. Vėliau lietuvio A. Stausko dirbtuvė veikė Klaipėdos g. 24. Įmonėje dirbusios 9 moterys gamino šokoladinius, pieniškus, mėtinius saldainius, dūdeles. Darbas buvo rankinis. Saldainius vyniodavo į specialų popierių. Per dieną buvo pagaminama iki 30 kilogramų saldainių. 1931 m. Sanitarinė komisija pripažino, kad šis fabrikėlis tvarkomas pavyzdingai. Nors dirbti buvo nelengva, bet mieste tuo metu buvo daug bedarbių ir darbo vieta toje dirbtuvėje itin vertinta.

Respublikos g. 15 veikė lietuvių saldainių dirbtuvė „Rytas“, gaminusi saldainius „Vėžių kakleliai“, „Mažuleliai“, „Mažytė“, „Mylimasis“.

1924 m. minima A. Aškinazo saldainių dirbtuvėlė Respublikos g. 44, kurioje gamintas marmeladas ir saldainiai. Ji paminėta kaip viena pirmųjų saldainių dirbtuvių. 1924 m. Panevėžyje dar minimos A. Stausko, Elkentienės, Flekšerio, Lichto ir Hako saldainių dirbtuvės. Visas įmones tikrindavo Sanitarinė komisija. Švariausia pripažinta A. Stausko dirbtuvė. Dauguma dirbtuvių, kaip galime spręsti pagal savininkų pavardes, priklausė žydų tautybės piliečiams.

1933 m. Laisvės aikštėje atsidarė lietuviška saldainių dirbtuvė ir parduotuvė „Ūkininkas“, gaminusi saldainius ir jais prekiavusi. Ji plačiai reklamuota spaudoje. Lietuviai buvo kviečiami pirkti šios dirbtuvės saldainius.

Nemažai saldainių dirbtuvių valdė žydų tautybės asmenys. „Einem“ saldainų dirbtuvė Respublikos g. 43 veikė nuo 1925 m. Iš pradžių ji priklausė B. Riklesui. Joje dirbo 15 žmonių. 1928 m. ji persikėlė į Respublikos g. 44. 1929 m. ją uždarė Sanitarinė komisija, radusi įtartinų dažų su kenksmingomis medžiagomis. Dirbtuvė uždaryta iki teismo sprendimo 1929 m. rugsėjo 27 d. 1930 m. ji vėl atidaryta.

1938 m. saldainių dirbtuvė „Einem“ veikė adresu Respublikos g. 11. Jai vadovavo Jankelis Ceplovičius. Įvairiais laikotarpiais joje dirbo iki 10 asmenų. Didžiausia alga, 1940 m. duomenimis, buvo mašinisto – 270 litų už mėnesį, mašinisto padėjėjas gaudavo 160 litų, eilinio darbininko alga irgi buvo nemaža. Įmonėje dirbo buhalteris ir buhalterio padėjėjas. Virėjos gaudavo dieninį atlyginimą, vyniotojoms mokėdavo pagal išdirbį.

Nuo maždaug 1929 m. Kranto g. 6 veikė L. Leibavičiaus saldainių fabrikėlis. Čia buvo gaminami saldainiai „Karvutė“, vaisiniai saldainiai. Jame dirbo 8 moterys – 4 vyniotojos ir 4 virtuvės darbininkės. Darbas buvo nelengvas, viskas buvo atliekama rankomis: saldainių masę pildavo tiesiai ant didelio geležinio stalo ir ataušusią viena darbininkė tempdavo, kita karpydavo žirklėmis. Fabrikėlis bankrutavo 1938-aisiais ir buvo perduotas Respublikos gatvėje veikusiam „Nevėžio“ saldainių fabrikui, kuriam vadovavo V. Chaikinas.

1931 m. Kranto g. 21 atidarytas Giršos Lichto saldainių fabrikėlis.

Ne visos dirbtuvės tvarkėsi sėkmingai. 1925 m., radus nešvarumų, buvo uždaryta saldainių dirbtuvė Kranto g. 84. Sanitarinės komisijos darbas ypač suaktyvėjo, 1929 m. Panevėžio miesto gydytoju paskyrus Juozą Vileišį. Mieste imta aktyviai kovoti su sanitarijos pažeidimais, dirbtuvės itin dažnai tikrintos.

Panevėžyje veikė nemažai saldainių parduotuvių. Kai kurie patys gamintojai pardavinėjo savo produkciją. Buvo parduotuvių, kuriose prekiauta saldainiais ir kitais produktais. Garsiausia Panevėžyje buvo Prano Vanago parduotuvė, kurioje prekiauta ir saldainiais. Saldainius pardavinėjo ir Prano Rutkausko maisto prekių parduotuvė, veikusi Vasario 16-osios g. 14.

Panevėžyje veikė kelios šiauliečių saldainių parduotuvės. 1924 m. spaudoje reklamuoti Šiaulių saldainių fabriko „Rūta“ saldainiai. Buvo rašoma, kad tai geriausi saldainiai Lietuvoje. Fabriko produkcija įvertinta dviem aukso medaliais parodose, vykusiose Kaune, ir vienu aukso medaliu parodoje Panevėžyje. Šio fabriko istorija prasidėjo 1913 m., kai Antanas Grincevičius nedideliame mediniame name pradėjo gaminti saldainius. Panevėžyje, Respublikos g. 31 buvo jo sandėlys.

Saldainių fabrikas „Birutė“ pradėjo veikti 1911 m. Šiauliuose. 1926 m. reklamuoti fabriko „Birutė“ saldainiai su blizgučiais, specialiai pritaikytais Kalėdoms. Iš pradžių šio fabriko saldainiai buvo pardavinėjami kartu su kitomis prekėmis. 1930 m. Panevėžyje, Vasario 16-osios g. 14 atvėrė duris „Birutės“ saldainių fabriko parduotuvė, kurioje prekiauta saldainiais, šokoladu ir marmeladu. Joje buvo galima įsigyti ir kitų prekių. Šios parduotuvės reklamoje teigta, kad „Birutės“ saldainiai suteikia malonumą ir pasaldina gyvenimo dienas. 1930 m. atlikta ekspertizė parodė, kad saldainiai gaminami iš sveikų produktų: vaisių, pieno ir šokolado. Šis fabrikas pardavinėjo visoje Lietuvoje populiarius saldainius.

Kaip matome, 1918–1940 m. Panevėžyje buvo nemažai saldainių dirbtuvių ir parduotuvių.

Nuotraukoje – L. Leibovičiaus saldainių dirbtuvė Kranto gatvėje. 1932 m.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas