Savanorių aikštė Panevėžyje atsirado gana vėlai. Seniau ši miesto vieta buvo vadinama „Slobodka“. Tai miesto dalis tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių, neturtingų žydų gyvenamasis rajonas. Aikštės pavadinimas „Slobodka“ išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Pavadinimas kilęs iš žodžio „Sloboda“ ir reiškia feodalinės Rusijos XI–XV a. gyvenvietę, miesto kvartalą arba priemiestį.
Panevėžio „Slobodka“ buvo miesto žemumoje. Pačiame „Slobodkos“ viduryje – gilus slėnis, į kurį iš visų pusių plaukdavo nešvarumai. Šis rajonas apėmė apie 7 hektarus. Visas slėnis buvo užstatytas trobomis. 1915 metais, kilus gaisrui, sudegė apie 200 namų. Namai stovėjo arti vienas kito ir buvo net sunku prasilenkti. Įvairūs nusikaltėliai pamėgo šią miesto dalį, nes čia buvo lengva pasislėpti.
1915–1921 m. „Slobodka“ buvo apleista, apaugusi didele žole ir tapo labai nepatraukliu miesto rajonu. Čia buvo 129 sklypai, kuriuos valdė 126 savininkai. 64 procentus „Slobodkos“ sudarė maži sklypeliai iki 300 m². Sklypai užėmė 6 ha 224 m², o likusią dalį – gatvės. Daugiausia žemės valdė Ezrochas, L. B. Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.
Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą įrengti „Slobodkoje“ aikštę ir pravesti keletą gatvių. Aikštėje taip pat numatyta įrengti turgavietę. Iš Rusijos ėmė grįžti sklypų savininkai ir prašė leidimų namams statyti. Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamentas dar 1920 m. rugpjūčio 13 d. leido aikštėje statyti, bet tik mūrinius pastatus. 1921 m. nemažai žemės savininkų kreipėsi su prašymu statyti medinius namus.
Miesto valdžia 1923 m. birželio 21 d. patvirtino „Slobodkos“ atstatymo planą, kurį paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Domėtasi Vokietijos patirtimi. Atstatymui žemę nutarta paimti iš visų sklypų savininkų pagal sklypų dydį. Aikštės įrengimui pasirinkta pati žemiausia „Slobodkos“ dalis. Už nusavinamą žemę savininkams žadėta sumokėti 180 000 litų. Pagal naują planą naujai perplanuojamos gatvės ir padalijama į 4 rūšis. Kiekvienam savininkui skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą. Planams įgyvendinti reikėjo ir 33 proc. savininkų sklypų ploto. Daugiausia paimta iš L. B. Chazeno, kurio žemės buvo pačiame slėnyje. L. B. Chazenas neteko 50 proc. žemės ir už tai jam duotas geras sklypas. Iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso ir Boroko buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stovėjo mūriniai pastatai. Tada nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės. 31 savininkas sutiko su valdybos sprendimais, bet dalis iš stambesnių savininkų priešinosi. Pasibaigus karui miesto savivaldybė privežė žemių ir išgrindė šią miesto dalį.
1923 m. spalio 3 d. miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino aikšte. Ją kirto Fromo-Gužučio gatvė. Fromo-Gužučio gatvė buvo apstatyta nedidelėmis būdelėmis. Ant daugelio būdelių atsirado užrašai, kad tai arbatinės, valgyklos. Valgyklėles turgaus dienomis pamėgo atvykę ūkininkai. 1923 m. Panevėžio mieste atsirado apie 20 naujų gatvių – Lauko, Kudirkos, Syrupio, Raguvos, Daukanto, Katkų ir kt.
1934 m. buvo iškilmingai minimos Panevėžio išvadavimo 15 metų metinės. Dar 1934 m. vasario 11 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimu Gedimino aikštė buvo pavadinta Savanorių aikšte. Ji buvo tvarkoma ir grąžinama. 1934 m. dalis miesto turgaus atkelta į Savanorių aikštę. Aikštė buvo išgrįsta akmenimis. 1935 m. pergrįsta akmenimis ir Fromo-Gužučio gatvė. Ypač Savanorių aikštės populiarumas išaugdavo, kai buvo bandoma iš Laisvės aikštės visai iškelti turgų. Tai buvo padaryta 1939 metais. Tada turgaus visai neliko Laisvės aikštėje. Pagrindinis miesto turgus dabar buvo Savanorių aikštėje. Turgus visgi dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę.
1948 m. vasario 20 d. Savanorių aikštė Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu pavadinta Keturių komunarų aikšte.
Nuo 1990 m. aikštė vėl vadinama Savanorių aikšte.
Nuotraukoje – pergrindžiama Panevėžio Savanorių aikštė. XX a. 4 deš.
Nuotrauka iš privačios kolekcijos.
Donatas Pilkauskas
Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
