1938 m. gegužės 31 d. nauja krantinė prie alaus daryklos pavadinta Taikos vardu. 1955 m. Panevėžio miesto vykdomojo komitetas nusprendė šiaurinėje miesto dalyje projektuojamą gatvę, kaip jau esančios gatvės tąsą, pavadinti Taikos alėja. Dabar čia veikia seniausia Panevėžio miesto įmonė.

Pramonė Panevėžio mieste faktiškai kūrėsi tik XIX a. antroje pusėje. 1885 m. dvarininkas Povilas Puzinas įsteigė kaulų malimo fabriką, kurį 1890 m. nusipirko Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvilas ir 1891 m. įsteigė mielių ir spirito fabriką. Ši gamykla, dabar jau neveikianti, ilgai buvo seniausia Panevėžio įmonė.

Šimtametė ir seniausios Panevėžio įmonės, alaus daryklos „Kalnapilis“, istorija. 1900 m. gruodžio 14 d. Panevėžio miesto dūma vokiečių aludariui Albertui Foigtui leido sklype Bajorų gatvėje įsteigti alaus daryklą „Bergschlössen“. Supirkus žemes iš vietinių ūkininkų, pastatytas trijų aukštų mūrinis namas ir dvi medinės ledainės. Alaus daryklos pavadinimą „Bergschlössen“ sudaro du vokiški žodžiai: „berg“ – kalnas ir „schlössen“ – pilis. Kaip savo atsiminimuose rašė Juozas Jurkevičius, toje vietoje, kur pradėta statyba, buvo nemažas kalnas ir tuščias laukas. Netoliese stovėjęs tik vienas namas. Tikriausiai naujai iškilęs pastatas priminė pilį ant kalno.

1902 m. sausio 1 d. (pagal senąjį kalendorių) A. Foigtas pradėjo gaminti alų. Ši diena ir laikoma alaus daryklos įkūrimo data. Gamintas trijų rūšių alus. Populiariausi buvo „Bavariškas“ ir „Pilzen“. Įrengimai kainavo 100 tūkst. rublių. Alaus darykla per metus pagamindavo 30 tūkst. kibirų alaus už 30 tūkst. rublių. Daryklos savininkas A. Foigtas mirė praėjus keleriems metams po įmonės įsteigimo. Įmonė atiteko jo sūnui Artūrui. 1905 m. pagal notaro patvirtintą sutartį alaus darykla dvejiems metams išnuomota miestiečiui K. Sprigastui. Vėliau ji priklausė vokiečių tautybės asmenims. Iš pradžių I. Pramui, kuris 1908 m. įsteigė akcinę bendrovę. Vėliau buvo kiti akcininkai. Įdomesnė asmenybė iš alaus daryklos savininkų buvo P. Zamas, 1901 m. pirmasis Panevėžio mieste įsivedęs telefoną.

Iki alaus daryklos įsteigimo per metus Panevėžio mieste buvo suvartojama 8 tūkst. kibirų degtinės už 62 tūkst. rublių. Įsteigus alaus daryklą, turėjo sumažėti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimas. Net Motiejus Valančius, organizavęs blaivybės sąjūdį, pasisakė tik prieš stipriuosius alkoholinius gėrimus, kampanija nebuvo nukreipta prieš vyną ir alų.

Kaip rašoma 1905 m. išleistoje knygoje „Panevėžys“, alaus darykla turėjo 28 alaus kioskus Panevėžio ir Ukmergės apskrityse. Salyklą gamindavo iš atvežtinių miežių, nes vietiniai buvo prasti.

Savo atsiminimuose Juozas Jurkevičius rašė, kad jo tėvas Jonas Jurkevičius, dirbęs alaus išvežiotoju, 1911 m. gaudavo per mėnesį 15 rublių. Pats Juozas Jurkevičius 1911‒1934 m. irgi dirbo alaus išvežiotoju. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais alaus daryklos savininkai Izaokas ir Heselis Chazenai jį nufotografavo ir nuotrauką panaudojo reklamai. Juozas Jurkevičius tapo savotišku alaus daryklos simboliu.

Alaus barai ar parduotuvės Panevėžyje daugiausia priklausė vokiečiams. 1909 m. alaus darykla buvo įvertinta 25 220 rublių. Pagal vertę tai buvo antroji įmonė Panevėžio mieste. 1914 m. alaus darykloje dirbo 15 darbininkų. 1915 m. darykla rekonstruota.

Jau nepriklausomos Lietuvos laikais, 1920 m. rugsėjo 15 d., alaus daryklą tuometiniai savininkai išnuomojo S. ir B. Elicurams, F. Reichui, H. ir I. Chazenams. 1925 m. alaus darykla gavo 20 482,20 litų grynojo pelno. 1929 m. įmonę galutinai įsigijo Heselis ir Izaokas Chazenai. Žaliavą alui gaminti supirkdavo iš ūkininkų. Apynių atsiveždavo iš Čekoslovakijos. Gamintas 4 rūšių alus: „Pilzen“, tamsus, neperšviečiamas „Stiprusis“, silpnas „Stal“ ir stiprus rusvos spalvos alus „Strong-Ale“. Jį pilstė į 100‒200 litrų talpos statines, kurias gabendavo arkliais.

Kaip rašė savo atsiminimuose M. Katelienė, įmonėje dirbusi nuo 1937 m., gamybą tvarkė lenkų tautybės meistras Vincentas Todovianskis, mokęsis užsienyje. Meistras buvo vienas labiausiai vertinamų žmonių alaus darykloje. Jis tikrindavo miežius ir priimdavo tik geros kokybės. Miežius išvalydavo ir pamerkdavo salyklui, vėliau daigindavo ir džiovindavo. Išdžiovinus gerą salyklą atskirdavo nuo blogo. Alų gamindavo tik iš gero salyklo.

Darbininkų skaičius įmonėje nuolat kito. 1933 m. sausio 1 d. įmonėje dirbo 12, 1940 m. kovo mėnesį – 37 asmenys. Alaus daryklos vedėjas 1938 m. buvo H. Chazenas. Darykla dirbo viena pamaina. Per 8 valandas paruošdavo 5 tūkstančius 0,38 litro talpos butelių alaus. Juos uždarydavo rankomis fajansiniu kamščiu. Vienas butelis silpno alaus 1938 m. kainavo 45 centus. Alų pardavinėjo Panevėžyje ir aplinkiniuose valsčiuose, taip pat Zarasuose, Rokiškyje bei kitose tolimesnėse vietovėse.

1933 m. alaus darykla jau vadinosi „Kalnapilis“. 1935 m. alaus darykla užėmė 5 proc. rinkos Lietuvoje. Tai matome iš 1935 m. alaus daryklos ataskaitos Panevėžio apygardos darbo inspekcijai. 1938 m. įmonės pelnas siekė 133 tūkst. litų. Keitėsi alaus daryklos adresas: įmonė pastatyta Bajorų gatvėje, vėliau nurodomas Respublikos gatvės 85-asis numeris, o 1940 m. įmonės ataskaitose jau įrašytas kitas adresas – Taikos alėja 1.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjus sovietinei okupacijai, tų pačių metų liepos 26 d. paskelbtas maisto pramonės ministro inžinieriaus Ch. Alperavičiaus įsakymas dėl nacionalizacijos. 1940 m. liepos 29 d. „Kalnapilis“ nacionalizuotas. 1940 m. rugsėjo 6 d. direktoriumi paskirtas Vaclovas Didžiulis, Respublikos laikais alaus darykloje dirbęs paprastu darbininku. Nacių ir sovietų okupacijos metais gamykla tęsė savo veiklą. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, daug kas keitėsi šios įmonės gyvenime.

Nuotraukos:
1. Alaus darykla. XX a. pr.
2. Alaus daryklos darbuotojai. XX a. pr.
3. Alaus daryklos „Kalnapilis“ darbuotojai. 1939 m.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Donatas Pilkauskas
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas