Kaip sovietmečiu teigta, milžiniškai ūkinei bei kultūrinei statybai finansuoti reikalingas lėšas valstybė gauna iš socialistinių įmonių ir ūkinių organizacijų sankaupų. Taip pat biudžeto papildomas pajamų šaltinis buvo ir gyventojų lėšos, gaunamos iš valstybinių paskolų.

Kaip ir kasmet, siekiant pritraukti gyventojų lėšas grandioziniam penktojo penkmečio planui vystyti 1954 m. Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba išleido valstybinę paskolą 16 milijardų rublių sumai, 20 metų laikotarpiui.

Valstybinės paskolos SSRS liaudies ūkiui išvystyti (1954 m. laida) išleidimo sąlygos buvo tokios:

• išleista laikotarpiui nuo 1954 m. gruodžio 1 d. iki 1974 m. gruodžio 1 d.;
• paskola skiriama realizuoti tik tarp gyventojų;
• paskolos obligacijos išleidžiamos 500, 200, 100, 50, 25 ir 10 rublių vertės;
• visos pajamos pagal paskolos obligacijas išmokamos laimėjimo forma;
• per dvidešimt paskolos metų laimi 35 procentai visų obligacijų, o likusieji 65 procentai obligacijų padengiami jų nominaline verte;
• per 20 paskolos metų įvykdoma 40 laimėjimų tiražų – po du tiražus kasmet;
• obligacijos, kurioms teko laimėjimai, o taip pat obligacijos, kurios turi būti išpirktos jų nominaline verte, gali būti pateiktos apmokėti iki 1975 m. gruodžio 1 d.; šiam laikui pasibaigus apmokėti nepateiktos obligaciojos nustoja galios ir nebeapmokamos.

Buvo pabrėžiama, kad SSRS paskolų išleidimas – nėra biudžeto deficito rezultatas, kaip kapitalistinėse šalyse. Pasitelkus gyventojų lėšas šalyje „milžiniškais mastais“ vykdoma gyvenamųjų ir kultūrinių pastatų statyba, miestų ir kaimų sutvarkymas. Iš bendros visų pramonės šakų finansavimo sumos svarbiausią vietą, kaip ir anksčiau, užima „įdėjimai“ į sunkiąją pramonę, socialistinės ekonomikos pagrindų pagrindą.

Didžiulės lėšos – 65,2 milijardo rublių skirtos „partijos ir vyriausybės nužymėtoms žemės ūkio priemonėms įvykdyti: puikūs laimėjimai“ pasiekti įsisavinant dirvonus ir plėšinius.

Buvo teigiama, kad prieškarinių penkmečių metais į SSRS biudžetą įplaukusios gyventojų paskolų lėšos sunaudotos socialistinei industrializacijai ir žemės ūkio kolektyvizacijai. Didžiojo tėvynės karo metu gyventojų valstybei paskolintos lėšos padėjo greičiau sutriuškinti priešą. Pokariniais metais paskolos padėjo sėkmingai įvykdyti milžinišką programą SSRS liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti.

Nors viešai nebuvo skelbiama – valstybinių paskolos obligacijų įsigijimas buvo privalomas. Gyventojas, neprisidėjęs prie komunizmą statančios valstybės finansavimo, būtų tiesiog viešai pasmerktas. O suabejoti, ar komunistų partija ir sovietinė vyriausybė sumaniai tas lėšas panaudoja prilygo savižudybei.  Partinės, komjaunimo, profsąjunginės organizacijos, kaip buvo teigiama, „vysto platų masinį aiškinamąjį darbą apie naujosios paskolos reikšmę ir nukreipia darbo žmonių kūrybinę energiją naujiems laimėjimams pasiekti taikiame kuriamajame darbe vardan komunizmo triumfo.“

Buvo pabrėžiama, kad SSRS valstybinės paskolos gyventojų visada yra sutinkamos visaliaudiniu pritarimu, jos yra viena šalies gyventojų aktyvaus dalyvavimo formų ūkinių politinių uždavinių vykdyme. Skelbta: „nėra abejonės, kad mūsų miesto ir rajono darbininkai, inžinieriai ir technikai, mokytojai ir gydytojai, žemės ūkio darbuotojai, tarybinių įstaigų tarnautojai vieningai pasirašys naują paskolą.“

Paskolos obligacijas buvo galima nusipirkti ir taupomojoje kasoje.

Pabrėžtinai buvo demonstruojamas gyventojų entuziazmas: „Vos tik radijas pranešė apie tarybinės vyriausybės nutarimą dėl valstybinės paskolos SSRS liaudies ūkiui išvystyti (1954 m. laida) išleidimo, siuvimo fabrike „Nevėžis“ įvyko kolektyvo susirinkimas.“ Susirinkimą „atidarė“ įmonės profsąjungos vietos komiteto pirmininkas „draugas“ Petravičius.

Apie tarybinių paskolų reikšmę „vystant šalies socialistinę ekonomiką, stiprinant tėvynės  gynybinę galią“ kalbėjo Lietuvos komunistų partijos miesto komiteto sekretorius „draugas“ Butnevičius. „Mes, tarybiniai žmonės, puikiai žinome, kad skolindami savo lėšas valstybei tuo pačiu metu prisidedame prie tolesnės ūkinės ir kultūrinės statybos išvystymo“ – mitingo metu skaitė iš anksto jiems paruoštas kalbas fabriko darbo pirmūnai – stachanoviečiai.

Trečiosios brigados brigadininkė teigė: „Tarybinės paskolos yra stambus indėlis į taikią statybą. Tarybinis žmogus, partijos ir tarybinės vyriausybės tėvišku rūpinimusi apgaubtas, pasiaukojančiai dirba, stiprina savo tėvynės ekonominę ir gynybinę galią. Kiekvienas mūsų laimėjimas taikioje statyboje yra rimtas smūgis pikčiausiems žmonijos priešams – imperialistiniams naujojo karo kurstytojams. Tuo metu, kai imperialistiniai rykliai planuoja masines laisvę mylinčių žmonių žudynes, mes, tarybiniai žmonės, planuojame, kaip dykumas paversti žydinčiais sodais, kaip pakeisti upių vagas, prailginti žmogaus gyvenimą. Kviečiu kolektyvą paskolinti savo santaupų dalį mūsų mylimai valstybei.“

Teigta, kad mitingo dalyviai „karštai pritarė kalbėjusiems ir vieningai pasirašė naują paskolą.“

„Su dideliu politiniu ir gamybiniu pakilimu“ sutiko valstybinės paskolos SSRS liaudies ūkiui išvystyti paskelbimą ir „Raudonosios vėliavos“ žemės ūkio artelės nariai, miesto Pramonės kombinato dirbantieji, Baltijos geležinkelio 13 apygardos garvežių depo darbininkai. Pastarieji susirinkę į Raudonąjį kampelį, taip pat „visi iki vieno“ pasirašė valstybinę paskolą.

Dokumentai iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas