1942-aisiais  Antrasis pasaulinis karas Lietuvos teritorijoje jau vyko antrus metus. Lietuvos teritorija okupuota vokiečių kariuomenės buvo metus laiko. Panevėžio miestas taip pat valdytas vokiečių valdžios atstovų ir vietinių pareigūnų. 1942 m. gegužės 2 d., paskelbus Lietuvos generalinio tarėjo Petro Kubiliūno potvarkį Nr. 4457, prasidėjo masinis Lietuvos gyventojų vežimas priverstiniams darbams į Vokietiją. Šis procesas, prasidėjęs dar 1941 metais, neaplenkė ir Panevėžio miesto.

Visos apskritys ir miestai gavo nurodymus, kuriuose skelbta, kiek asmenų turi išvykti. Šiuos žmones atrinkti patikėta komisijai, kurią sudarė darbo inspektorius, Panevėžio apskrities viršininkas ir miesto burmistro atstovai. Iš Panevėžio miesto į Vokietiją gyventojai turėjo būti išvežti 1942 m. birželio 30 d. Iš pradžių nuspręsta, kad Panevėžyje darbams turėjo būti atrinkta 500 asmenų, bet vėliau šis skaičius sumažintas iki 180.

Šaukimus atvykti į komisijas pasirašydavo miesto burmistras. Prieš lietuvius išvežant darbams į Vokietiją, būdavo atliekamas jų medicininis patikrinimas. Darbams neturėjo būti imami tie žmonės, kurie buvo labai reikalingi plėtojant žemdirbystę. Ūkininkai, turintys nemažai žemės, iš dalies buvo apsaugoti nuo išvežimo dirbti privestinai. Kitataučių padėtis buvo sudėtinga. Į vežimų asmenų sąrašus lengvai galėjo patekti lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonės, ne savo noru dirbti Vokietijoje  turėjo romų tautybės asmenys A. ir M. Jablonskiai. Sąrašuose atsidūrė ir fotografas J. Cibulskis, tik pastarajam pavyko išvengti vežimo. Atsirado ir nemažai skundikų, kurie norėjo, kad į sąrašus patektų kaimynai ir jiems nepatinkantys asmenys.

Dalis Panevėžio įmonių ir įstaigų bandė išgelbėti saviškius. Buvo siunčiama prašymų, kuriuose reikalauta darbuotojų darbams į Vokietiją nesiųsti. Panevėžio dramos teatro direktorius Juozas Miltinis ragino iš vežamųjų sąrašo išbraukti dekoracijų specialistą A. Petrauską. Panašių prašymų teikė „Lietuvos muilo“, siaurojo geležinkelio Panevėžio ruožo ir kitų įmonių bei įstaigų vadovai. Į tremiamųjų sąrašus pateko Panevėžyje likę komjaunuoliai J. Alešiūnaitė ir Č. Remeikis.

1942 m. birželio 30 d. iš patekusiųjų į sąrašus neatvyko 56 asmenys. Jiems grasinta įvairiomis bausmėmis, net kalėjimu. Išvežtieji pateko į įvairias Vokietijos vietoves, dirbo žemės ūkio darbus. Pastarieji vokiečių vadinti Reicho karo pramonės talkininkais. Dalis jų vėliau sugebėjo grįžti į Lietuvą, kiti pasiliko ar žuvo įvairiuose Vokietijos lageriuose. Į įvairias Vokietijos koncentracijos stovyklas priverstinai dirbantys asmenys galėjo patekti net ir už nedidelius nusižengimus. Ten sąlygos buvo itin žiaurios.

Darbams į Vokietiją daugiausia išvežta kitataučių ir neturtingų  asmenys. Dalis patekusiųjų į darbo stovyklas Vokietijoje – skundikų aukos.

Nuotraukos:
1. ir 2. Vežimai darbams į Vokietiją 1942 m.

Nuotraukos iš privačios kolekcijos.

Donatas Pilkauskas

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas