Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių modernėjusios tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimą, mažai žinomus jos savitus bruožus, gali būti ir reklaminiai skelbimai tuometinėje spaudoje. Nedidelėje brošiūrėlėje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“, išleistoje Panevėžyje 1940 m., reklaminių skelbimų gausu. Jie atspindi to meto panevėžiečių gyvenimo būdą, poreikius: kaip buvo plėtojami verslai, kokia gausi buvo vietinės bei užsieninės gamybos prekių pasiūla, platus siūlomų paslaugų spektras.

Tarpukariu Panevėžyje, Respublikos g. 15 veikė knygynas ir „gaidų sandėlis“ „Kultūra“. Tame pačiame pastate buvo ir „Naujoji skalbykla“ bei cheminė valykla: „Darbas atliekamas švariai ir skubiai“, – skelbta 1940 m. išleistoje brošiūroje. Respublikos g. 19 veikė vienas iš Kauno kooperatinės bendrovės „Spaudos fondas“ padalinių. Savo reklamoje jie skelbė: „Knygos: vadovėliai ir beletristika rašomoji medžiaga, dantų gydytojams reikmenys urmu ir pavieniu. Radio aparatus ir vėjo dinamas apšvietimui gausite tik „Spaudos fonde“… Tel. 457“. „Spaudos fondas“ – stambiausia nepriklausomos Lietuvos mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi 1921–1940 m. Kaune. Svarbiausias fondo uždavinys buvo aprūpinti mokyklas knygomis, rašomąja medžiaga, mokymo priemonėmis. Bendrovei priklausė urmo prekybos sandėliai, knygynai ir parduotuvės ir kituose Lietuvos miestuose. „Spaudos fondas“ veikė iki 1940 m. liepos 31 d., kai sovietų valdžios buvo nacionalizuotas ir įjungtas į Lietuvos SSR valstybinę leidyklą. Tame pačiame pastate kaip ir „Spaudos fondo“ padalinys veikė užkandinė bei parduotuvė „Pieno produktai“ (savininkas E. Kugrėnas). Savo reklamoje jis skelbė: „Užkandinė ir parduotuvė visų pieno produktų. Pusryčiai pietūs, vakarienės. Veikia nuo 6 val. ligi 22 valand. Šventadieniais 6–10 ir nuo 1 ligi 22 val.“ Vyrų ir moterų kirpyklos, įsikūrusios Respublikos g. 23 savininkas E. Kuodys savo reklamoje gyrėsi: „Pusmetiniai sušukavimai atliekami su moderniškiausiais, naujausio tobulumo aparatais“. Respublikos g. 23A buvo įsikūręs nekilnojamojo turto pardavėjas M. Šarakovas: „prekybos agentas-tarpininkas pardavimui ir pirkimui nejudamojo turto. Veikia nuo 1925 m. Tel. 273“. Respublikos g. 32 veikė galanterijos, žūklės, medžioklės ir kitų įvairių prekių parduotuvė „Juosta“ bei akcinės bendrovės „Drobė“ Panevėžio skyrius. „Drobės“ parduotuvės reklamavosi taip: „didžiausias pasirinkimas nepalyginamai aukštos kokybės „Drobės“ gamybos ir užsieninių medžiagų kostiumams, paltams, uniformoms, moteriškoms suknelėms, gatavų rūbų ir šilko. Kainos teisingai iškalkuliuotos. Laukiame malonios progos Tamstoms patarnauti. Tel 158.“ Respublikos g. 36 veikė viešbutis „Rambynas“. Jo savininkė M. Žitkienė reklamavosi: „Švarūs kambariai, ramus poilsis, neaukštos kainos, ilgiau gyvenantiems nuolaida. Malonus patarnavimas. Telef. 123.“ Tarpukariu minėtą pastatą nusipirko ir jame apsigyveno iš Amerikos grįžusio Rapolo Žitkaus (garsaus fotografo Jono Žitkaus (Žitkevičiaus) brolio) šeima. R. Žitkus ir įkūrė šiame name viešbutį. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, namas nacionalizuotas. Nors dar kurį laiką pirmame aukšte leista gyventi namo savininko giminaičiams, netrukus jie buvo iškeldinti.

Respublikos gatvėje veikė rūbų siuvyklos, skalbykla, batų dirbtuvės. Tarpukariu parduotuvėse pasiūtų (gatavų) drabužių beveik nepardavinėjo. Kiekviename kaime, miestelyje ar mieste buvo siuvėjų. Nors jie tuomet daug siūdavo rankomis, siuvimo mašina buvo vienas pagrindinių darbo įrankių. Tuomet pačios populiariausios buvo siuvimo mašinos „Singer“. Panevėžyje, Respublikos g. 37 name įsikūrusi P. Marcinkaus vyrų, moterų ir „kariškų“ drabužių siuvykla reklamuota taip: „Siuvama iš savo ir atsineštos medžiagos, darbas atliekama pagal naujausią siuvimo meną, greitai ir sąžiningai“. Respublikos g. 42 numeriu pažymėtame name veikė P. Pranausko „civilių ir kariškų rūbų“ siuvykla. Respublikos g. 44 name buvo įsikūrusi „Zitiečių“ skalbykla ir cheminė valykla. „Darbas atliekamas švariai ir punktualiai“, – reklamavosi jos. „Zitiečių“ arba Lietuvių katalikių tarnaičių Šv. Zitos draugija, veikusi Kaune, siekė išlaikyti atvykusių į miestus kaimiečių tarnaičių lietuvybę, puoselėti jų tikėjimą ir dorą. „Zitietės“ organizavo sekmadieninius vakarinius lavinimosi kursus, rengė vaidinimus, turėjo skalbyklą, verpyklą, bedarbėms narėms išlaikė butus, užsiėmė savišalpa. Šv. Zitos draugija nuolat plėtėsi: jos padalinys veikė ir Panevėžyje. Ši draugija buvo uždaryta 1940 m. rugsėjo 10 d.

Respublikos g. 48 veikė A. Babinsko ir M. Skripkos batų dirbtuvė: „Priimami įvairūs užsakymai ir pataisymai darbas atliekamas greitai ir sąžiningai“. Nr. 62 – valgykla „Higiena“: „pusryčiai, pietūs, vakarienės, įvairūs užkandžiai ir gėrimai. Tel. 46“. Nr. 79 – K. Patupio cukrainė ir kepykla: „Gaminama skaniausi cukrainiai ir kepyklos išdirbiniai“. Nr. 81 veikė E. Kazačenkos „Šukuosenos salonas, kirpykla“. Nr. 83 dirbo V. Bagdonavičius – „civilių ir kariškų rūbų siuvėjas“. Respublikos g. 88 veikė P. Stanaičio batų dirbtuvė: „Priimama užsakymai ir pataisymai, darbas atliekama švariai ir pigiai“

Smėlynės g. galima buvo nusipirkti baldų, batų, karstų, gauti šaltkalvių bei avalynės taisymo paslaugų. Smėlynės g. 2 įsikūręs savininkas K. Šimkevičius reklamavosi: „Visada didelis pasirinkimas gatavų karstų“. Smėlynės g. 9 veikė K. Aukštikalnio šaltkalvių dirbtuvė, 15-ame name – Z. Bruderso baldų dirbtuvė: „Priimu užsakymus ir pataisymus“, – skelbėsi jis. 42-ame name veikė L. Vaškevičiaus avalynės dirbtuvė ir „pataisymai“.

(B. d.)

Iliustracijoje – reklaminis skelbimas 1928 m. rugpjūčio 2 d. laikraštyje „Panevėžio balsas“. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rinkinių.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros (AINA) projekto „Panevėžio istorijos puslapiai“ straipsnis.
Projekto rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas