Parodos turinys
Eugenija Šulgaitė apie vaidmenis, kūrybą
„Aktorius tik tada yra kūrėjas, kai jis išmoksta susilieti su vaidmeniu, kai reikšmingas aktoriaus gyvenimiškais patyrimas tampa įdomiu vaidmens turiniu. Deja… Kuo giliau pradedi įsiskverbti į vaidmenis, tuo mažiau betenka jų vaidinti – ne kiekvienas personažas noriai sensta kartu su atlikėju.
Aš nesvajoju apie vaidmenis. Ką gaunu – tą vaidinu. Mėgstu ilgai vaidinti vaidmenį, keliolika metų, kol pasidaro visiškai savas…“
(Rutkutė, Dana. Kai šventieji puodus lipdo. Tarybinė moteris, 1970, nr. 5)
„Susigyvenome su Gaškiene. Senstame mudvi drauge. Visad sunku išsiskirti su žmogumi, o ypač, kai nežinai, kada likimas vėl suves… Taip ir su vaidmeniu. Mėgstu ilgai vaidinti tuos pačius. Su metais ateina vaidmens subrendimas. Dabar, nuo laiko kalvos žvelgiant, ankstesni vaidmenys rodosi netobuli, kyla naujų minčių ir sumanymų. Šiandien daug ką darytum kitaip, negu vakar. Metai daug ko išmoko… Kūryba – tai ištisinis amžinojo atsinaujinimo procesas. Tik gerai perpratęs herojaus mintis, suvokęs charakterio logiką, jo mąstymo būdą, scenoje jautiesi laisvai. Tada tik prasideda tikroji kūryba, interpretacija. Ir todėl svajoju ne tiek apie naujus vaidmenis, kiek apie susitikimą su senais. Viso to negali suteikti aktoriui kinas. Deja, ne visi vaidmenys sensta drauge su aktoriumi…
Kinas ir teatras – visiškai skirtingos meno sritys. Negalima sutapatinti teatro ir kino aktoriaus profesijų. Čia pasiekiamas tik vienodas rezultatas, o kūrybos procesas – skirtingas.
Kinas mane kiek gąsdina, baugina. Nors ir apsipratau, tačiau vis dar negaliu galutinai priprasti prie filmavimo aikštelės šurmulio. Mane trikdo išoriniai kino aktoriaus darbo faktoriai, – tai operatorius šaukia, jog peržengei ribą ir „išėjai iš kadro“, tai galvą ne tokiu rakursu pakreipei… Nedrąsi jaučiuosi prieš abejingą kameros žvilgsnį. Pasigendu ironiškų ar patiklių, šiltų ar abejingų, bet visad gyvų teatro žiūrovų akių, sutelktos repeticijų salės tylumos. Man ir su partneriu reikalingas savotiškas „dvasinis ryšys“, sakyčiau, net „sielų giminystė“, kuri atsiranda tik per ilgus bendro darbo metus, dirbant vienminčių kolektyve. O prieš kino kameros žvilgsnį pasijuntu labai vieniša.
Dažnai kino režisierius visą savo dėmesį sutelkia į vizualinį kadro sprendimą. Režisierių vertinu pagal jo darbą su aktorium, jo sugebėjimą įžvelgti ir atskleisti aktoriaus individualybę. Juk žiūrovas į kiną, kaip ir į teatrą, ateina susitikti su žmogumi. Visų pirma jį domina žmogus, koks jis, kuo gyvena, kokios jo mintys ir lūkesčiai. Iš kitos pusės, ekranas suteikia aktoriui galimybę pažvelgti į save „iš šalies“, akivaizdžiai įvertinti savo darbą.
Žmogus – sudėtinga, prieštaringa asmenybė. Šalia gėrio – jo sieloje slypi ir blogio pradas. Neleisti jam tarpti ir išbujoti – tokia meno paskirtis. Kurdama „neigiamas“ herojes, žiūriu į jas kaip į sudėtingus žmones, stengiuosi suvokti, kur slypi tos blogio šaknys, atskleisti herojės kovą su tuo joje tūnančiu blogiu, ieškau patrauklių bruožų. Bet mane labiau negu „šėtoniškoji“ ledi Makbet ar „demoniškoji“ Heda Gabler traukia paprastos moterys, todėl su dideliu noru kūriau motinų paveikslus filmuose „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Laimingas, laimės neradęs“. Norėjau šiose paprastose kaimo moteryse parodyti jų sielos stiprybę ir didybę, tikrąjį žmogaus ir gyvenimo grožį.
Gyvenime man sekėsi. Visad sutikdavau gerus, įdomius žmones. Tėvas, didelis gamtos ir senovės mylėtojas, išmokė mane pažinti ir pamilti mus supančio pasaulio grožį. Vėliau nuostabi literatūros mokytoja, įsimylėjusi poeziją ir teatrą, Stasė Jagminienė, užbūrė mokinių sielas slėpiningu teatro pasauliu. Tai jos dėmesio dėka atsidūriau Juozo Miltinio dramos studijoje. Man pavyko, kad nuo pirmosios mano dienos teatre meno laiptais mane veda puikus režisierius, geras pedagogas, subtilus asmenybių ugdytojas Juozas Miltinis. Tai jis sukūrė vienalytį, vienmintį kolektyvą, kuris remiasi didžiuliu jo autoritetu. <…> Teatre – režisieriaus primatas. O kaip gi kitaip? Veikalą parenka režisierius, vaidmenis skiria režisierius ir net vaidmens traktuotę siūlo režisierius. Aktorius – tik atlikėjas, savotiška statybinė medžiaga, iš kurios režisierius stato rūmą. Suprantama, kuo geresnė ir patvaresnė medžiaga, tuo ir pastatas tvirtesnis.
Aktorius lyg tarpininkas tarp dramaturgo minčių ir žiūrovo. Jo apmąstyta, giliai suvokta herojaus tiesa įtaigiau prasiskverbia į žiūrovą, užvaldo šio mintis, pažadina jausmus. Aktoriaus širdis – dramaturgo minčių kamertonas. Ir kai žiūrovai lieka jam kurti ir abejingi, kaltini save, jog nesugebėjai prisibelsti į jų širdis. O kinas – tai jau be jokių išlygų – režisieriaus, aktorius atlieka tik tai, ką jis „užprogramavo“.
(Litvinaitė, Irena. Dialogai šiapus ekrano. Eugenija Šulgaitė. Kinas, 1974, nr. 10)
„Aktoriaus kūrybos procesas – tai ne vien saviraiška, tai savęs realizavimas per dramaturgiją ir spektaklį.
Man atrodė, jog teatre bus labai sunku. Nedavė ramybės kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas. Bet pasitikėjimas savo jėgomis buvo. Tikėjau, kad kažką galiu padaryti. Tiesa, vertinimo kriterijai buvo kiti. Jie keičiasi su amžiumi. Dabar ieškai vaidmenyse kitų vertybių…
Kaip suvaidinau, galėjau tada spręsti tik iš žiūrovų reakcijos. Toks gerumas užliedavo sielą – lyg angelas basom kojom eitų per širdį. Laimingos akimirkos!
Netiesa, kad nėra mažų vaidmenų. Kalbu apie mažą vaidmenį ne teksto prasme. Mažas – kai nėra už ko užsikabinti. Kaip mes, aktoriai, sakome – nėra medžiagos. Gaila, kad daugelyje dabartinių pjesių galima lengvai kupiūruoti tekstą. O pavyzdžiui, „Hedoje Gabler“ – viskas reikalinga. Tai viena medalio pusė. Be to, yra personažai – minties reiškėjai, jais dramaturgas atskleidžia kūrinio idėją. Kiti gi pagalbiniai, o gal tiksliau procedūriniai – kaip nori, taip pavadink juos, bet juose sunku rasti ką gilesnio.
Man įdomesnis tas aktorius, kuris viską grindžia savo vidumi, personažo mintis perleisdamas per savąjį „aš“. Štai ką sako L. Olivje apie vaidmenų meninę vertę: „iš 100 – 30 reikiamo lygio, 10 – smagu prisiminti, apie kitus – gėda prasitarti“. Čia ir slypi aktoriaus drama, kad gėda dėl tų suvaidintų spektaklių, kuriuose žiūrovas daugiau tavęs, galbūt, ir nebematys. Apie tai anksčiau negalvojau, o dabar ši mintis dažnai neduoda ramybės.
Nežinau, kas nulemia sėkmę. Kai patiki duotąja situacija ir dramaturgo mintimis, kurios jau tampa daugiau tavo mintimis, – pasieki kažkokią žodžiais nenusakomą būseną. Tai laimingos akimirkos…Ir skausmingos, varginančios akimirkos.
Vaidyba – ne paskaita, ne pasirodymas, ne deklaravimas. Tai dvasinis apsinuoginimas… Aktorius – ne indas, į kurį įpylei – išpylei. Turi įvykti apsivalymas – katarsis. Personažo koncepcija, be abejo, privalo atitikti bendrą režisieriaus sumanymą. Gerai, jeigu aktorius sugeba savo asmenybę, vidų sukonstruoti pagal režisieriaus sumanymą. Ir etine, ir kūrybine prasme.
Aš nepretenduoju į dideles menininkes, bet ačiū Juozui Miltiniui, kad jis išmokė pajusti grožio vertybes, atrinkti jas, kad davė man tą kūrybinį gyvenimą“.
(Zabarauskas, Vitalis. Suspindėti nelaukta spalva. Literatūra ir menas. 1977, nr. 23)
„Vis graužiu ir graužiu save. Kartais vietos nerandu dėl tos vidinės graužaties. Va, sulauksiu šešiasdešimt ir išeisiu iš teatro. Aktorius turi žinoti, kada jam laikas išeiti…
Visą gyvenimą lyg ant ledo – niekada nežinau, išsilaikysiu ar pargriūsiu. Už kiekvieną vaidmenį brangiai moki. Miltinis mums, aktoriams, niekada nerašydavo geriausių pažymių. Vis reikalaudavo dar geriau pajusti žmogų, jo vidų.
Brangiausia man Linda „Komivojažieriaus mirtyje“. Visą gyvenimą aukojosi vaikams, vyrui. Ir kai jau atrodė, bus galima atsikvėpti, ji mato, kad name nėra kam gyventi, kad viso gyvenimo triūsas nuėjo veltui… Ji lieka vieniša. Gal ne kiekvieną kartą man pavykdavo Lindą vaidinti taip, kaip norėjau, kaip jaučiau. Bet ji mane visada traukdavo. Tas gerumas, širdies šiluma, pasiaukojimas…“
(Mikalauskaitė, Regina. Tokios stiprios ir tokios pažeidžiamos. Kultūros barai, 1982, nr. 1)
„Darbas žmogui – tai viskas. Atrodo, gavai vaidmenį – laiminga esi. Kiekvieną pradedi vis kitaip, vis už kitos detalės užsikabini. Tik visą laiką iki premjeros graužia nerimas, nepasitenkinimas. Vis atrodo negerai ir negerai. Ir tos tobulybės siekimas yra mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė“.
(Baužytė, Nijolė. Jie – iš Panevėžio teatro. Kalba Vilnius. 1983, nr. 9)
„Mes buvome taip išauklėti, kad mene niekad negalima pasiekti kažkokios ribos. Juo daugiau sekasi, juo daugiau sudomini Miltinį, tuo daugiau jis reikalaudavo. Žiūrėk, pasakė, kad repeticija praėjo neblogai, o ateini kitą sykį – jis priverčia tave visiškai kitu aspektu galvoti, kad kartais net nebesusigaudai, į kurią pusę dairytis. Mes žinojom, kad aktorius visą laiką turi būti labai budrus ir susikoncentravęs. Niekad teatre nebuvo „labai gerų artistų“. <…> Kai dabar iš laiko perspektyvos žiūri, tai visi nedideli nesklandumai nublanksta. Nebloga buvo atmosfera. Jeigu dabar idealizuoji žmogus, tai galvoji, kad buvo baisiai gražu ir gerai.
Kituose teatruose tokio susiklausymo, tokio artumo nebuvo. Mes tikrai tai žinojom. Su kokiu ūpu, meile kibdavom į bet kokį darbą!… Štai „Raudonkepuraitėje“ tokios didelės gėlės buvo pririštos siūlais ir pagal dainos ritmą vienodai jas judindavom. Su kokiu ūpu, kokia nuotaika! Juk tai suaugusių žmonių žaidimai, ir jeigu nemylėsi to darbo, argi dirbsi?
O jei koks įdomus spektaklis, Petronaičio scenos „Ivanove“, tai leki labiausiai, kur nors iš scenos kampučio žiūri, kaip gražu, ir koks džiaugsmas. Jei kam nors pavyksta labai gerai sukurti vaidmenį, tai, Dieve mano, tokia palaima, kad tam žmogui gerai. O jei pavyksta tau, tai jauti, kad kiti laimingi tavo laime. Pavydo nebuvo jokio.
<…> savo anūkams aš visą laiką sakau: „Vaikai, brangieji, jūs tik gerumu, viską gerumu darykit. Juoksis iš jūsų, nesvarbu, kad juoksis… Tik jūs nenuleiskit rankų. Negalima į gerumą atsakyti piktumu.“
Žmogus juk toks daugiabriaunis yra, ir piktumas prasikiša kartais, bet reikia stengtis nepasiduoti blogiui.
Prigimtis, aišku, nevienoda. Aš, pavyzdžiui, visą gyvenimą nepasitikėjimą savimi jaučiu. Ir iš šito negaliu išsivaduoti. Man atrodo, kad ir talento mažai, ir visa ko tiek maža, tokia niekybė, kad Jėzau brangus… Man Miltinis sakė: „Tu kaip gyvatė, nutvėrus savo uodegą nori praryt ir negali“. Visą laiką sūkurys toks. Kiekvienam aktoriui susigraužimai reikalingi, bet man šis jausmas dominuojantis.
Niekada nepatyriau tokio noro pasireikšti kažkur, praeit išdidžiai, išsiskirt…“
(Taraškevičiūtė, Edita. Vakaro etiudas, arba tai, ką galima ir ko niekam žinoti – nevalia. Panevėžio balsas, 1992, nr. 133)