Vytautas Kubilius

„…jos poezija autentiška, grįsta aštriais likimo akmenimis, už paprastų žodžių slepianti sudėtingą ir skaudų pasaulį, turinti ir dinamiškumo, ir lyrinio polėkio.“ (Iš: Ivanauskaitė, Milda. Literatų gatvė. Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. P. 97)

Viktorija Daujotytė

„Elena turėjusi prigimtinės galios traukti, veikti žmones ir pačiai nuo žmonių užsitvieksti, įsižiebti, įsimylėti, šventai tikint, kad amžinai. Buvo valdoma to nežinomo dvasios vėjo, to duende, apie kurį yra kalbėjęs García Lorca; Elenos žodžiais, tai gali būti ir provincijos tango: tas pats karštas nežinomos galios alsavimas į veidą, bet ir provincijos nuosėdis, tai, kas pakerpa sparnus. Duende, tango įsukantis vėjas; galia, kuri vertė Eleną vaikščioti tiltų turėklais, lyg provokuojant likimą“… (Iš: Daujotytė, Viktorija. Lašas poezijos. Vilnius: Tyto alba, 2013. P. 160)

 Valdas Kukulas

„Iki pat mirties Eleną vadinau M. Cvetajeva (ir, regis, tai jai patiko), ir tik po mirties, skaitydamas jos dienoraščius, sužinojau, kad neklydau: Elena mylėjo ir labai daug, bet niekada nebuvo laisvabūdė, lengvabūdė, jei jau mylėjo, tai rimtai, iki „atbulinės pavaros“ (…) Ir mylėjo visada rimtai, be jokių išskaičiavimų. Bet įdomu: jokių konkretybių jos meilės eilėraščiuose niekas neišskaitys, tik čia jau atvirkštinis procesas: čia realybę maskavo jau susiformavusi poetika, o ne realybė norėjo slėptis už neįžvelgiamų poetikos šydų.“ (Iš: Kukulas, Valdas. Elenos Mezginaitės poetinis išsipildymas // Metai, nr. 3, p. 104–105)

Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė

„Lengva, šuoliuojanti Tavo eisena, miškų glūdumos ir laukų laisvės besiilginčios tamsiai rudos akys priminė stirną, todėl, neatsiklaususi Tavęs, pakrikštijau Mezginaitę Elniuku. Elenytes ir Elenutes Tu jau buvai praaugusi viskuo: eilėraščiais, dainomis, išmintimi ir tikėjimu žmogumi.“ (Iš: http://www.nromuva.lt/files/2011-4.pdf)

Alvydas Jegelevičius

„Elenos akys… Rodos, pati žemė jomis žvelgia tuo drėgnu žvilgsniu – apgaubia, apkabina, traukia į save. Tam žvilgsny – Aukštaitijos lygumos, rudenio miškai, žolynai, upelių gyslos, paukščių balsai. Tam ašarotam, atviram ir mylinčiam žvilgsny – susitikimo džiaugsmas ir išsiskyrimo liūdesys, rūpestis ir meilė, ir ta žmogiškoji Elenos paslaptis, kurios mes iki galo neperpratom, neįminėm, o gaila… Spektaklis baigias, uždanga leidžias ir visas paslaptis praryja užkulisių tamsa… Bet – tu buvai, tu tebesi, tu liksi ir išliksi. Teskamba, tenušviečia Tavo vardas meilę lino tėviškei.“ (Iš: http://www.nromuva.lt/files/2011-4.pdf)

Visvaldas Tebeliškis (E. Mezginaitės bendradarbis iš „Tėvynės“ redakcijos)

„Elena dažniausiai slėpdavosi už slapyvardžio Algirdas Laukys. Kodėl jai patiko to nediduko juodo vandens paukštelio baltu snapu pavadinimas, nežinau. Juk yra kur kas kilnesnių sparnuočių, jau nekalbant apie kitus gyvūnus. Pasirinkimą greičiausiai lėmė jos kuklumas, nenoras išsiskirti. Iš kaimo ji dažniausiai grįždavo su puokšte smulkių lauko gėlių, kurių pati prisiskindavo, ir nemenu, kad Elenos stalą būtų puošę prakilnūs stambūs žiedai.“ (Iš: http://www.nromuva.lt/files/2011-4.pdf)

Elvyra Pažemeckaitė

„Tavyje buvo daug karališkumo, visai nesirūpinančio forma ir išvaizda. Tavyje buvo daug gesto – išlakaus – lyg iš pušies ar žirgo… Tiesios eigasties prieš vėją ar pūgą. Tu galėjai bet kur įkurti žiburį, atsigerti iš delno, būti soti vien duona. Keistai daug išmanei apie dangų. Rodos, net ir būdama žemėje, juo dengeisi. Turbūt tvirtai žinojai, kad dangus neišduoda. Tavo rankos buvo sutvertos glostyti ir apkabinti – mažiausiąjį, vienišiausiąjį. Neturėjai baimės prieš vadinamąjį „didįjį“ – dažnai įžiūrėjai jame silpną ir nelaimingą… Tavimi buvo galima absoliučiai pasitikėti – išeiti į kalnus ir sugrįžti, sėsti į valtį ir išplaukti… Tavyje buvo kažkas iš girios gelmės… Atrodo, kad tu galėjai prisijaukinti vilką, vaikščioti žarijom, šokti flamenko (…) Niekas taip nepalies žydinčių linų, bręstančio javo, niekas taip nepastebės nepastebimo žiedo. Niekas taip nestos basa koja ant žemės. Niekas taip neatleis klaidos, nes Tu niekados nepretendavai į neklystančią. Niekas taip nepaguos kito. Taip gyvatiškai nenujaus svetimo bėdos ir baigties, o, beje, ir savosios… Lygiai taip, kaip nepretendavai būti žymia poete, bet iš esmės ja buvai“. (Iš: Pažemeckaitė, Elvyra. Žodis Elenai Mezginaitei // Mano senas drauge. Panevėžys-Klaipėda [i.e. Klaipėda] : Eglės leidykla, 2014. P. 428–429)

Giedra Radvilavičiūtė

„Elena man priminė neveikiantį ugnikalnį (…) Nors ji buvo kompanijų žmogus, mėgo bohemą, kaip ir daugelis kompanijų žmonių, visą gyvenimą buvo daiktas savyje, empatiją, simpatiją jautė labiausiai menininkams ir medžiams. Į kasdienybę ji žiūrėjo kaip į foną rastis ryškesnei tikrovei.“ (Iš: Radvilavičiūtė, Giedra. Elenai kaip nesuplanuotai akimirkai // Šiaurės Atėnai. 2010, gruod. 10)

Arnoldas Simėnas

„Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas yra gera, teisinga.“ (Iš: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/islikusi-poezijos-skambejime/)

Justas Jasėnas

„Mokėjo ji nesumeluotai būti, nesaldžiai, natūraliai. Gebėjo žiūrėti tiesiai. Meistriškai, jautriai prisiliesdavo prie žmogaus ir jo bėdų, rodos, kad pokalbio metu „prisikasdavo“ prie esmės, šaknų. Įsiskverbimas žmogiškas, pagarbus. Ir dar talento šviesa – Elena sugebėdavo pasakyti „ne“ laikinumui, paviršiui, sekimams, pamėgdžiojimams, perrašymams, visokiems eiliavimams. Nėra jos, gebėjusios apginti, ir vėl kėsinamasi į tikrąją kūrybą, į žodžio taupumą, jo švelnų nugludinimą.“ (Iš: http://kmintys.lt/archyvas/?psl=verinys&id=930)