Elena Mezginaitė gimė 1941 m. spalio mėn. 31 d. Petriškiuose, Rokiškio rajone. Deja, laikui bėgant jos gimtojo kaimo nebeliko žemėlapyje. Poetės gyvenimo geografija – Šiaurės Rytų Aukštaitija – Rokiškio, Kupiškio ir Panevėžio miestai. Iš Petriškių kaimo ji pasuko į Rokiškį – savo jaunystės kūrybinių polėkių miestą. Mokėsi Rokiškio pradinėje mokykloje. Ją baigusi, mokslus tęsė Rokiškio 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Pirmoji jos darbovietė buvo Laibgalių kaimo (Rokiškio r.) biblioteka. Žurnalistinį darbą pradėjo gyvendama Kupiškyje.

1961–1966 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete. Baigusi studijas persikėlė gyventi į Panevėžį, dirbo laikraščių „Tėvynė“, „Panevėžio tiesa“, „Panevėžio rytas“ redakcijose, 1995–2005 m. „Panevėžio balsas“ redakcijoje. Buvo aktyvi įvairių kultūrinių renginių, literatūros konkursų iniciatorė, organizatorė ir jų vedėja. Eilėraščius pradėjo kurti dar besimokydama mokykloje. Juos spausdino iš pradžių Rokiškio rajoninis laikraštis, vėliau žurnalas „Jaunimo gretos“. Nuo 1971 m. jos eilėraščiai buvo publikuojami rinkiniuose „Poezijos pavasaris“. Elena vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizuodavo Aukštaitijos literatūrinį konkursą „Lino žiedas“.

1983 metais ji tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.

Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė, LPS Steigiamojo suvažiavimo delegatė.

Išleido eilėraščių rinkinius: „Vasarų vieškeliais“ (1975), „Skardis“ (1982), „Provincijos tango“ (1989), „Šaltas ginklas“ (1999). Po mirties išleista kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“ (2006, pakartotini leidimai 2014, 2020). Parengė informacinius leidinius: „Panevėžio rajonas“ (1980), „Panevėžys ir Panevėžio rajonas“ (2001), „Panevėžio lėlių vežimo teatras“ (2005, pakartotinas leidimas 2011).

Elenos Mezginaitės poezija labai autentiška, grįsta aštriais likimo akmenimis. Ji kalbasi su skaitytoju be jokios egzaltacijos, o toje jos negausioje šnekoje už paprastų žodžių dažnai slypi didelis, sudėtingas, neretai skaudus pasaulis.

Elena buvo draugiška ir paprasta, labai kūrybinga asmenybė. Jos kelios dešimtys eilėraščių jau virtę dainomis, kurias dainuoja ir, matyt, dainuos dar ne viena karta. Elena visuomet rašė, ką jautė, niekada nesistengė kam nors įtikti, nesiekė garbės ir aukštesnių postų.

Buvo talentinga poetė, žurnalistė, redaktorė, pjesių kūrėja. Jos ateities planuose buvo daugybė sumanymų, noras išleisti dar vieną poezijos rinkinį „Balti vilkai“. Deja, žiauri lemtis pasiglemžė Elenos gyvybę. Po nelaimingo atsitikimo ji mirė 2005 m. vasario mėn. 9 d. Vilniuje. Palaidota Panevėžio miesto Šilaičių kapinėse.

Apdovanojimai:

1990 m. „Poezijos pavasario“ laureatė;
1990 m. Salomėjos Nėries vardo literatūrinė premija;
1999 m. Julijono Lindės-Dobilo premija už poezijos rinktinę „Šaltas ginklas“;
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis;
2001 m. Labiausiai nusipelniusi panevėžietė kultūros srityje;
2003 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos stipendija.

Vietoj autobiografijos