Parodos turinys
„Sunkiausiais savo gyvenimo momentais atradau auksinę taisyklę – kai žmogui gerai, reikia sau leisti viską, o kai blogai, geriausia kruopščiai ir labai tikslingai daryti tai, ką privalai, Darbas geriausiai gelbsti nuo bėdų ir depresijų.“
[Elenos Mezginaitės pokalbio su Gailute Kudirkiene fragmentas] // Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 378.
„Jeigu reikia būt laužu – aš galiu būti, jeigu reikia būt vandeniu, kuris užpils laužą, – galiu, bet kam iš manęs reikalauti būt laužu ir vandeniu tuo pačiu metu?“
Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 402.
„Ateina toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia, Nebežinai, kur tavo vieta (…) Aš visuomet patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad esu laiminga. Be abejo, aš laiminga. Kam tada gyventi, jei nebūti laimingu…“
Kukulas, Valdas. Elenos Mezginaitės poetinis išsipildymas // Metai. – 2006, nr. 3, p. 104.
„Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie visuomet aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš kartais nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie.“
Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 401.
„Kas gi tu esi, žmogau? Tu dantim kaip žvėris, gini savo gyvybę ir savo noru guldai savo galvą už įsitikinimus – patį neapčiuopiamiausią dalyką, pakeli, kiek joks žvėris nepakeltų, nors negali kaip žvėris užlaižyti baisių žaizdų. Tau žemėj reikia tiek nedaug vietos, duonos ir oro – nematomo krislelio, su žeme palyginus, o tu plėšies, lyg viso pasaulio tau vienam reiktų – viso ir visiškai, ir jokių išlygų čia negali būti…“
Mezginaitė, Elena. Iš dienoraščio // Metai. – 2006, nr. 3, p. 117.
„Kasdien sau kartoju:
1. Reikia statyti namus;
2. Reikia mokėt stebėtis;
3. Reikia tikėti ir pasitikėti;
4. Nelauk iš obels konkorėžių, o iš gilės – obuolių;
5, Nesusidėk su žmogumi, jei negali pakelti jo klaidų.“
Iš E. Mezginaitės rankraščių, užrašė Elvyra Pažemeckaitė
„Mokiausi iš senų žmonių, savo klaidų, knygų ir teatro. O galbūt daugiausia – iš gamtos, kuri visuomet teisi.“
http://www.virtualusgidas.lt/rokiskio_krastas/laibgaliai/
„Poezija arba yra, arba jos nėra. Kiekvienas rašo pagal savo individualybę, ir valkata poetas parašys kitaip negu aristokratas, kuriam į lovą paduodama kava, vyno taurė ir paruošiama vonia su žolelių antpilu.“
Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 379.
„Gyventi – nežiūrint, kaip kiti gyvena. Kaip reikia, kaip žvėriškai reikia švarumo – sau. Ne kitiems.“
Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 402.
„Kodėl aš nežiūriu žmonėms į akis? Turbūt nenoriu, kad iš jų mano mintis skaitytų. Aš nemoku uždėti antvalkčio ant akių ir nuslėpti po juo nekantrumą, nuobodulį, priešiškumą ir nenoriu kitose akyse išskaityti tą patį abejingumą, nepasitikėjimą, išskaityti visai ne tai, ką kalba lūpos. Didelė, nesvietiška palaima – žūrėti į akis žmogui, kuris tave traukia, kuriuo tiki. Bet tuomet bijau savo akių – jos per daug kalba…“
Mezginaitė, Elena. Mano senas drauge. – Panevėžys; Klaipėda. – 2020, p. 399.