Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre G. Gabrėnas pastatė Haroldo Pinterio trijų veiksmų pjesę „Sargas“. Premjera įvyko 1993 metų gruodžio 26 dieną.

Spektaklis „Sargas“ Panevėžio dramos teatre kelia panašius norus – kad teatras nustotų būti toks nepaslankus ir kiekvienam savo kūriniui suteiktų kuo palankesnes sąlygas. Šiu atveju Haroldą Pinterį , anglų šiuolaikinės dramaturgijos grandą, pristato Giedrius Gabrėnas, intelektualas, poliglotas, teatro literatūrinės dalies vedėjas. Kitaip tariant – režisūroje debiutuoja teatro teoretikas. Unikalus atvejis Lietuvoje.

Ar tai gali būti eilinis repertuarinis pastatymas? Greičiau – pažintinė intelektualinė akcija. […]

„Sargo“ veikėjai – orus bei gudrus benamis Devis ir du broliai, jį priglaudžiantys, manipuliuojantys juo pagal nuotaiką. Deviui kaskart tenka susiorientuoti, kuris brolis svarbesnis, nuo kurio parankiau priklausyti, o kuriam galima ir pasipriešinti – vardan teisės į pastogę ir lovą. Giedrius Gabrėnas Devio vaidmenį davė Rimui Teresui, pripažįstančiam smulkmenišką buitinę vaidybą; turtingasis ir rafinuotasis Mikas teko Albinui Kėleriui, agresyvios parodomosios vaidybos mėgėjui; romųjį, iš beprotnamio pabėgusį Astoną vaidina Vidmantas Fijalkauskas, santūriausias iš „Sargo“ kolegų. […]

Iš: Oginskaitė, Rūta. Teatras be proto ir teatras tik protui // Lietuvos rytas. 1994, kovo 4, p. 33

[…] Giedrius Gabrėnas, statydamas „Sargą“ Panevėžio dramos teatre, kartu su scenografu Aurijum Radzevičium sienoje iškerta langelį, pro kurį liejasi šalta žiemos mėnesiena. Herojai mėto akmenukus į kibirą ir garsas anaiptol nešildo. O pagrindinio veikėjo Devio – R. Tereso batai nuolat girgžda neobliuotomis grindimis.

Ypač kai nutrūksta kalba, o bendrauti kažkaip reikia. Nes kalba Deviui yra jo gyvenimo pagrindas: reikia mokėti įsiteikti, apgauti, „kabinti makaronus“, apšnekėti ir – galų gale – įsakinėti. Valkata, parvestas į kitų dviejų namus, ima po kelių savaičių karaliauti.

Giedriui Gabrėnui kalba taip pat yra visa ko pagrindas, – gal todėl, kad jis, Panevėžio DT literatūrinės dalies vedėjas, gerbia dramaturgus ir nemano, kad daugelis žodžių yra parašyti tik „šiaip sau“, dėl honoraro. Replikas Gabrėnas puikiai ryškina, ir pamažu prieš tave klojasi visas Pinterio tekstas. Pjesė perskaitoma išties giliai ir detaliai pateikiama žiūrovams.

Kiek kitaip su režisūra. Gabrėnas nėra vizijų kūrėjas ir jis atsisako pjesę traktuoti savaip. Jis pasitiki dramaturgu, o ar tai yra blogai mums, pripratusiems prie pjesės autoriaus per brūkšnelį rašyti ir spektaklio kūrėją, spręskite patys. Bet problemų su aktoriais neišvengta: įspūdis, kad susitiko kelios aktorių mokyklos.

Iš: Jauniškis, Vaidas. Londono valkatos kerziniai batai ir Brodvėjaus franto štibletai – Panevėžy // Panevėžio rytas. 1994, gruod. 23, p. 39