Tęsdama virtualių parodų ciklą, skirtą paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka parengė virtualią parodą „Nepriklausomybės kelius jungiantys tiltai: 1918–1940 m. Panevėžio apskrityje statyti tiltai“.
Paroda skelbiama pasitinkant Lietuvos Valstybės dieną – šventę, simbolizuojančią istorinį ir nacionalinį šalies vientisumą. Atkūrimo jubiliejų švenčianti valstybė tiesia tiltus tarp praeities ir ateities, tarp Lietuvos gyventojų ir tautiečių užsienyje, tarp mūsų valstybės ir viso pasaulio.
Žvelgdami į 1918 m. vasario 16 d. atkurtos Lietuvos valstybės istoriją šimtmečio atstumu, prisiminkime mus vienijančius ir vedančius į ateitį tarpukaryje statytus gelžbetoninius, betoninius, medinius tiltus, liudijančius ir įprasminančius Lietuvos istorinio vyksmo dinamiką, šiandien jau tapusius urbanistikos, architektūros, technikos, inžinerijos paveldo vertybėmis.
Lietuvos tiltų praeitis yra visos šalies istorijos pažinimo dalis, tvirtai įaugusi į šiandieninę kultūrą, išsaugojusi valstybės ir tautos savivokai svarbius kultūros paveldo elementus.
Istorikas Darius Barasa pranešime teigė: „Žvelgiant iš praeities, dabartiniai laikai savo milžinišku susisiekimo tinklo vystymo tempu itin devalvavo arba nuvertino tilto kaip sąvokos ir kaip objekto reikšmę. Tilto sąvoka, kuri nuo seno buvo vartojama perkeltine ir tiesiogine reikšme, apibrėžė ir inžinerinį statinį, jungiantį kelią per upę, o taip pat ir draugišką ryšį ar santykį tarp žmonių. […] tiltui, jo sąvokai buvo suteikiamas kur kas didesnis reikšmingumas, žmonių sąmonėje jis turėjo nepalyginamai gilesnę prasmę. Periferiniuose regionuose kelių, tuo pačiu ir tiltų tinklo išvystymas buvo itin menkas. Krašto bendruomenės dėl to kentė ne tik nepatogumus, bet ir atsilikimą bei uždarumą. Kiekvieno naujo ryšio, šiuo atveju tilto, sukūrimas kėlė perversmą ribotame bendruomenių gyvenime. Šių dienų platus vieškelių ir tiltų tinklas, pavertė pastaruosius nepastebimais, o ir jų svarba šiandien iki galo nebesuvokiama“.
Tiltai yra sudėtingi ir brangūs susisiekimo statiniai, turintys didelę reikšmę šalies ekonominiams, politiniams ir kultūriniams ryšiams. Tai kiekvienos šalies nacionalinis turtas, kaip inžinerinis, architektūrinis kraštovaizdžio objektas susisiekimui gerinti, kurio išvaizdai taikomi tie patys estetikos dėsniai kaip ir pastatams, taikomajai dailei ar skulptūrai.
Tiltą suvokti vien kaip inžinerinį statinį mokė sovietmetis. Toks požiūris prieštarauja pasaulinei tradicijai, kur rašant architektūros scenarijų tiltams suteikiamas ypač svarbus vaidmuo.
Naujas tiltas buvo ne tik regioninės reikšmės komunikacinis statinys, bet ir valstybinės reikšmės strateginis objektas, simbolizuojantis modernios valstybės pradžią.
Po Pirmojo Pasaulinio karo beveik visi Lietuvos tiltai buvo išsprogdinti arba sudeginti. Pirmiausia buvo susirūpinta užtikrinti susisiekimo tarp Lietuvos miestų ir miestelių sąlygas.
1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvą, tų pačių metų pabaigoje naujoji Lietuvos valdžia įkūrė Lietuvos plentų valdybą, patikėdama jai rūpintis sausumos keliais ir tiltais.
Atgimusi Lietuva pradėjo savo tiltus valdyti 1919 metais.
1921 m. pasirodė „Bendro naudojimo kelių ir tiltų įstatymas“ Nr. 547, kuris sukonkretino „Laikinąjį Įstatymą apie svarbiausius vieškelius ir gruntinius kelius“. Taip pat pasirodė „Vieškeliams ir paprastiems keliams taisyti ir laikyti taisyklės“. Šį dokumentą pasirašė vidaus reikalų ministras R. Skipitis ir Savivaldybių departamento direktorius K. Degutis.
Taisyklėse buvo patikslinti keli „Kelių ir tiltų Įstatymo“ punktai, kuriais sekant Apskričių tarybos galėjo nustatyti, kokiai grupei priskirti kelią ar tiltą. Jų sprendimą tvirtino vidaus reikalų ministras. Tiltus, ilgesnius kaip 10,5 m, prižiūrėjo apskrities savivaldybė, trumpesnius – valsčiaus savivaldybė.
Peržengus šimtmečio laiko upę, suvokiame, kad laikas pamažu naikina sąsajas su tiltų projektuotojais, statytojais, kurių darbai anuomet išsiskyrė savitumu, išraiškingumu, unikalumu, modernumu.
Vieni pirmųjų kelių taisytojų, tiltų statytojų buvo Lietuvos kariuomenės dalinys – pionieriai (sapieriai), veikę nepriklausomybės kovų frontuose.
Respublikos Prezidentas Antanas Smetona pagerbė pionierius ypatingu žodžiu: „Tilto pastatymas irgi reikšmingas ir didelis dalykas. Tiltas jungia dvi priešingas atskiras dalis. Tačiau tik ant tvirtų pamatų pastatytas tiltas turi reikšmės […] tik šviesoj ir šilumoj yra įmanomas tiltas – tiltas visoje kariuomenėj ir visoj visuomenėj“.
Jaunai respublikai trūko specialistų išmanančių ir vykdančių tiltų darbus, ypač gebančių projektuoti ir statyti naudojant gelžbetonines konstrukcijas. Mūsų krašte imta statyti modernius gelžbetoninius tiltus į Lietuvą sugrįžus statybos inžinieriui Pranui Markūnui. Jam dėstant Vytauto Didžiojo universitete, pradėta rengti aukštai kvalifikuotus specialistus.
Plentuose ir vieškeliuose (sauskeliuose) seni mediniai tiltai buvo keičiami gelžbetoniniais arba plieniniais. Tuomet svarbiausi tilto elementai – atramos buvo medinės, akmens mūro arba gelžbetoninės, o perdangos pagal konstrukciją buvo sijinės, rėminės, arkinės ar kombinuotos.
Per dvidešimt Nepriklausomybės metų tiltų statyboje neabejotinai pasiekta didelės pažangos – kelių ūkis kasmet tvirtėjo, modernėjo. Tiltų techninis lygis nenusileido to meto analogiškos konstrukcijos statiniams užsienyje.
1924 m. pastatyti pirmieji nauji gelžbetoniniai tiltai. Tai žymaus tiltų specialisto jau minėto Prano Markūno projektai. Vėliau Lietuvoje pastatyta nemažai šios sistemos tiltų. Juos projektavo ir tokie žymūs inžinieriai kaip Viktoras Rėklaitis, Kazys Germanas, Petras Vileišis ir kt.
1930 m. vadinamojoje didžiojoje Lietuvoje buvo 1 220 kilometrų plentų ir 13 224 žvyruotų vieškelių. Buvo pastatyta 1 280 medinių tiltų, 9 geležiniai, 208 gelžbetoniniai, 72 cementiniai, 595 cementiniai vamzdžiai. Iš viso buvo 2 164 tiltai, jungę plentus ir vieškelius.
Tik 1938–1939 m. buvo užbaigti svarbiausi Lietuvos plentų: Kaunas–Klaipėda (Žemaičių plentas) ir Cinkiškis–Kėdainiai, Panevėžys, Biržai (Aukštaičių plentas) tiesimo darbai. Didesnėje Šiaurės Lietuvos dalyje – Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskrityse – plentų visai nebuvo.
Aukštaičių plentas, išsukdamas iš Žemaičių plento, prasidėjo ties Cinkiškiais ir baigėsi ties Germaniškiais–Skaistalne (Latvija), sujungęs kietos dangos keliu Kauną su Panevėžiu, Biržais bei sutankinęs bendrąjį Lietuvos plentų tinklą.
Kai kurie Aukštaičių plento tiltai, kaip antai V. Rėklaičio suprojektuotas originalios konstrukcijos sijinis santvarinis tiltas per Mūšą Saločiuose, Pasvalio rajone, ir P. Markūno arkinis gelžbetoninis Ustukių tiltas per Mūšą netoli Pasvalio tebenaudojami iki šių dienų.
Iki 1940 m. pastatyta apie 18 km bendro ilgio tiltų, kainavusių daugiau kaip 20 mln. litų.
Be pagrindinės savo paskirties – sujungti du krantus, kai kurie tiltai dėl įspūdingų techninių, architektūrinių, meninių sprendimų ar su jais susijusių istorinių įvykių, dažnai tampa neatskiriama kraštovaizdžio ir miesto istorijos dalimi, o neretai ir simboliu.
Parodoje apžvelgiame Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940) Panevėžio apskrityje – Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio rajonuose – pastatytus vieškelių ar plentų tiltus, išlikusius iki šių dienų ir neišlikusius, bet istoriškai reikšmingus bei svarbius kultūrinio krašto tapatumo atžvilgiu, atveriančius krašto istorijos raidos pokyčius; prisiminsime jų statytojus – tiltininkus.
Keletas istorijai ir kultūrai reikšmingų Panevėžio apskrities tiltų yra įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą: 1929 m. pastatytas prezidento Antano Smetonos (dabar Ustukių) trijų arkų gelžbetoninis tiltas per Mūšą prie Pasvalio Ustukių kaime, kelyje Joniškis–Žeimelis–Pasvalys; 1929 m. pastatytas Saločių tiltas per Mūšą. Projekto autorius – Viktoras Reklaitis, rangovai – P. Markovičius ir R. Trinkūnas. 1933 m. tiltas pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu; 1933 m. kelyje Paliūniškis–Vabalninkas Panevėžio apskrities savivaldybės rūpesčiu pastatytas arkinis Paliūniškio tiltas per Lėvenį. Jį projektavo ir statybos darbus prižiūrėjo Kazys Germanas – tuometis Panevėžio apskrities savivaldybės inžinierius, vėliau ėjęs Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro pareigas. 1933 m. tiltui suteiktas Dariaus ir Girėno vardas; 1936 m. Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje kelyje Biržai–Juostaviečiai–Germaniškis–Nemunėlio Radviliškis pastatytas gelžbetoninis tiltas per Apaščią.
Tiltai, kaip mažosios architektūros statiniai, dominuoja istoriniame bei kultūriniame vietos kontekste, suteikia kraštovaizdžiui išskirtinumo ir savitumo. Dažnai tiltams suteikiami vardai, įprasminantys ir įamžinantys su jų kilmės istorija susietų žymius asmenis, istorines datas ar įvykius.
Panevėžio apskrityje tiltams buvo sutekti tokie vardai: Pasvalio rajone Ustukių tiltui per Mūšą – Antano Smetonos, Saločių tiltui – S. Dariaus ir S. Girėno, Panevėžio rajone Paliūniškio tiltui per Lėvenį – S. Dariaus ir S. Girėno, Panevėžio mieste tiltui per Nevėžį – Laisvės.
Pasak kraštotyrininko muziejininko Raimondo Guobio: „Tiltai, kurie mus sujungia su praeitimi, bei suvokimas, kad ir mes esame tiltai jungiantys visų amžių Lietuvos krantus, kuriais mūsų valstybės traukinys rieda pirmyn, ir jei mes nebūsime tvirti tiltai, mūsų svajonių Lietuva nugarmės į prarają“.
Statistika mini gausų tarpukaryje statytų tiltų skaičių, bet, kaupiant ir sisteminant dokumentus, tapo akivaizdu, kad anuomet statytus tiltus paveikė bioerozija – laiko tėkmė, upės srovė paplovė, ledai nusinešė ir žmonių atmintyje negausu atsiminimų, liudijimų, sietinų įvykių teišlikę.
Pasak specialistų, dalis duomenų sovietiniais metais laikyta paslaptyje, nes tiltai yra strateginiai objektai, o kita informacija pasimetė keičiantis šeimininkams. Pradinės informacijos apie tiltus, kurių amžius yra daugiau nei 50 metų, beveik neįmanoma gauti – ji prarasta. Tai dar viena svari priežastis, kodėl dauguma žinių apie tiltus egzistuoja tik nuotraukose, brėžiniuose, tarpukario spaudos pranešimuose.
Besidominčius paroda kviečiame nusikelti į praėjusį laiką, sustingusį grakščiose senųjų tiltų formose, pereiti išlikusiais atstatytais tiltais, įtrauktais į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ar pažinti kuklesnius, menančius mažo tarpukario provincijos miestelio ar vietovės istoriją. Pažvelkime į šių iškilių statinių gyvavimą jų būties tęsiniais: per reikšmingą faktą, kuklią žinutę, atminties pėdsaką fotografijose.
Rengiant parodą, naudotasi šiais šaltiniais: Stepono Kolupailos hidrografine studija „Nevėžis“ (Kaunas, 1936), Henriko Kebeikio ikonografijos kolekcija monografijoje „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“ (Kaunas, 2004), Vytauto Viršilo fotoalbumu „Lietuvos tiltai“ (Vilnius, 1998) bei internete publikuotu Aidos Sinkevičiūtės Vytauto Didžiojo universiteto magistro baigiamuoju darbu „Lietuvos tiltų statybos raida ir architektūros bruožai“ (Kaunas, 2012). Žinių ieškota istorinėje publicistikoje, enciklopediniuose žinynuose, regioniniuose leidiniuose, taip pat naudojantis skaitmeninėmis bibliotekų, muziejų duomenų bazių, informacinių portalų duomenų talpyklomis.
Autentiškų šaltinių paieškos lėmė sėkmingą bendravimą su kraštotyros entuziastais, regiono bibliotekų specialistais.
Parodos rengėjai dėkingi už bendradarbiavimą, žinias ir įdomias mintis architektui Aurimui Širviui, Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros ir edukacijos skyriaus vyresn. bibliografei Jolitai Pipynienei, Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunėlio geležinkelio stoties filialo vyresn. bibliotekininkei Jūratei Morkūnienei, Pasvalio M. Katiliškio viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo centro vedėjai Ritai Bedulytei.
Kviečiame krašto bendruomenių narius dalintis turimomis fotografijomis, atsiminimais, nes atmintis pajėgi tiesti tiltus ir jais susigrąžinti vertingiausius praeities ženklus, kad juos išsaugotų dabarčiai ir ateičiai.
Virtualios parodos apimtis: 10 temų ir 71 ikonografiniai objektai.
Parodos turinys
Virtualioje parodoje naudojami trumpiniai:
LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas
BKM – Biržų krašto muziejus
KEM – Kupiškio etnografijos muziejus
MLLM — Maironio lietuvių literatūros muziejus
PKM – Panevėžio kraštotyros muziejus
Iliustracijos dailininkė Milda Lašaitė.
Iliustracijoje:
1. Užbaigta tilto per Kupą statyba. 1939 m. KEM. Iš: https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/61465735?s_id=4tFCrTCDsvTmVTpK&s_ind=569&valuable_type=EKSPONATAS
2. Medinis lieptas per Nevėžį. XX a. pirma pusė. PKM. Iš: http://pilotas.lt/wp-content/uploads/2016/03/images_phocagallery_4393_dirbt_pane_1603_4393_dirbt_pane_1603bl01_4393_e06.jpg
3. Inžinieriaus Prano Markūno suprojektuotas Gerberio sistemos tiltas per Nevėžį Krekenavoje (Panevėžio apskr.). 1931 m. Fotogr. T. Bajorūnas. PKM. Iš: https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/57204001?s_id=jt69frMrUQVfxBDZ&s_ind=1607&valuable_type=EKSPONATAS
4. „Tiltas“. Aut. Irmantas Kazlauskas. Keramikos grafika. Iš: http://irmantaskazlauskas.lt/gallery_thumb/302.jpg
5. Rodų II dvaro sodybos tiltas. Iš: https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=37619672
6. Tiltas per Nevėžį. Iš: Vincas Ferinauskas ir jo fotografija. [Panevėžys], 2002, p. 40.
Literatūra ir šaltiniai:
1. Barasa, Darius. Vieškelių tiltai Šilokarčemos apskrityje. (XIX a. 7 dešimtmetis): pranešimas Rusnės konferencijai 2003 m. liepos 18 d. „Vandens ir kelių infrastruktūros klausimai ir vietos intelektualai“. Prieiga internete: http://www.silaine.lt/2007-01-30/2-tiltai.htm
2. Bulka, Tomas. Lietuvos metalinių tiltų architektūrinių ir konstrukcinių sprendinių ryšys. Prieiga internete: http://dspace.vgtu.lt/bitstream/1/785/1/19_Bulka_S4.pdf
3. Viršilas, Vytautas. Tiltai ir vardai. Iliustr. Technikos mokslų raida Lietuvoje. Vilnius, 1998, p. 98–102.
4. Guobis, Raimondas. Šimtmečio ženklai fotografijose. Prieiga internete: http://www.svedasai.info/raimondo-guobio-tinklarastis-102/lt/2018-01-08–simtmecio-zenklai-fotografijose-2552.html
5. Klimka, Libertas. Lietuviškų tiltų godos. Prieiga internete: http://www.draugas.org/archive/2004_reg/2004-05-29-DRAUGAS.pdf
6. Kvederytė, Simona. Lietuvos tiltus valdys vieninga sistema. Prieiga internete: http://www.keliaiirtiltai.lt/lietuvos-tiltus-valdys-vieninga-sistema/
7. Likas, G. 1918–1940 metų Lietuvos statybos įstatymai bei normos. Urbanistika ir architektūra. 2001, t. 25, nr. 1, p. 11–26.
8. Morkūnas, Eligijus. Gamybinių, transporto ir hidrotechninių statinių paveldas. Prieiga internete: http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-praeitis/gamybiniu-transporto-ir-hidrotechniniu-statiniu-paveldas-eligijus-morkunas
9. Paulauskas, Jonas. Kelio Lietuvoje istorija (Tęsinys III). Prieiga internete: http://www.dirst.lt/2017/12/24/kelio-lietuvoje-istorija-iii-d/
10. Pionierių 10 m. sukaktuvių minėjimas. Karys, nr. 41, p. 686. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=DOC_O_85934_1&biRecordId=7942
11. Sinkevičiūtė, Aida. Lietuvos tiltų statybos raida ir architektūros bruožai: [magistro baigiamasis darbas]. Prieiga internete: https://vb.vdu.lt/object/elaba:1903297/1903297.pdf
12. Stančius, Antanas. Vandens funkcijos architektūroje: istorinis aspektas. Logos. 2015, nr. 82, p. 181–194.
Parodą parengė
Birutė Urbanavičienė
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė
birute.urbanaviciene@pavb.lt
Internete publikavo
Aušra Veličkienė
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyr. bibliotekininkė
ausra.velickiene@pavb.lt