1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI apaštališkąja konstitucija „Lietuvių tautai po didžiojo karo, Dievui padedant, atgavus laisvę“ padalijo Žemaičių vyskupiją į tris dalis: įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją su Kauno arkivyskupija metropolija, Telšių vyskupiją su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijomis.

1926 m. balandžio 5 d. bule „Commissum humilitati Nostrae ab aeterno Pastorum Principe officium regendi“ pirmuoju Panevėžio vyskupu išrinktas Kauno metropolinės bažnyčios kanauninkas profesorius Kazimieras Paltarokas.

K. Paltarokas rašo: „Bijojom būti vyskupais. Balandžio 5 d. esu prekonizuojamas Panevėžio vyskupu. Velykose po rezurekcijos sužinau tai privačiai. Nemiegu visą naktį. Rytojaus dieną vizitai, revizitai. Klausia svečiai, kas esą. Nenoriu pasisakyti savo ligos. Dar dvi naktis kankina nemiga. Taip iširo nervai, kad pasidariau tikras ligonis. O reikia rengtis konsekracijai, rašyti ganytojišką raštą, baigti mokslo metus…

Pasklido žinios apie naujus vyskupus. Susiėjo būrelis Panevėžio vyskupijos kunigų ir nutarė, kad aš gavęs blogiausią vyskupiją. Neilgai trukus teko man tai sužinoti. Susimąsčiau, bet raminau save: negali būti blogesnis už kitus Lietuvos pakraštys, kuris davė iš šešių keturis vyskupus. Daugiau pagalvojęs pirmame ganytojiškame rašte parašiau, kad Panevėžio vyskupija – viena geresnių. Paskui patyriau, jog anų kunigų turėta mintyje blogiausias vyskupijos aprūpinimas materialiniu atžvilgiu.

Nerimą didino pasikeitusios politikos sąlygos. Naujoji liaudininkų valdžia užėmė nepalankią Bažnyčiai poziciją, nepripažino paskirtų vyskupų <…>

Reikmenimis neteko man rūpintis: kapitula dovanojo sidabrinę lazdą, klierikai – sidabrinį kieliką, studentai – mišiolą, pažįstamos – tuniceles, vieni draugai – brangų aukso kryžių, kiti – automobilį…

Tiktai konsekruokis ir važiuok! <…>“ (Iš PALTAROKAS, Kazimieras. Gyvenimo bruožai. Vilnius, 2005, p. 96–97)