Jau 1953 m. pabaigoje prasidėjo sovietų valdžios derybos su vyskupu Kazimieru Paltaroku dėl vyskupų skaičiaus Lietuvoje padidinimo. Šiuo atveju sovietų valdžiai pirmiausia rūpėjo K. Paltaroko įpėdinio klausimas. Priimtiniausia jai buvo kanauninko Juozapo Stankevičiaus kandidatūra, tikėtasi, kad pastarajam pavykus gauti vyskupo titulą bus galima dar labiau koncentruoti Lietuvos bažnytinės provincijos valdymą, jam pavedant ir Vilniaus bei Panevėžio diecezijas. Tai padaryti turėjo padėti ir MVD-KGB, kur buvo sudaryta agentūrinių priemonių, skirtų kanauninkų Juozapo Stankevičiaus ir Petro Maželio įšventinimui į vyskupus, byla „Apostaly“. K. Paltarokas iš pradžių pasiūlė kitaip spręsti problemą, t. y. leisti grįžti į Lietuvą ir eiti savo pareigas represuotiems vyskupams Teofiliui Matulioniui ir Pranciškui Ramanauskui. Tačiau sovietų valdžia galėjo pakęsti tik konformistiškai nusiteikusius vyskupus, todėl šis pasiūlymas buvo atmestas. Nepavykus įgyvendinti Bažnyčiai labiau priimtino projekto, vyskupas Paltarokas sutiko pasiūlyti Šv. Sostui įšventinti į vyskupus tris naujas kandidatūras. Be sovietų valdžios proteguojamų kanauninkų J. Stankevičiaus ir P. Maželio, jam pavyko gauti sovietų valdžios pritarimą ir Julijono Steponavičiaus kandidatūrai. Po kiek laiko gautame atsakyme iš Vatikano vyskupais leista konsekruoti tik P. Maželį ir J. Steponavičių. Nors sovietų valdžia neslėpė nepasitenkinimo, kad buvo atmesta J. Stankevičiaus kandidatūra, K. Paltarokui 1955 m. rugsėjo 11 d. Panevėžyje buvo leista iškilmingai įšventinti du naujus vyskupus.

Šaltinis: STREIKUS, Arūnas. Konfliktas ar kompromisas? Naujasis židinys. 1998, nr. 1/2, p. 25–32