Portalas krašto istorijai ir kultūrai pažinti
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Taip, mes gyvenome… Dirbome… Tai buvo mūsų laikai… Mūsų gyvenimas… (Juozas Kazlauskas) Šiemet sukanka 65 metai, kai Lietuvos TSR liaudies ūkio tarybos 1959 m. liepos 27 d. potvarkiu Nr. 1231 buvo įkurta Panevėžio elektrotechnikos gamykla. Naujoji gamykla perėmė Kranto g. veikusį Vilniaus „Mato“ svarstyklių cechą (svarstyklių fabrikas „Svarstis“), įsteigtą iš mieste veikusių nacionalizuotų privačių įmonių, […]
Panevėžio mieste, 1936 m. duomenimis, buvo 102 įmonės. Panevėžys buvo malūnų miestas, daugumą kurių valdė žydų tautybės asmenys. „Javo“ malūne, 5 aukštų pastate, dirbo 12 žmonių. Darbininkai gaudavo chalatus, malūne buvo pavyzdinga švara. Dulkes siurbė automatiniai siurbliai. Moterys uždirbdavo 2,50 Lt per dieną, meistras gaudavo 250 Lt mėnesinę algą, malūnininkas 350 Lt per mėnesį. E. […]
Panevėžyje tarpukariu pramonė nebuvo plačiai išvystyta. Veikė nedidelės gamyklos, vyravo įvairios dirbtuvės, kur dirbdavo dažniausiai iki 20 darbuotojų. Kai kurios dirbtuvės buvo dar mažesnės. Mieste buvo populiarūs amatai. Daugiausia buvo siuvėjų ir batsiuvių. Respublikos laikais daugiausia dirbo siuvėjų. Iš stambesnių įmonių minėtina Tamaros Pileckienės rūbų siuvykla, veikusi Ramygalos gatvėje. Karaimai turėjo savo siuvyklą. Garsi buvo […]
Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių modernėjančios tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimą, mažai pažįstamus jos savitus bruožus, gali būti ir reklaminiai skelbimai tuometinėje spaudoje. Nedidelėje brošiūrėlėje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“, išleistoje Panevėžyje 1940 m., reklaminių skelbimų gausu. Jie atspindi to meto panevėžiečių gyvenimo būdą, poreikius: kaip buvo plėtojami verslai, kokia gausi buvo vietinės […]
Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių modernėjusios tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimą, mažai žinomus jos savitus bruožus, gali būti ir reklaminiai skelbimai tuometinėje spaudoje. Nedidelėje brošiūrėlėje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“, išleistoje Panevėžyje 1940 m., reklaminių skelbimų gausu. Jie atspindi to meto panevėžiečių gyvenimo būdą, poreikius: kaip buvo plėtojami verslai, kokia gausi buvo vietinės […]
Tarpukariu savo valstybę atkūrusi Lietuva sugebėjo šalies ūkį iš gilaus šimtmečius trukusio atsilikimo vos tik per vienos kartos gyvenimą pakelti į kone europinį lygmenį. Buvo įrodyta, kad Lietuvos ekonomika gali sėkmingai funkcionuoti bei sparčiai kilti ir be sąsajų su Rusijos rinka bei jos žaliavomis. Pradėjus naudoti elektros motorus, visiškai pasikeitė fabrikų ir gamyklų cechai. Vienas […]
Vienas iš šaltinių, atskleidžiančių tarpukario Lietuvos modernėjančios visuomenės savitumą bei mažai žinomus jos bruožus, gali būti ir reklama, skelbta tuometinėje spaudoje. Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinyje saugomoje 1940 m. Panevėžyje išleistoje brošiūroje „Panevėžio informacinis kalendorius su radijo stočių lentele 1940 metams“ galima rasti nemažai reklaminių skelbimų. Štai Panevėžyje, Agronomijos (dab. – Marijonų) gatvėje 3A veikusio […]
Apie saldainių dirbtuves Panevėžyje daugiau žinome iš tarpukario laikotarpio. Respublikos laikotarpiu mieste greta didesnių įmonių veikė ir nemažai nedidelių įvairaus profilio dirbtuvėlių. Saldainių dirbtuves dažniausiai įkurdavo žydai, bet buvo ir priklausančių lietuviams. Kai kurios didesnės dirbtuvės vietinėje spaudoje vadintos net fabrikais ar fabrikėliais. Kaip rašyta tuometinėje spaudoje, pirmąjį saldainių fabriką Panevėžyje 1920 m. įsteigė Antanas […]
1938 m. gegužės 31 d. nauja krantinė prie alaus daryklos pavadinta Taikos vardu. 1955 m. Panevėžio miesto vykdomojo komitetas nusprendė šiaurinėje miesto dalyje projektuojamą gatvę, kaip jau esančios gatvės tąsą, pavadinti Taikos alėja. Dabar čia veikia seniausia Panevėžio miesto įmonė. Pramonė Panevėžio mieste faktiškai kūrėsi tik XIX a. antroje pusėje. 1885 m. dvarininkas Povilas Puzinas […]
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais už tvarką, švarą bei grožį Panevėžyje buvo atsakinga Gerbūvio kontora. Ji rūpinosi gatvių grindimu, jų kapitaliniu remontu ir apšvietimu, skverų, žaliųjų plotų priežiūra bei kitais darbais. Gerbūvio kontora kartu su kitomis vietinio pavaldumo ūkinėmis organizacijomis – Pramkombinatu, Autokontora, Butų ūkio valdyba, viešbučiu „Rambynas“, Statybos remonto kontora, Kanalizacijos kontora, pirtimi, Valymo kontora, Inventorizacijos […]
Pirmosios kelius prižiūrinčios organizacijos dabartinėje Panevėžio apskrityje įsteigtos 1944 m. Tuomet reikėjo skubiai atstatyti karo nuniokotus kelius, sugriautus tiltus bei pasirūpinti tolesne jų priežiūra. Panevėžyje ėmė veikti Vyriausiajai kelių valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pavaldus Panevėžio kelių eksploatacijos ruožas. 1948 m. Panevėžio kelių eksploatacijos ruožo sudarytame „administratyvinio-vadovaujančio“ personalo etatų sąraše* minimos šios pareigybės bei […]
Sovietmečiu Panevėžio miesto įmonių, įstaigų ir organizacijų, užsiimančių sodininkyste bei daržininkyste, valdos buvo sutelktos Ramygalos gatvės gale. 1953 m. spalio mėn. miesto valdžia tikrino, kaip jos pasiruošė žiemai. Lankytasi Panevėžio miesto Gerbūvio kontoros, Vaisių-daržovių kombinato, Valstybinės prekybos, Daržininkystės Nr. 2 (šalia Velžio kelio) ir Panevėžio miesto ligoninės šiltnamiuose. Taip pat patikrintas miestui priklausęs (!) kolūkis […]
Tarpukario metais Lietuvoje buvo auginama daug linų. Panevėžio kraštas taip pat turėjo nemažai ūkininkų, auginančių linus. Ši kultūra gana gerai tiko Lietuvos klimatui. Auginti linus buvo nelengvas darbas. Lietuvoje iš linų buvo pagaminama daug produkcijos. Vienu metu Lietuva net užėmė trečią Europoje vietą pagal linų plotus. Linus reikėjo apdirbti. Tam buvo įvairios gamyklos. Viena jų […]
Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų, panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose. 1891 m. įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti. Darbininkus nukonkuravo mašinos. Panevėžyje malūnuose dirbo apie šimtą darbininkų. Pagal pramonės gamybos apimtį Panevėžys beveik […]
Bėgant metams ir keičiantis ekonomikos lygiui, Panevėžio įmonėse buvo nuolat diegiamos technologijų naujovės. Pasidairius po XX a. 6 dešimtmečio Panevėžį galima buvo išvysti keistų, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, dargi juokingų dalykų. Tuomet ypač populiarus buvo išradėjų-racionalizatorių sąjūdis. Įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai buvo skatinami tobulinti ir gerinti gamybinius procesus. Gamyboje sėkmingai pritaikius racionalizacinį pasiūlymą, jo autoriui […]
1941–1944 m. nacių okupacijos metais Panevėžio pramonė vystėsi gana lėtai. Stambiausia įmonė buvo akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabrikas. 1941 m. spalio 18 d. Reicho komisaras Rytų kraštui Adrianas Teodoras von Rentelnas pasirašė įsakymą ūkininkams gyvulius parduoti tik šiai akcinei bendrovei. Čia buvo apdirbama aviena, jautiena ir kiauliena, gaminami rūkyti mėsos gaminiai, sūdyti ir rūkyti lašiniai, […]
Respublikos laikais buvo populiarus posakis, kas ugnyje nesudega. Omenyje turėti restoranai. 1925 m. miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Nuspręsta iš 20 aludžių palikti 15. 1926 m. net siūlyta pravesti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Prieš tuos pasiūlymus balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos. 1924 m. Panevėžio traktieriai sumokėjo 70 tūkst. mokesčių, […]
Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokius pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai. Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. […]
Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, […]
1944–1960 m. gamybinę ir teikiamų paslaugų veiklą mieste vienijo daugiaprofilinės institucijos. Veikė taip vadinamas pramkombinatas bei kooperatinės artelės. Šiaulių srities Panevėžio miesto pramkombinate 1953 m. įvairia veikla užsiėmė šios dirbtuvės: Metalo apdirbimo dirbtuvė gamino ašis vežimams, skardos išdirbinius, remontavo žemės ūkio inventorių bei metalinius gaminius; Medžio apdirbimo dirbtuvė gamino baldus – stalus, kėdes, spintas rūbams, […]
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, jos gyvavimą kelis dešimtmečius įtakojo socialistinė ideologija. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitų demokratinių valstybių raidoje, kur vyravo laisvos rinkos ekonomika bei demokratijos plėtra, buvusioje Sovietų sąjungoje buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – diegti į gyvenimą marksizmo-leninizmo idėjas, nepaisant to, kad daugelis jų buvo ne tik […]
Ilgai Lietuvoje nebuvo metalo liejimo specialistų, o vystantis pramonei šie meistrai buvo labai reikalingi. Panevėžio mieste taip pat atsirado šio amato meistrų. 1885 m. į dabartinės Lietuvos teritorijos Šiaulių miestą grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos atvyko Antonas Hokušas. Vėliau jis dažniau buvo vadinamas Antanu. Remiantis kitais šaltiniais, A. Hokušas atvyko XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Jo […]
Panevėžio apskrityje iki 3 dešimtmečio vidurio žemės reforma vyko gana sėkmingai. 330 buvusių dvarų žemė išdalinta 219 dvarų. Tai sudarė maždaug 2/3 dvarų. Į viensėdžius išskirstyti 194 kaimai su 54 tūkst. hektarų. 1927 m. sausio 1 d. duomenimis naujakuriai valdė 2 400 ūkių. Jie gavo žemės nuo 2 iki 20 ha. Buvo apskrityje ir labai […]
Šimtametę istoriją mena alaus darykla „Kalnapilis“. „Kalnapilis“ – seniausia Panevėžio įmonė. 1900 m. gruodžio 14 d. Panevėžio miesto dūma leido vokiečių kilmės aludariui Albertui Foigtui Bajorų gatvėje įsteigti alaus daryklą. Žemė buvo supirkta iš vietinių ūkininkų. Pastatytas trijų aukštų mūrinis namas ir dvi medinės ledainės. Alaus daryklos pavadinimą sudaro du vokiški žodžiai „berg“ – kalnas […]
