Biržų dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 10 parapijų Biržų rajone: Biržų, Geidžiūnų, Kupreliškio, Kvetkų, Nemunėlio Radviliškio, Pabiržės, Papilio, Smilgių, Suosto, Vabalninko.

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – jau šeštoji Biržų parapijos šventovė. Pirmoji buvo pastatyta apie 1500 m. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1853–1861 m. pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Statybos darbams vadovavo italų architektas Cezaris Laurynas Anikinis, fundatorius – grafas Jonas Tiškevičius.

Bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, trinavė, dvibokštė. Pagrindiniame fasade išryškėja piliastrais ir voliutomis dekoruotas portalas su virš karnizo iškeltu frontonėliu.

Bažnyčios viduje įrengti trys neobarokiniai mūriniai altoriai: didžiajame – šv. Jono Krikštytojo paveikslas, dešiniajame – šv. arkangelo Mykolo, kairiajame – šv. Petro paveikslai (aut. V. K. Majeranovskis). Sakykla, vargonų prospektas, klausyklos ir ložės taip pat sukurti neobarokiniu stiliumi. Apie 1879 m. sukurtas vargonų prospektas įdomus tuo, kad yra iškeltas ant stulpų, o jo viduriniame bokštelyje įkomponuotas Tiškevičių herbas. Bažnyčios vargonai – 28 registrų, trijų manualų, su pedalais (aut. J. Astrauskas, 1935 m.). Tai vienas didžiausių pneumatinių instrumentų Lietuvoje.

Į viršų

Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčia

Geidžiūnų Šv. Angelų Sargų bažnyčios pirmtakė – koplyčia – buvo pastatyta 1856 m. kaimo kapinėse iš nugriautos Nemunėlio Radviliškio bažnyčios statybinės medžiagos. 1886 m. koplyčia perstatyta. 1917 m. kunigo Juozo Janulionio rūpesčiu koplyčia išplėsta ir tapo filija, įrengtas naujas altorius. Geidžiūnų parapija įkurta tik 1939 m. gruodžio 23 d.

Bažnyčia liaudies architektūros formų, medinė, stačiakampio plano, su bokšteliu, vienanavė. Viduje įrengti trys mediniai altoriai. Didžiajame altoriuje yra Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas, o antrajame altoriaus tarpsnyje – Nukryžiuotojo skulptūra.

Šventoriuje, kurį juosia akmens mūro tvora, stovi medinė varpinė.

Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1861 m. Raudondvario savininkės Elžbietos Kušeliauskienės rūpesčiu. 1898 m., kunigo J. Ramono iniciatyva, ji buvo išplėsta – pristatyta presbiterija ir dvi zakristijos, taip pat padidinta klebonija.

Vėlesniais laikotarpiais maldos namai ne kartą atnaujinti: remontai vyko 1928 m. ir 1945 m., o 1982 m., kunigo P. Nykšto pastangomis, bažnyčioje įrengti vitražai. Vėliau pastatas dar kelis kartus tvarkytas, siekiant išsaugoti jo autentiškumą ir estetinę vertę. 2011 m. restauruota bažnyčia, varpinė ir šventoriaus vartai.

Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, medinė, stačiakampio plano, bebokštė, vienanavė. Jos vidų puošia trys altoriai: didžiajame – Švč. Mergelės Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Elžbietos skulptūros.

Šventoriuje stovi medinė trijų tarpsnių varpinė. Teritorija aptverta akmens mūro tvora, o pagrindinius vartus sudaro trys arkinės angos su trikampiais frontonais bei metaliniai ažūriniai vartai ir varteliai.

Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Dabartinės Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pirmtakė – 1772 m. dvarininko Pranciškaus Kamarausko pastatyta medinė bažnyčia. 1875 m. kunigo Petkevičiaus rūpesčiu ji padidinta.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – liaudies architektūros formų derinys su baroko elementais. Bažnyčia medinė, lotyniško kryžiaus plano, neobazilikinė, turi du bokštus.

Bažnyčios vidus trijų navų, yra šeši altoriai. Didžiajame altoriuje – medinė, raudonai dažyta, dviejų metrų aukštumo Jėzaus Nazariečio skulptūra. Antrajame altoriaus tarpsnyje – dvi medinės, paauksuotos krikštijamo Jėzaus Kristaus ir šv. Jono Krikštytojo skulptūros.

Šventoriuje stovi 1880 m. statyta neorenesansinė trijų tarpsnių mūrinė varpinė su bokšteliu ir rūsiu.

Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Dabartinė Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1854 m. grafo Jono Tiškevičiaus lėšomis. Bažnyčia nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais: sugriautas bokštas, sudegė lubos, stogas, altorius ir vargonai. 1921–1928 m. bažnyčia atstatyta.

Bažnyčia istorizmo stiliaus, turi klasicizmo elementų, mūrinė, stačiakampio plano, vienabokštė. Pagrindiniame fasade, virš įėjimo, nišoje stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Bažnyčios vidus – trijų navų, įrengti trys altoriai. Didysis altorius puoštas trikampiu frontonu ir kolonomis, centre – Nukryžiuotasis.

Iš kitų Lietuvoje esančių netinkuoto akmens mūro bažnyčių ji išsiskiria turtingai dekoruotu eksterjeru (langų apvadai ir karnizai, plytiniai piliastrai, į priekį patrauktas platus trijų tarpsnių bokštas ir kt.).

Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia

Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčia – ketvirtoji Pabiržės parapijos šventovė. Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Pabiržėje pastatyta 1515 m. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1898–1910 m. pagal architekto iš Rygos Florijono Vyganovskio projektą. Statybos darbus organizavo ir jais rūpinosi tuometinis klebonas Antanas Rumševičius.

Bažnyčia neogotikinė, stačiakampio plano, halinė, trinavė, dvibokštė. Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Švč. Trejybės paveikslas.

Šventoriaus tvora akmens mūro, su plytų mūro trijų angų vartais. Šventoriuje stovi varpinė, kurią restauruojant buvo aptikti įspūdingos Nukryžiuotojo Kristaus freskos likučiai.

Prie bažnyčios 1990 m. atstatyti sovietmečiu nugriauti Vytauto Didžiojo (1930) ir vyskupo Motiejaus Valančiaus (1932) paminkliniai biustai.

Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia statyta su pertraukomis 1927–1936 m. pagal architekto Felikso Vizbaro projektą. Bažnyčios statyba šešerius metus rūpinosi klebonas Feliksas Ereminas, vėliau – kunigas Juozapas Bardišauskas. 1936 m. rugsėjo 20 d. bažnyčią Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos titulu konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Bažnyčia neoromaninio stiliaus, turinti moderniosios architektūros bruožų. Ji stačiakampio plano, su siauresne apside, vienabokštė. Bokštą iš trijų pusių puošia paauksuoto vario herbai, o po centriniu kryžiumi įrengta paauksuota karūna.

Bažnyčios vidus trijų navų, atskirtų pilioriais, ir turi tris altorius. Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotojo skulptūra, antrajame altoriaus tarpsnyje – šv. apaštalo Mato paveikslas.

Šventorių juosia akmenų mūro tvora.

Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Pirmąją katalikų koplyčią Smilgiuose (Biržų r.) apie 1757 m. pastatė bajoras Karolis Ciolkovičius. Jai sunykus, 1862 m. buvo nupirkta nenauja Pabiržės kapinių koplyčia. Ji atgabenta į Smilgius, atnaujinta ir pastatyta naujoje vietoje, tačiau pamaldos joje vykdavo tik retkarčiais.

Dabartinė mūrinė Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia pastatyta 1941 m. 1939 m. tarp senosios bažnyčios ir naujųjų kapinių išmūryti jos pamatai. Bažnyčios statybą pradėjo kunigas Adolfas Bastys, o užbaigė kunigas Stasys Masilionis. Įrengiant šventovės vidų, panaudoti senosios bažnyčios reikmenys. 1942 m. konsekruota vyskupo Kazimiero Paltaroko.

Bažnyčia turi neoklasicizmo bruožų, yra stačiakampio plano, vienabokštė.

Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotasis ir Kristaus Atsimainymo paveikslas. Antrajame altoriau tarpsnyje – šv. Izidoriaus paveikslas.

Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia

Dabartinė Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia pastatyta 2007 m. (archit. Kazys Tamošėtis). Suosto bažnyčių istoriją ženklino gaisrai: 1944 m. vasarą sudegė 1904 m. statyta medinė bažnyčia, klebonija ir ūkiniai pastatai. Po karo buvo atstatyta medinė, stačiakampio plano, bebokštė bažnyčia su prieangiu, tačiau 2001 m. spalio 12 d. ji taip pat sudegė. Tuomet buvo abejojama ar Suostui reikalinga dar viena bažnyčia, nes parapijos ribose jau veikė koplyčios Germaniškyje ir Žvejotgaloje. Nepaisant to, didelėmis Suosto bendruomenės pastangomis buvo renkamos lėšos ir rengiamas projektas, o 2007 m. gegužės 13 d. naujai atstatyta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia iškilmingai pašventinta.

Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – lakoniškų formų, dvišlaitė, šiek tiek asimetriško erdvinio tūrio. Bažnyčios architektūrinę išraišką ir panaudotas statybines medžiagas sąlygojo statybos vietoje vyraujančios katalikų ir liuteronų bažnyčių statybos tradicijos, bei išlikę neorenesansiniai akmeninės tvoros vartai ir presbiteriją juosiantys raudonų plytų mūro fragmentai.

Pagrindinis įėjimas į bažnyčią įrengtas netradiciškai – ne pagrindinio fasado centre, o jo pakraštyje. Tačiau ši neįprasta asimetrija stabilizuojama įėjimą pabrėžiant grakščiu priengiu, išaugančiu į dvibokštę vertikalę, kuri darniai susilieja į ažūrinę kompoziciją su tvoros vartais.

Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – jau ketvirtoji Vabalninko parapijos šventovė. Pirmoji medinė, vienabokštė bažnyčia prie Vabalninko dvaro pastatyta 1617 m. Dabartinė mūrinė bažnyčia iškilo 1814–1817 m. (archit. Mykolas Šulcas), o 1879–1880 m. rekonstruota, pristatant du neobarokinio stiliaus bokštus.

Bažnyčia pasižymi santūriomis klasicistinėmis ir puošniomis neobarokinėmis formomis. Ji bazilikinė, stačiakampio plano, dvibokštė.

Vidus trijų navų, atskirtų pilioriais, įrengti penki altoriai. Didžiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas, antrajame altoriaus tarpsnyje – Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Bažnyčią garsina didingi meistro Juozapo Radavičiaus vargonai. Tris manualus, pedalus ir 32 registrus jungiantis instrumentas sukurtas apie 1890 metus. Vargonai – ne tik muzikos, bet ir technikos paveldo dalis.

Šventoriuje stovi 1803–1805 m. statyta dvitarpsnė varpinė, sumūryta iš akmenų, skaldos ir plytų. Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų skaldos, joje įrengtos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės.