Parodos turinys
Zarasų dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 9 parapijas Zarasų rajone (Antalieptės, Antazavės, Avilių, Degučių, Dusetų, Imbrado, Salako, Vajasiškio, Zarasų), 1 parapiją Ignalinos rajone (Švedriškės) ir 1 rektoratą (Baltriškių).
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Dabartinė Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia statyta 1732–1760 m. fundatorių Strutinskių iniciatyva. 1763 m. bažnyčia pašventinta Šv. Kryžiaus Atradimo titulu. XIX a. vid. bažnyčia pertvarkyta į cerkvę, 1918 m. šventovė grąžinta katalikams. Kunigas Stanislovas Stakelė pasirūpino bažnyčios remontu. Klebono Dionizo Vaitkevičiaus dėka atstatyti bažnyčios altoriai. Vėliau bažnyčios atnaujinimu rūpinosi klebonas Pranciškus Strakšas, kunigo Petro Remiazo iniciatyva dailininkas Vytautas Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų. 1959 m. vadovaujant Pranui Sabaliauskui pagal dailininko Povilo Andrijausko projektą restauruotas ir dekoruotas šventovės vidus. 1977 m. kunigo Jono Jatulio rūpesčiu perdažyta bažnyčios išorė. 1998 m. atliktas kapitalinis pastato remontas.
Bažnyčia – mūrinė, vėlyvojo baroko stiliaus, tribokštė, vienanavė, ištęsto simetriško plano. Šventovės pagrindiniame fasade yra du kvadratinio plano vėlyvojo baroko formų trijų tarpsnių bokštai. Tarp bokštų įkomponuotas frontonas, puoštas trimis nišomis, viršuje užbaigtas tribūna. Po bažnyčia yra erdvūs rūsiai, suskaidyti į tris navas. Bažnyčios interjeras paprastas: medinės lubos tapytos augaliniais ornamentais ir debesų kamuoliais (XX a.). Kryžminius skliautus remia keturkampės kolonos su ornamentuotais kapiteliais. Sienas skaido trigubi piliastrai su pjedestalais. Didįjį altorių puošia Nukryžiuotojo skulptūra.
Šventorių juosia aukšta mūrinė tvora.
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia
Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia iškilo 1794 m. Bažnyčios statybą inicijavo ir finansavo Antazavės dvaro savininkė grafienė Kunigunda Valavičiūtė-Pliaterienė, siekdama, kad Antazavėje būtų įsteigta parapija. 1860 m. išdekoruotas bažnyčios vidus. Po bažnyčią nuniokojusio gaisro ji buvo atstatyta 1910 m. kunigo Antano Bačkio iniciatyva. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo ir buvo paversta vokiečių karine ligonine. Tarpukariu bažnyčia ne kartą remontuota. Dėl prastos šventovės būklės buvo nutarta statyti naują mūrinę bažnyčią, tačiau planus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Vėliau, klebonaujant kunigams J. Uogintui, R. Saprigonui, R. Kavaliauskui ir kitiems, buvo nuosekliai atnaujinamas bažnyčios vidus, išorė bei kiti šventoriaus statiniai.
Bažnyčia turi neobaroko bruožų, stačiakampio plano, trinavė. Išorėje, centriniame fasade puikuojasi keturių medinių kolonų portikas, antrasis aukštas skaidytas piliastrais, fasadas užbaigtas lakonišku barokiniu frontonu bei dviem masyviais bokštais su smailiais stogais ir kryžiais ant jų. Viduje navas skiria medinės kolonos, apkaltos lentomis. Įrengti trys mediniai altoriai. Barokinis Didysis altorius puoštas šešiomis kolonomis, sudėtingu antablementu, anstatu, voliutomis ir vazomis. Virš pagrindinio įėjimo įrengtas vargonų choras, remiamas dviejų masyvių kolonų. Bažnyčioje saugomi vertingi meno kūriniai: Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Jono Nepomuko statula, medinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros (XIX a.), metalinis baroko stiliaus indas rankoms plauti (XVIII a.).
Šventorių juosia tvora su didingais neobaroko stiliaus vartais, šalia stovi akmenų mūro trijų tarpsnių varpinė.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Avilių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia
Avilių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia dabartinį pavidalą įgijo 1875 m., kai kunigo Liudo Misevičiaus ir vietos dvarininkų lėšomis buvo išplėsta ir pailginta Avilių dvaro savininkės Gertrūdos Kaminskienės 1817 m. pastatyta koplyčia. 1930 m. kunigo Stanislovo Žulio iniciatyva cinkuota skarda apdengtas bažnyčios ir varpinės stogas. Vėliau prie bažnyčios tvarkymo darbų daug prisidėjo čia klebonavę kunigai Bronius Antanaitis, Alfonsas Kadžius, Remigijus Kavaliauskas, Stasys Tamulionis ir kiti.
Bažnyčia – medinė, stačiakampio plano, kryžiaus formos, pastatyta laikantis liaudies architektūros tradicijų. Išorė paprasta, negausiai dekoruota. Kraigą puošia aštuoniasienis bokštelis su varpo formos šalmu ir puošniu geležiniu kryžiumi. Frontoną puošia dekoratyvus pusapskritis langelis su reljefiniais spinduliais. Vidus – trijų navų, kurios atskirtos šešiomis medinėmis kolonomis. Pagrindinės navos erdvę užbaigia presbiterija, abipus kurios įrengtos zakristijos. Bažnyčioje saugomi vertingi meno kūriniai: Šv. Juozapo (XVIII a. pab.), Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslai, penki XVIII–XIX a. arnotai ir kt.
Šventorių juosia akmenų mūro tvora su trijų angų metaliniais vartais; stovi medinė varpinė.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčia
1913 m. Baltriškėse buvo pastatyti laikinieji maldos namai, o 1920 m. baigta statyti dabartinė medinė bažnyčia. Nuo 1936 m. čia klebonavęs kunigas Edvardas Vaišnoras baigė įrengti bažnyčios vidų, pastatė sakyklą, parūpino bažnytinių vėliavų. Pasak vietos gyventojų, Antrojo pasaulinio karo metais artilerijos sviedinys pramušė bažnyčios sieną ir lubas, tačiau nesprogo. Buvo nugriautas pagrindinis bažnyčios bokštas. Po karo bažnyčia suremontuota.
2001 m. Baltriškėse įsikūrė iš Belgijos atvykę Tiberiados bendruomenės vienuoliai, kurių pastangomis 2009–2011 m. atlikta kapitalinė bažnyčios renovacija.
Bažnyčia – medinė, liaudies architektūros formų, turi klasicizmo bruožų. Pastatas stačiakampio plano, halinio tipo, su dviejų tarpsnių bokštu ir aukštu piramidiniu stogeliu su metaliniu kryžiumi. Bažnyčios frontonas – trapecinis, stogas laužytais galais. Viduje įrengti trys neogotikinio stiliaus altoriai bei drožiniais puošta medinė sakykla. Pagrindinis naujausias altorius – valties formos. Tai Bažnyčios ir Baltriškėse įsikūrusios Tiberiados bendruomenės simbolis. Apsidėje kabo kryžius – Šv. Damijono Kristus (XII a. vienuolio iš Sirijos nutapytos ikonos reprodukcija). Šoniniame Švč. Mergelės Marijos altoriuje kabo iš Vencavų bažnyčios atkeliavęs Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Kito šoninio altoriaus paveiksle vaizduojamas Šv. Pranciškus Asyžietis, gaunantis stigmas. Visuose altoriuose saugomos šventųjų relikvijos, tarp kurių yra Šv. Kazimiero ir Šv. Jono Pauliaus II relikvijos. Bažnyčios kriptoje palaidota bažnyčios fundatorių bajorų Zavadskų šeima.
Šventorių juosia akmenų mūro tvora. Šventoriaus ansamblį papildo medinė stulpinė varpinė su trimis varpais.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Degučių Šv. Antano Paduviečio koplyčia
Degučių Šv. Antano Paduviečio koplyčios istorija prasidėjo 1906 m., kai buvo nutarta įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Tačiau planus sustabdė Salako bažnyčios gaisras – visos lėšos buvo skirtos jos atstatymui. 1925 m. Šeduikių šeimos namuose buvo pašventinta laikina koplytėlė, o netrukus maldos namai įrengti viename iš Degučių arklių pašto stoties pastatų. Po 1946 m. koplyčia buvo uždaryta, jos patalpose įkurti kultūros namai. 1992 m. koplyčia sugrąžinta tikintiesiems.
Pastatas pasižymi klasicizmo bruožais. Tai vienanavė sakralinė erdvė, kurios vidus dekoruotas medinėmis dailylentėmis. Nėra vargonų choro. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius skirtas Šv. Antanui, šoniniai – Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies garbei.
Koplyčia priklauso Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia
Dabartinė Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia iškilo 1886–1888 m. klebono Antano Rumševičiaus rūpesčiu (projekto aut. archit. Ustinas Golinevičius). Oficialiai bažnyčia statyta už parapijiečių suaukotas lėšas, bet slapta nuo caro valdžios aukos bažnyčios statybai rinktos visoje Žemaičių vyskupijoje. 1931 m. tapytojas Vladas Čižauskas išdekoravo bažnyčios vidų.
Bažnyčia – raudonų plytų mūro, neoromaninio stiliaus, stačiakampio plano, su dviem aukštais keturių tarpsnių palaipsniui siaurėjančiais bokštais, kurie užbaigiami piramidiniais stogeliais. Tarp bokštų esanti centrinės navos fasadinė siena ištraukta į priekį. Trikampis frontonas apvestas aklina arkatūra. Šoninės sienos suskaidytos plokščiais piliastrais ir antablementais. Viduje tris navas rėmina skliautai. Įrengti trys altoriai. Interjere išlikusios vertingos medžio skulptūros, kurias XVIII a. sukūrė garsus vietos meistras Leonardas Gogelis. Bažnyčioje esama meno vertybių: paveikslas Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, kilnojamas altorėlis su Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslu, nežinomo meistro gaminti romaninio stiliaus vargonai (XIX a. pab.).
Šventorių juosia tvora, kurioje įkomponuotos Kryžiaus kelio koplytėlės, o centrinėje dalyje, tarp dviejų mūrinių stulpų – ornamentuoti metaliniai vartai. Šventoriuje stovi keturių tarpsnių, su keturšlaičiu stogu ir barokiniu bokšteliu varpinė (1744).
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia
Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia pastatyta 1786–1787 m. dvarininko Pranciškaus Molio iniciatyva. 1891 m. brolių Jono ir Pranciškaus Prūsokų dėka bažnyčia renovuota, pristatyta zakristija. 1930–1939 m. kunigų Motiejaus Šapnagio, Henriko Prijalgausko ir parapijiečių pastangomis bažnyčia restauruota. 1978–1983 m. klebonaujant kunigui Juozui Januliui, bažnyčia iškalta lentelėmis, išdažyta, sutvarkytos grindys, įdėti vitražai. 1997 m. klebono Remigijaus Kavaliausko rūpesčiu šventovė vėl buvo atnaujinta. 2003 m. kunigo Stasio Tamulionio iniciatyva perdažyta bažnyčia ir varpinė, renovuoti vargonai.
Bažnyčia – medinė, klasicistinė, turinti ir tradicinės liaudies architektūros bruožų, stačiakampio plano su trisiene apside ir dešinėje pristatyta zakristija. Ryškiausias fasado akcentas – keturių masyvių kolonų portikas, suteikiantis pastatui klasicistinį iškilmingumą. Aukšto trikampio frontono pastogės papuoštos dantytomis vėjalentėmis, skydo centre – pusapskritis langas su spindulių rašto įstiklinimu. Virš frontono kyla keturkampis bokštelis su dvigubu keturšlaičiu stogeliu, užbaigtu smaile su ornamentuotu kryžiumi. Virš apsidės kraigo – metalinė konstrukcija su varpu. Bažnyčios stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Šventovės viduje atsiveria cilindrinio skliauto formos lubos. Įrengti trys altoriai. Didįjį altorių puošia Nukryžiuotojo skulptūra (XIX a.). Vargonų chorą remia dvi kolonos. Sakykla įkomponuota po langu. Bažnyčioje esama meno vertybių: paveikslai Šv. Jeronimas (XVIII a. pab.), Šv. Jonas evangelistas (XIX a. pr.), Kristus alyvų darželyje, Šv. Martynas su elgeta (abu XIX a. antra pusė), dvi medinės krucifikso skulptūros (XIX a.), išlikęs neobarokinis altorėlis, klasicistinės žvakidės (1811, nuliejo V. Feldmanas).
Šventorių juosia akmenų mūro tvora. Prie tvoros prišlieta trapecinės formos medinė varpinė, uždengta piramidiniu skardos stogeliu su kryžiumi.
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia
Dabartinė Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (projekto aut. archit. Ignotas Morgulcas) iškilo 1906–1911 m. klebono Antano Kryžanausko ir parapijiečių pastangomis. 1914 m. bažnyčioje pastatyti garsaus Karaliaučiaus meistro Bruno Goebelio vargonai. 1915 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios titulu. Bažnyčios interjeru rūpinosi kunigas Antanas Stanionis: vidaus dekoravimo darbus atliko J. Gūdgaudas, paveikslus nutapė dailininkas Antanas Pūslys, kalvystės darbus atliko Antanas Klimanskas. 1927 m. įsigyti trys nauji varpai. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo: buvo nugriautas bažnyčios bokštas, nuniokota bažnyčios išorė ir vidus, sugadinti vargonai, neliko langų stiklų ir presbiterijos vitražų. Po karo klebono Jono Morkvėno ir parapijiečių pastangomis bažnyčia iš dalies suremontuota, sutvarkytas stogas. 1986–1989 m. kunigas Kazimieras Girnius pasirūpino bažnyčios sutvarkymu: pagal architekto Antano Panavo ir konstruktoriaus V. Bagočiūno projektą atstatytas bokštas, skarda apdengtas stogas, languose įstatyti dailininko Vytauto Švarlio vitražai.
Bažnyčia – neoromaninio stiliaus, turi neogotikos bruožų, stačiakampio plano, neobazilikinė, su pusapskrite apside, dviem šoninėmis zakristijomis, vienabokštė. Bažnyčios statybai panaudoti lauko akmenų blokai, todėl ji laikoma viena originaliausių viduramžių stilistikos statinių Lietuvoje. Bažnyčios sienos pasižymi unikalia konstrukcija – jos sumūrytos iš trijų sluoksnių: išorėje – skaldyto, tašyto akmens blokelių, viduryje – lauko akmenų, vidinėje pusėje – keraminių plytų mūro. Pagrindiniame fasade dominuoja masyvus bokštas, užsibaigiantis nedidele smaile. Virš bažnyčios portalo įkomponuotas didelis apskritas langas – rozetė. Bažnyčios vidus padalintas į tris navas, kurias dengia ornamentine tapyba puošti kryžminiai skliautai. Įrengti trys altoriai. Didįjį mūrinį neobaroko stiliaus altorių puošia Nukryžiuotojo skulptūra. Altoriaus šoninėse nišose – keturių evangelistų – Šv. Morkaus, Šv. Jono, Šv. Mato ir Šv. Luko skulptūros, įsigytos už parapijiečių aukas. Iš Italijos pargabenti mediniai šoniniai altoriai skirti Dievo Motinos ir Švč. Jėzaus Širdies garbei.
Šventorių juosia akmenų mūro tvora. Šventoriaus ansamblį papildo stogastulpis (aut. K. Butrimas, 1832), koplytėlė, originalios kompozicijos iš girnapusių.
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Švedriškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Dabartinė Švedriškės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1933 m. kunigo Jono Gurausko rūpesčiu pagal inžinieriaus Stasio Taškūno projektą. 1934 m. bažnyčia įrengta, pastatytas didysis altorius, vargonai. 1934 m. birželio 17 d. Zarasų dekanas kanauninkas Antanas Bačkys ją pašventino Šv. Jono Krikštytojo titulu. 1966 m. rugsėjo 27 d. mirus ilgamečiui Švedriškės bažnyčios klebonui Jonui Gurauskui, parapijos ganytoju buvo paskirtas kunigas Antanas Juška, čia klebonavęs 23 metus (1966–1989). Kunigo rūpesčiu ne kartą perdažyta bažnyčios išorė, sutvarkytas šventorius, atnaujinta tvora.
Bažnyčia – medinė, neogotikinė, stačiakampio plano, su dviem aukštais priekinio fasado bokštais, trinavė, su siaura apside ir žemomis zakristijomis. Fasadinė siena tarp bokštų lygi, tačiau suskaidyta plačiomis durimis, dideliu stačiakampiu ir mažu apskritu langais. Bažnyčios langai išsiskiria itin smulkiu stiklo skaidymu kvadratėliais. Fasado centrinė dalis užbaigta trikampiu frontonu su apvaliu švieslangiu ir ornamentuotu kryžiumi ant frontono kraigo Bažnyčios stogas dengtas skardos lakštais. Pagrindinio tūrio ir presbiterijos stogai dvišlaičiai, apsidės ir zakristijų – trišlaičiai. Viduje taip pat dominuoja neogotika. Vidaus erdvę į tris navas skaido keturi keturkampiai stulpai. Aukštesnės centrinės navos lubos trapecinės formos, šoninių – lygios. Prie medžiu iškalto interjero dera trys mediniai neogotikiniai altoriai, papuošti skulptūromis. Didžiajame altoriuje tarp kolonų stovi Jėzaus Kristaus skulptūra, jai iš šonų – šventųjų skulptūros. Dešiniojo altoriaus centre taip pat yra Jėzaus Kristaus skulptūra, kairiojo altoriaus centre – Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Šventorių juosia metalinė, su mūriniais stulpais tvora. Šventoriuje stovi medinė varpinė.
Tai vienintelė Ignalinos rajono bažnyčia, priklausanti Panevėžio vyskupijai.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Dabartinė Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1863 m. kunigo Liudviko Jokūbausko rūpesčiu. 1911 m. kunigas Jonas Deveikis suremontavo ir atnaujino bažnyčią. 1940 m. Vajasiškyje įkurta parapija.
Bažnyčia – kryžminio plano, dvibokštė, liaudies architektūros bruožų, su siauresne už navas apside. Šventovės fasado siena lygi, su trikampiu frontonu, be puošmenų. Bažnyčios bokštai iškilę fasado kampuose, užbaigti piramidiniais stogeliais. Langai ir durys – stačiakampiai, be apvadų ar sandrikų. Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Didysis altorius išsiskiria dviem laužytais antablementais ir kolonomis, yra dviejų tarpsnių, siekia bažnyčios lubas. Jame kabo Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas (XVIII a. pr.), puoštas ornamentuotais metalo aptaisais.
Šventorių juosia akmenų mūro tvora. Šventoriuje stovi medinė keturkampė trijų tarpsnių varpinė su keturiais varpais.
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Dabartinė Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia baigta statyti 1862 m. Dėl netinkamų plytų netrukus teko bažnyčią remontuoti. Klebono Prano Stašausko rūpesčiu bažnyčia suremontuota, išdažyta, sutvarkytas vidus. 1906 m. bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Klebonaujant kunigui Juozai Mazūrai, 1935 m. bažnyčia suremontuota, išdažyta. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo. 1941–1943 m. klebonas Jonas Nagulevičius suremontavo šventovę, atstatė kitus bažnyčios trobesius. Daug bažnyčios remonto darbų organizavo ir kiti klebonavę kunigai: Antanas Gobis (1943–1948), Antanas Juška (1956–1966), Gediminas Šukys (1966–1978), Steponas Pelešynas (1978–1981), Vytautas Kapočius (1987–2003) ir kt.
Bažnyčia – neobarokinė, stačiakampio plano, dvibokštė. Fasadas turi platų banguoto profilio frontoną. Viršutinės keturių tarpsnių bokštų dalys – aštuoniasienės, užbaigiamso barokiniais šalmais ir ažūriniais kryžiais. Šventovės viduje vyrauja klasicizmui būdingos formos. Įrengti trys altoriai su dirbtinio marmuro kolonomis, laužytais ir gausiai ornamentuotais architravais ir jų anstatais. Didįjį altorių puošia stebuklais garsėjantis Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslas (XVII a. pr.).
Šventorių juosia akmenų mūro tvora.
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Objekto panaudojimo teisės: InC-EDU
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY
Objekto panaudojimo teisės: CC BY