Anykščių dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 13 parapijų Anykščių rajone (Alantos, Andrioniškio, Anykščių, Burbiškio, Dabužių, Debeikių, Inkūnų, Raguvėlės, Skiemonių, Surdegio, Svėdasų, Traupio, Troškūnų, Viešintų) ir 1 parapiją Molėtų rajone (Alantos).

Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia

Dabartinė Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia statyta 1905–1912 m. pagal Liepojos architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą. Galutinai bažnyčia įrengta po Pirmojo pasaulinio karo. 1921 m. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. 1912 m. įsigyti trys varpai. 1913 m. pastatyti vargonai, pagaminti Bruno Goebelio dirbtuvėje Karaliaučiuje. 1928 m. meistras Vincentas Jakševičius pastatė altorius, sakyklą, skulptūromis papuošė vargonų chorą. Klebono A. Vyšniausko rūpesčiu 1937 m. meistrai Benediktas ir Pranas Zakarkos atnaujino ir perdažė bažnyčios vidų, koplyčiai nutapė paveikslų. 1944 m. apardyti šventovės bokštai, sienos. Vėliau bažnyčia suremontuota. 1979 m. dekoruotas bažnyčios vidus. 1982 m. įrengti vitražai.

Bažnyčia mūrinė, neoromaninio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, halinė, su pusapskrite apside. Pagrindiniame fasade iškilę du bokštai. Vidurinė fasado dalis papuošta dideliu apskritu langu – rože. Trikampis frontonas dekoruotas siauromis nišomis. Vidus trijų navų. Šventovės interjeras puošnus. Kryžminius skliautus remia pilioriai su dailiais kapiteliais, išdažyti ornamentinėmis juostomis. Paskliautėse nutapytos angelų figūros, embleminės kompozicijos, transepto sienas puošia figūriniai sienų tapybos paveikslai. Sakykla dekoruota skulptūromis, drožiniais, jos stogelį puošia šv. arkangelo Mykolo skulptūra. Iš bažnyčioje esančių molbertinės tapybos darbų paminėtinas F. Smuglevičiaus tapytas paveikslas „Nukryžiuotasis“ (1851).

Šventoriaus tvora akmens mūro.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 16035).

Į viršų

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Dabartinė Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia statyta 1933–1935 m. andrioniškiečio inžinieriaus Prano Markūno rūpesčiu ir lėšomis pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. 1936 m. kunigo Mato Šermukšnio rūpesčiu vietoj Anykščių parapijos filijos buvo įkurta Andrioniškio parapija. 1940 m. rugpjūčio 14 d. šventovę konsekravo vyskupas K. Paltarokas.

1938 m. bažnyčią dekoravo dailininkas Zakarka, o jos fundatorius P. Markūnas įtaisė tris varpus.

Bažnyčia akmens ir plytų mūro, liaudies architektūros formų, turinti neoklasicizmo bruožų, su varpinės bokšteliu fasade. Vienanavė, yra dvi zakristijos, presbiterija, įrengti trys altoriai: didysis Nukryžiuotojo altorius, kairysis šoninis Lurdo Švč. Mergelės Marijos altorius ir dešinysis šoninis Švč. Jėzaus Širdies altorius. Yra keli vitražiniai langai. 2005 m. bažnyčioje sumontuoti šeši nauji modernūs vitražai, kuriuos sukūrė dailininko Algirdo Dovydėno suburti tarptautinio simpoziumo dalyviai, o 2007 m. – dar du dailininkės Ievos Paltanavičiūtės vitražai.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora, kurią puošia raudonų plytų vartai su trimis bokšteliais. Šventoriuje pastatytas XIX a. pab. antkapinis paminklas (autorius – tautodailininkas Petras Buzas).

Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių kompleksas (bažnyčia, tvora ir vartai, antkapinis paminklas) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 46607).

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Dabartinė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia statyta 1899–1909 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą, klebono Ferdinando Ūselio, vėliau – klebono Juozo Vembrės bei parapijiečių rūpesčiu ir lėšomis. Bažnyčią 1914 m. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis. Jos griūdamos sužalojo stogą ir skliautus. 1917 m. pristatyti mediniai bokštai. 1928 m. kilus gaisrui, sudegė didysis altorius, parapijos archyvas. Klebono Juozapo Norvilos iniciatyva atstatyti bokštai, didysis altorius, išdažyta bažnyčia.

Bažnyčia mūrinė, raudonų plytų, neogotikinė, bazilikinė, stačiakampio plano, dvibokštė su bokšteliais. Vidus trijų navų, lubas dengia kryžminiai skliautai. Interjere dominuoja neogotika. Čia įrengti trys neogotikiniai altoriai: didysis Šv. Kryžiaus altorius ir du šoniniai, dedikuoti Nekaltai Pradėtajai Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Dvasios atsiuntimui bei neogotikinė sakykla. 1999 m. bažnyčioje sumontuoti nauji 45 balsų, 3 manualų, net 2600 vamzdžių vargonai, vertinami, kaip vieni geriausių Lietuvoje.

Bažnyčios bokšte, 33 metrų aukštyje yra įrengta apžvalgos aikštelė, iš kurios galima pasigrožėti Anykščių miesto panorama.

Šventorių juosia neogotikinio stiliaus tvora su vartais ir Kryžiaus kelio stočių koplytėlėmis (įrengtos 1982–1988 m., skulpt. R. Idzelis). Šventoriaus šiaurės rytiniame kampe pastatytas nedidelis apskrito plano rotondos tipo sandėlio pastatas. Tai vienintelis iš XVIII pab.–XIX a. pr. išlikęs priešpaskutinės jau nugriautos ankstesnės barokinės-klasicistinės bažnyčios pastatų kompleksui priklausęs statinys. Šventorių taip pat puošia ir daugiau profesionalių menininkų – V. Vildžiūno, A. Kmieliausko, R. Kazlausko ir kitų sukurtos skulptūros.

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios statinių kompleksas (bažnyčia, sandėlis, šventoriaus tvora su vartais ir Kryžiaus kelio koplytėlėmis) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 32801).

Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Pirmoji maldos vieta Burbiškyje – Burbiškio dvaro rūmai. 1932 m. Burbiškio dvaro rūmus nusipirko iš JAV grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela. Gavęs vyskupijos kurijos leidimą, kunigas P. Zabiela vienoje rūmų pusėje įrengė bažnyčią ir kleboniją, o kitoje – pradžios mokyklą. 1933 m. spalio 23 d., Panevėžio vyskupo įgaliotas, Burbiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią pašventino Leliūnų (Utenos r.) klebonas kanauninkas Antanas Masaitis. Bažnyčiai buvo nupirkti liturginiai reikmenys, fisharmonija, pianinas, varpas, pastatyti ūkiniai trobesiai. Bažnyčia atnaujinta 1941–1942 m. Sakralinės dailės skulptorius Vladas Čižauskas 1942 m. pagamino naują didįjį altorių. Minint parapijos 10-metį, 1943 m. šventoriuje iškilo betoninė 4 metrų aukščio Kristaus Karaliaus skulptūra (aut. skulpt. Benjaminas Jakševičius; vėliau skulptūra perkelta į Burbiškio kapines). Sovietų valdžia 1947 m. šventovę nacionalizavo. 1947–1955 m. pamaldos vyko kapinėse pastatytoje mažoje medinėje bažnytėlėje-koplyčioje. 1955 m. kunigo Alberto Ulicko rūpesčiu iš Pagraužių kaimo ūkininko Povilo Meškausko klojimo perstatyta nauja medinė bažnyčia. 1979 m. pagal meistro Alfonso Baužos projektą bažnyčios vidaus sienos iškaltos medžio plokštėmis, papuoštos ornamentais.

Bažnyčia stačiakampio plano, savo forma primena gyvenamąjį namą, su pristatytu prieangiu ir zakristija. Ant kraigo priekio –  nedidelis bokštelis su kryžiumi, nuimtas nuo dvaro rūmų skliauto.

Prie bažnyčios stovi medinė varpinė.

Dabužių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

Dabartinė Dabužių Kristaus Žengimo į dangų mūrinė bažnyčia statyta 1926–1935 m. kunigo Ignoto Bernatavičiaus bei parapijiečių rūpesčiu ir lėšomis. Darbams vadovavo technikas Antanas Banionis, prižiūrėjo andrioniškietis inžinierius Pranas Markūnas. Šventovės statybos baigimo darbais teko rūpintis Dabužių parapijos kunigui Bronislovui Masiokui. Iš uždaromos Pienionių dvaro koplyčios bažnyčiai buvo gauta liturginio inventoriaus. 1934 m. lapkričio 11 d. bažnyčią pašventino Anykščių dekanas kanauninkas Juozapas Norvila. 1940 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas konsekravo bažnyčią Kristaus Žengimo į dangų titulu.

Bažnyčia mūrinė,  neogotikos bruožų, vienabokštė, stačiakampio plano. Vidus trijų navų. Yra trys altoriai (įrengė Antanas Leviška). Triptiką „Kristaus Žengimas į dangų“ nutapė ir bažnyčiai paaukojo Bronė Lukoševičiūtė. Pagrindinis triptiko paveikslas puošia didįjį altorių. Kiti du kabo zakristijoje. „Kristaus, nešančio kryžių“ skulptūrą bažnyčiai dovanojo Liudvika Didžiulienė-Žmona.

Šventorius aptvertas metalinių strypų tvora.

Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Dabartinė Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia statyta 1906–1913 m. klebono Povilo Šimkevičiaus, vėliau – klebono Domininko Mikšio rūpesčiu. Bažnyčią 1921 m. rugpjūčio 31 d. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Klebono Kazimiero Mikelinsko rūpesčiu bažnyčioje įrengtos reljefinės Kryžiaus kelio stotys (dail. Vladas Čižauskas), pastatyti vargonai, nupirkti varpai, išdekoruotas vidus. 1938 m. bažnyčia išdažyta.

Bažnyčia mūrinė, neogotikinė, stačiakampio plano, dvibokštė, su apside ir bokšteliu. Vidus trijų navų. Įrengti trys altoriai. Didįjį Šv. Jono Krikštytojo altorių puošia skulptoriaus Kazio Ulianskio skulptūros. Bažnyčioje saugoma molbertinės tapybos paveikslų: „Šv. Jonas Krikštytojas“ (XVIII a.), dailininko Karolio Ripinskio sukurta „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ (1855), Vilniaus meno mokyklos dailininkų sukurti Juozapo Kušeliausko portretas (XVIII a. pab.–XIX a. pr.), Šv. Baltramiejus (1827), Šv. Kazimieras (XIX a. pr.)  ir kiti.

1921 m. bažnyčios šventorius aptvertas akmens mūro tvora.

Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia

Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia pradėta statyti 1939 m. (projekto autorius inžinierius Pranas Markūnas, statybos darbų organizatorius inžinierius Jonas Rasinskas). Statybos iniciatorė ir rėmėja – ūkininkė Anelė Stukaitė-Šukienė. 1940–1942 m. bažnyčios statyba rūpinosi kunigas Jonas Uogintas. 1942 m. spalio 18 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią pašventino. 1943 m. šalia bažnyčios pastatyta klebonija. Tai pačiais metais bažnyčiai padovanotos klausyklos (1799) iš Debeikių bažnyčios, išlikusios iki šių dienų. Po Antrojo pasaulinio karo kunigas Antanas Gružauskas bažnyčią suremontavo, išplėtė kapines. Sovietmečiu savamokslis dailininkas Alfonsas Jonaitis išdekoravo bažnyčios vidų, savamokslis meistras R. Liutkevičius išdrožė originalius medinius Kryžiaus kelio stočių bareljefus. Bažnyčia pasipuošė naujais Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Vincento ir Nukryžiuotojo paveikslais.

Bažnyčia medinė, stačiakampio plano, vienabokštė, su žemesne apside ir zakristija. Bažnyčia vienanavė. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius dedikuotas bažnyčios globėjai – Švč. Aušros Vartų Dievo Motinai. Centrinėje altoriaus dalyje kabo garsiojo Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo kopija.

Šventoriaus tvora metalinė, su stulpiniais vartais.

2010 m. prie bažnyčios įrengtas parkelis išnykusiems Inkūnų parapijos kaimams atminti.

Raguvėlės Šv. diakono Stepono bažnyčia

Dabartinę Raguvėlės Šv. diakono Stepono bažnyčią 1796 m. pastatė Raguvėlės dvaro savininkas Jurgis Komaras. 1924 m. įsteigta parapija, iki 1998 m. priklausiusi Panevėžio vyskupijos Raguvos dekanatui, o šį panaikinus, dabar priklauso Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui. 1930 m. bažnyčia atnaujinta, išdažyta.

Bažnyčia liaudiško klasicizmo formų, stačiakampio plano, su stačiakampe apside, vienabokštė. Vidus trijų navų. Didįjį altorių puošia paveikslas su aptaisais „Švč. Mergelė Marija“ (XVIII–XIX a.). Raguvėlės bažnyčioje yra vertingų dailės kūrinių: XVIII a. nežinomo dailininko paveikslas „Nukryžiuotasis“, to paties laikotarpio kūrinys „Šv. Barbora“, XIX a. sukurtas „Šv. Teklės“ portretas, kelios XVIII–XIX a. sukurtos žinomų dailės kūrinių reprodukcijos, tarp jų – 1841 m. Raguvėlės kunigo Tomo Petraševičiaus tapytas paveikslas „Šv. Jono Kantiečio stebuklas“ (pagal XVIII a. originalą). Bažnyčioje yra vieni seniausių Anykščių krašte vargonai (1795).

Šventoriaus tvora metalinė, su plytų mūro stulpais. Šventoriaus kampuose – dvi balto mūro dviaukštės klasicistinės varpinės.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 24837).

Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia

Dabartinė Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia pastatyta 1884 m. kunigo Karolio Bernotavičiaus rūpesčiu. 1926 m. įsteigta parapija. 1930 m. įrengti nauji dešimties registrų vargonai.

Bažnyčia medinė, istoristinio stiliaus, kryžminio plano, su portiku, vienabokštė. Vidus trijų navų, įrengti trys altoriai. Ypač gražus didysis altorius, sukurtas vietinio meistro Juozo Tubio. Bažnyčioje yra vertingų dailės kūrinių: XVIII a. pab.–XIX a. molbertinės tapybos darbai: „Šv. arkangelas Mykolas“, „Šv. Antanas“, „Švč. Mergelė Marija ir Elžbieta“, „Šv. Vincentas Fereras“, „Šv. Judas Tadas“, taip pat du kryžiai su Nukryžiuotoju (XIX a.), du procesijų altorėliai (1884).

Atokiau nuo bažnyčios, šventoriuje stovi mūrinė trijų tarpsnių varpinė, pastatyta 1903 m. kunigo Nikodemo Petkaus iniciatyva.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Šventoriuje yra senos kapinės.

2011 m. bažnyčia suremontuota iš Europos Sąjungos kaimo plėtros programos fondo.

Surdegio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

1812 m. Surdegyje už Rygos stačiatikių aukas buvo pastatytas dabartinės bažnyčios, tuo metu buvusios cerkve, pastatas. 1918 m. cerkvė perduota katalikams. Į Surdegį paskirtas kunigas Matas Nakas ją pašventino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. 1918–1921 m. kunigo Aniceto Meškausko rūpesčiu bažnyčios pastato išorė buvo pakeista, kad nebeprimintų cerkvės formų. Iš dvibokštės cerkvės pastatas perdarytas į vienbokštę, istoristinio stiliaus bažnyčią. Savarankiška parapija oficialiai įsteigta 1926 m. Kunigo Juozapo Gendrėno rūpesčiu atliktas didelis vidaus remontas: įrengtas didysis neobarokinis Švč. Mergelės Marijos altorius, 1933 m. – šoninis Švč. Jėzaus Širdies altorius, 1937 m. – šoninis Šv. Izidoriaus altorius, įrengti dešimties balsų vargonai. Šventovės sienos ir lubos ištapytos trafaretiniais ornamentais.

Bažnyčia mūrinė, tinkuota, turinti istorizmo ir renesanso bruožų, stačiakampio plano, vienanavė, halinės kompozicijos. Virš priekinio fasado kyla keturkampis, dviejų tarpsnių bokštas su profiliuotu keturšlaičiu šalmu, užsibaigiantis smaile su ornamentuotu kryžiumi. Bažnyčia turi uždarą prieangį, virš jo įrengta choro erdvė. Centrinė navos dalis dengta medinės konstrukcijos cilindriniu skliautu, presbiterijoje – puskupolinė perdanga.

Šventoriaus tvora metalinė, su mūriniais stulpais, dalis tvoros skaldytų akmenų ir keraminių plytų mūro.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 42224).

Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

1794 m. Svėdasų klebonas Mykolas Smolskis, remiamas kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Valavičiūtės-Pliaterienės, prie senosios, 1676 m. pastatytos mūrinės bažnyčios pristatė medinę, liaudies architektūros formų bažnyčią. Senoji bažnyčia buvo palikta kaip navos koplyčia. 1877 m. bažnyčioje įrengti dešimties registrų vargonai. Klebono Jono Kraniausko rūpesčiu 1930 m. bažnyčia suremontuota. Per Antrąjį pasaulinį karą apgriautą šventovę atnaujino kunigas Antanas Survila. Didelės apimties bažnyčios tvarkymo darbai vyko 1985 m., vadovaujant kunigui Vladui Rabašauskui.

Bažnyčia medinė, istoristinė, kryžminio plano, su neįprastu aštuoniabriauniu neobizantinio stiliaus bokštu. Vidus trijų navų.

Šventorių juosia mūrinė tvora. Šventoriuje stovi Liucijono Morikonio iniciatyva pagal Georgo Vernerio projektą 1848 m. pastatyta gausiai ornamentuota neogotikinė grafų Morikonių koplyčia-mauzoliejus bei mūrinė neogotikinė varpinė, pastatyta 1863–1865 m.

Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios pastatų kompleksas (bažnyčia, varpinė, Morikonių šeimos koplyčia-mauzoliejus) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 1328).

Traupio Šv. Onos bažnyčia

Dabartinė Traupio Šv. Onos bažnyčia statyta 1887–1893 m. klebono Juozapo Butvydo iniciatyva ir parapijiečių lėšomis. 1894 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. 1908 m. klebono Stanislovo Šliogerio rūpesčiu atnaujinti bažnyčios altoriai. 1928 m. klebono Domininko Tuskenio-Tuskevičiaus pastangomis bažnyčia suremontuota.

Bažnyčia tinkuotų plytų mūro, istorizmo stiliaus, sujungianti neoklasicizmo ir neobaroko bruožus, stačiakampio plano, su užapvalinta apside bei išsikišusiu aukštu bokštu. Virš pagrindinio įėjimo, frontone, užrašas skelbia: „Geras įeik, geresnis išeik“. Tris bažnyčios navas dengia dekoruoti kryžminiai skliautai. Yra trys neobarokinių formų  altoriai. Didysis altorius įkomponuotas po puskopuliniu skliautu. Klausyklos dekoruotos neogotikiniais ornamentais. Sumontuoti Vaclovo Bernotskio Varšuvoje pagaminti vargonai. Paminėtinas bažnyčioje esantis unikalus XVIII a. barokine maniera tapytas paveikslas „Gidlų Švč. Mergelės Marijos stebuklingo atvaizdo istorija“. Jo centre – Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, o aplink – aštuonios Marijos skulptūrėlės, esančios Gidlų bažnyčioje, istorijos epizodai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Traupio Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksas (bažnyčia, šventoriaus tvora ir vartai, skulptūra „Jėzus neša kryžių“) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 43290).

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia

Dabartinė Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1774–1789 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą vienuolyno gvardijono kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu. Statybai vadovavo archoitektai Mykolas Maigys ir Stanislovas Maigys. 1803 m. rugpjūčio 2 d. bažnyčią konsekravo Vilniaus pavyskupis Dovydas Pilchovskis. Skulptorius ir architektas Karolis Jelskis 1798 m. sukūrė didįjį altorių, karnizus, kolonas ir kt. Bažnyčioje įrengti septyni altoriai, skirti didžiųjų ordino šventųjų Antano Paduviečio ir Pranciškaus Asyžiečio garbei, juose – vertingi XVIII a. paveikslai su aptaisais. Šventovėje apie 1787–1789 m. vargonų meistras Mikalojus Jansonas įrengė puošnų barokinį vargonų prospektą, kuris primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Šoniniame Švč. Mergelės Marijos altoriuje yra istorinis, malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Manoma, kad XVII a. tapytas paveikslas buvo dar senojoje medinėje Troškūnų bažnyčioje.

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia kartu su buvusiu bernardinų vienuolynu sudaro vieną svarbiausių vėlyvojo baroko ir klasicizmo epochų architektūrinių ansamblių Lietuvoje. Bažnyčia mūrinė, lotyniškojo kryžiaus plano, bebokštė, bazilikinė, trinavė.

Šventoriaus tvora mūrinė, dalis – metalinė. Šventoriuje stovi mūrinė klasicizmo stiliaus varpinė (1803).

Į rytus nuo bažnyčios išsidėstę vienuolyno pastatai.

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios ir  bernardinų vienuolyno statinių kompleksas (bažnyčia, vienuolyno namas, mokyklos pastatas, varpinė, šventoriaus tvora ir vartai) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 29920).

Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Dabartinė Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1902–1906 m. klebono Jurgio Rupkos rūpesčiu (architektas ir statybos vadovas Nikolajus Andrejevas). 1921 m. rugsėjo 2 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. 1908–1925 m. Viešintose klebonavusio kunigo Juozapo Korsako iniciatyva įrengti dvidešimties registrų Bruno Goebelio vargonai. Klebono Petro Liepos rūpesčiu 1940 m. išdažytas bažnyčios vidus. 2020 m. klebono Mindaugo Šakinio iniciatyva sutvarkytos bažnyčios išorinės sienos, atnaujinta elektros instaliacija, įrengti lietaus latakai ir kt.

Bažnyčia mūrinė, istorizmo laikotarpio, neogotikinio stiliaus, kryžminio plano, vieno bokšto. Vidus trijų navų. Bažnyčios altoriai – gotiško stiliaus (aut. Zavadskis). Didįjį altorių puošia šv. arkangelo Mykolo paveikslas (1907, dail. A. Pšeslanskis). Šoniniuose altoriuose – taip pat dailininko A. Pšeslanskio 1908 m. nutapyti „Švč. Jėzaus Širdies“ ir „Švč. Mergelės Marijos“ paveikslai. Bažnyčios interjerą puošia ąžuolinė, gotikinio stiliaus sakykla (aut. Zavadskis). Klebono Juozapo Korsako iniciatyva įrengti dvidešimties registrų Bruno Goebelio firmos vargonai. Bažnyčios statybą liudija joje įrengta metalinė atminimo lenta su išlietu tekstu: „Wieszintų bažnycza / pradėta isz plytų statyti 1902 m. / pabaigta 1906 m. ant Dievo garbės / klebono kunigo Jurgio Rupko / ir parapijonų vargais ir pinįgais / truputį suszelpus Žemaiczų / wyskupijai.” Bažnyčioje yra vertingų molbertinės tapybos paveikslų: „Švč. Mergelė Marija, krikščionių globėja“ (XIX a. pr.), „Šv. Antanas“ (XIX a. pr.), dailininko Petro Rozelino 1820 m. tapyti paveikslai „Šv. Juozapas“ ir „Šv. Rokas“.

Šventorių juosia akmens mūro tvora (XIX a. pab.).