Kupiškio dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 11 parapijų Kupiškio rajone: Adomynės, Alizavos, Antašavos, Kupiškio, Palėvenėlės, Palėvenės, Salamiesčio, Skapiškio, Subačiaus miestelio, Subačiaus stoties, Šimonių.

Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia

Dabartinę Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią sumanyta statyti 1910 m. jos fundatoriaus Adomo Vilėniškio ir kunigo Juozapo Vilėniškio iniciatyva. Tačiau statybas sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Bažnyčia pastatyta 1921 m., Švč. Mergelės Marijos vardo titulu pašventinta 1921 m. spalio 23 d. Ji tapo Skapiškio parapijos filija. 1928 m. įkurta atskira Adomynės parapija.

Bažnyčia medinė, halinė, stačiakampio plano, su dviem zakristijomis. Fasadinėje dalyje – du langai, aukštas frontonas su rozete ir aštuonkampis bokštelis, užsibaigiantis smailiu stogeliu su kaltiniu kryžiumi. Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Viduje – trys altoriai, dekoruoti dailininko Igno Šlapelio tapytais paveikslais. Didžiajame altoriuje – Jėzus Kristus Alyvų darželyje ir šv. Steponas, kairėje – Švč. Mergelė Angeliškoji, dešinėje – šv. Antanas. XX a. 8 deš. altoriai perdaryti. Kryžiaus kelio stočių ciklo autorius – dailininkas Ignas Šlapelis. Bažnyčios interjerą puošia Vlado Bieliausko drožtos medinės skulptūros. Yra penkių registrų vargonai. 1999 m. bažnyčios vidus iškaltas lentelėmis.

Prie bažnyčios stovi medinė varpinė. Šventorius aptvertas akmens mūro tvora su trimis vartais (1937).

Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 25938).

Į viršų

Alizavos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pirmoji Alizavos bažnyčia buvo pastatyta 1793 m. kaip Zasinyčių dvaro koplyčia (statytojas – Antanas Koscialkovskis). Vėliau prigijo Zasinyčių arba Alizavos pavadinimas. 1853–1856 m. kunigo Jono Bžestovičiaus rūpesčiu šventovė rekonstruota, padidinta, pastatyti bokštai. Audrai nuvertus senuosius bažnyčios bokštus, 1903 m. pastatyti nauji bokštai. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia apgriauta. Kunigų Kazimiero Mockaus (Alizavoje 1909–1921 m.), Felicijono Lialio (1923–1927 m.), vėliau Vincento Švagždžio, Juozapo Savukaičio rūpesčiu bažnyčia suremontuota, pertvarkyti altoriai.

Po paskutinio perstatymo bažnyčia įgavo istorizmo bruožų, turi baroko ir neogotikos elementų. Bažnyčia medinė, stačiakampio plano, trinavė, su dviem bokštais fasadinėje pusėje. Yra prieangis ir dvi zakristijos, centrinę navą skiria keturios kolonos. Presbiteriją nuo centrinės navos skiria medinės grotelės. Centrinės navos skliautas cilindrinis. Yra trys mediniai neobarokiniai altoriai. Centrinėje navoje, presbiterinėje dalyje – didysis (trijų tarpsnių) altorius su šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Dievo Motinos paveikslais. Kiti du (trijų tarpsnių) altoriai – šoninėse navose, prie zakristijų. Kairysis – su Šv. Šeimynos, Kūdikėlio Jėzaus, Šv. Dvasios paveikslais, dešinysis – su šv. Antano Paduviečio, šv. Pranciškaus, Šv. Dvasios paveikslais. Sakykla – neorenesansinė. Šoninėse navose – dvi neogotikinės klausyklos. Bažnyčios vidus dekoruotas lietuviškus tautinius raštus imituojančia ornamentika.

Bažnyčioje išsaugoti autentiški, į LR kultūros vertybių registrą įtraukti XIX a. vargonai (u. k. 2678).

Šventoriuje yra dviejų tarpsnių medinė varpinė keturšlaičiu stogu. Šventorius aptvertas akmens mūro tvora su dviem vartais.

Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia

Dabartinė Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia pastatyta 1862 m. klebono Albino Rubavičiaus iniciatyva. 1905 m. pristatyta zakristija.

Bažnyčia medinė, stačiakampio plano, su dviem masyviais bokštais stogo kampuose, vienanavė. Bažnyčioje yra iš senosios Biržų bažnyčios perkelti trys mediniai, baltai dažyti ir iš dalies paauksuoti barokiniai altoriai, puošti ažūriniais drožiniais, statulomis ir kolonomis. 1928–1940 m. klebonavęs kunigas Juozapas Čepėnas atnaujino ir išdažė bažnyčios vidų. 1964–1973 m. šioje parapijoje kunigavusio Juozapo Antanavičiaus pastangomis pastatyta nauja klebonija, išplėstos ir aptvertos kapinės. Kunigo Rimanto Gudelio rūpesčiu atnaujinta šventoriaus akmeninė tvora, 2025 m. rugpjūčio mėnesį per titulinius Šv. Hiacinto atlaidus į bažnyčios varpinę iškilmingai sugrąžintas daugiau nei 80 metų po žeme išgulėjęs „Šv. Stanislovo“ varpas, kurį, siekdami išsaugoti, karo metais paslėpė ir užkasė vietos gyventojai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora su puošniais neogotikiniais raudonų plytų vartais. Šventoriuje išlikę senosios kapinės su XIX a. geležiniais ir akmeniniais kryžiais. 1870 m. šventoriuje pastatyta mūrinė varpinė, į kurią vėliau įkelti trys varpai: „Marija“ (1881), „Šv. Stanislovas“ (1908) ir signaturka.

Bažnyčioje išsaugoti autentiški XIX a. vargonai, įtraukti į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 12504).

2025 m. rugpjūčio mėnesį per titulinius Šv. Hiacinto atlaidus į bažnyčios varpinę iškilmingai sugrąžintas daugiau nei 80 metų po žeme išgulėjęs „Šv. Stanislovo“ varpas, kurį, siekdami išsaugoti, karo metais paslėpė ir užkasė vietos gyventojai.

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

Pirmoji Kupiškio bažnyčia pastatyta 1616 m. 1746 m. vietoje senosios pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1781 m. per miestelio gaisrą bažnyčia sudegė. Tais pačiais metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Kupiškio klebono ir dekano kanauninko Stanislovo Janulevičiaus rūpesčiu pagal architekto Konstantino Rončevskio projektą 1900–1914 m. pastatyta dabartinė Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. 1921 m. rugsėjo 7 d. vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią konsekravo. 1931 m. parapijiečių lėšomis įsigyti trys nauji plieniniai varpai – „Šv. Ona“, „Angelas Sargas“ ir „Šv. Jonas“ (anksčiau naudoti varpai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvežti į Rusiją).

Savo tūriu bažnyčia yra viena didžiausių Lietuvoje. Bažnyčia mūrinė, neogotikinio stiliaus, skliautai gelžbetoniniai, dvibokštė, trijų navų, halinė, kryžminio plano su šoninėmis koplyčiomis transepto galuose ir su dviem zakristijomis abipus presbiterijos, kurią užbaigia trisienė apsidė. Stogą puošia 22 kryžiai. Bažnyčios vidus dengtas kryžminiais skliautais, kuriuos remia dvi eilės piliorių, suskaidančių erdvę į navas. Pagrindinės interjero puošmenos – trys neogotikinių formų altoriai ir sakykla, gausiai puošti pinakliais, smailiosiomis arkutėmis (aut. A. Zaborskis). Tai pat paminėtinos medinės Nukryžiuotojo, šventųjų skulptūros, skulptoriaus Petro Rimšos sukurtas vyskupo Kazimiero Paltaroko bareljefas, XIX a. arnotas su Slucko juostų fragmentais, po Kryžiaus kelio stočių bareljefais, specialiuose laikikliuose, saugoma 14 šventųjų relikvijos.

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia priklausė domininkonams, kuriuos fundavo Ukmergės apskrities teisėjas L. M. Odlianskis-Počobutas. Šventovės pamatai padėti 1671 m., o 1676 m. prasidėjo statybos. Galutinai bažnyčia baigta statyti XVIII a. antroje pusėje.

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia yra vienas svarbiausių baroko architektūros ansamblių Aukštaitijoje, turi neoklasicizmo bruožų, mūrinė, yra asimetriško kryžminio plano su trisiene apside, vienanavė, su pagrindiniame fasade dominuojančiu pereinamu bokštu. Abipus navos yra dvi koplyčios, už didžiojo altoriaus – nedidelis vienuolių choras, po bažnyčios grindimis – vienuolių ir vienuolyno geradarių laidojimo rūsiai. Šventovės interjeras itin puošnus. Nuo XVIII a. vid. bažnyčią puošia aštuoni vėlyvojo baroko ir rokoko formų altoriai. Su altoriais darnų ansamblį sudaro ir puošni rokoko stiliaus sakykla ir klausykla bei ložė su bažnyčios fundatorių herbais. Didįjį altorių puošia paveikslas, kuriame vaizduojamas šv. Jonas Krikštytojas, krikštijantis Jėzų Jordano upėje. Iš šonų – dvi figūros iš Senojo Testamento – Melchizedeko ir karaliaus Dovydo skulptūros, altoriaus viršuje – keturių evangelistų – Mato, Luko, Morkaus ir Jono skulptūros. Kristaus Kančios koplyčios Nukryžiuotojo altoriuje yra pagarsėjęs stebuklais kryžius su Nukryžiuotoju. Šoniniai altoriai skirti dominikonų ordinui svarbiems šventiesiems – šv. Dominykui, šv. Tomui Akviniečiui, šv. Kotrynai Sienietei, šv. Vincentui Fererui ir kitiems. Įrengti 13 registrų vargonai (1913). 1955 m. gaisras suniokojo bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Bažnyčia atstatyta klebono Pr. Masilionio ir parapijiečių pastangomis.

Šventoriaus tvora mūrinė. Kunigo L. Kleniausko rūpesčiu 1900 m. šventoriaus tvoroje išmūryta 14 neogotikinių Kryžiaus kelio koplytėlių ir dideli to paties stiliaus vartai.

Atkūrus nepriklausomybę, restauruoti bažnyčios fasadai, altoriai, skulptūrinio dekoro elementai. 2003 m. šventovės prieangyje prie sienos pritvirtinta paminklinė lenta, skirta čia krikštyto ir Palėvenės vienuolyno mokykloje du metus besimokiusio architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250-osioms gimimo metinėms.

Palėvenės dominikonų vienuolyno statinių ansamblis (bažnyčia, šventoriaus tvora su vartais, vienuolynas ir jo statiniai) įtraukti į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 1488).

Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Dabartinė Palėvenėlės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia statyta 1803–1808 m. (fundatorius – Palėvenėlės dvaro savininkas Kazimieras Moigis). Maldos namai buvo naudojami kaip kapų ir dvaro koplyčia. Nuo 1851 m. koplyčia tapo filijos bažnyčia. 1910 m. bažnyčia suremontuota, primūryta zakristija, įrengti vargonai, plokščios šventovės lubos pakeistos lopšio formos lubomis. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia apgriauta. Tarpukariu suremontuota: sutvarkytas fasadas, klebonija, varpinė, bažnyčia išdažyta. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia taip pat nukentėjo, tačiau 1941–1947 m. klebonavusio kunigo Broniaus Jarecko rūpesčiu atstatyti nuversti bokšteliai, altoriai, apdengtas klebonijos stogas. 2008–2009 m. tuomečio klebono Laimono Nedvecko rūpesčiu išdažytas bažnyčios vidus, įsigyti nauji suolai, suremontuota zakristija.

Bažnyčia mūrinė, klasicistinė, su baroko elementais, halinė, stačiakampio plano, vienanavė, su dviem bokšteliais stogo galuose. Keturšlaitį stogą remia keturkampiai stulpai. Pagrindinio fasado stulpai sujungti segmentine arka. Pastogėje – klasicistinis kelių traukų karnizas. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas (1896, dail. Pietkovskis).

Priešais pagrindinį bažnyčios fasadą – iš plytų pastatyta varpinė-vartai (1803), įjungti į šventoriaus akmens mūro tvorą.

Palėvenėlės  Švč. Mergelės Marijos bažnyčios statinių kompleksas (bažnyčia, vartai-varpinė) įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 1490).

Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Dabartinė Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčia pastatyta 1815–1820 m. grafienės Konstancijos Morikonienės, kunigo Mykolo Dirvianskio ir vietos gyventojų rūpesčiu. 1904 m. bažnyčia remontuota – įrengtos naujos lubos, altoriai, išdekoruotos vidaus sienos ir lubos. 1925 m. bažnyčios stogas apdengtas skarda, iškilo naujas bokštelis. 1938 m. klebono Kazimiero Pukenio rūpesčiu perdažytas bažnyčios vidus.

Bažnyčia – akmens mūro, klasicistinė, stačiakampio plano, su pusapskrite apside, vienanavė. Bažnyčios sienos – daugiau nei metro storio, tinkuotos tik iš vidaus. Yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje patalpintas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Altoriaus šonuose stovi šv. Antano ir šv. Juozapo skulptūros, įsigytos 1940 m. Dešinėje pusėje – šv. Jurgio garbei skirtas altorius, kurį puošia nedidelis šv. Jurgio paveikslas viršuje ir Nukryžiuotojo paveikslas altoriaus centre. Kairįjį altorių puošia šv. Antano paveikslas, o virš jo – šv. apaštalo Baltramiejaus nukankinimo paveikslas. Įrengti šešių registrų vargonai (1889). Yra dvi zakristijos su ložėmis viršuje.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora, įrengti originalūs šventoriaus tvoros vartai-varpinė su trimis angomis varpeliams (1868).

Skapiškio bažnyčia Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia

1750 m. Skapiškyje įsikūrę dominikonai 1819–1826 m. pasistatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Po sukilimo, 1832 m., Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, o bažnyčią pavertė sandėliu. Tikinčiųjų pastangomis 1858 m. dominikonų bažnyčia atiduota katalikams. 1858 m. liepos 8 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia apgriauta. Klebono Mykolo Prijalgausko rūpesčiu 1923 m. bažnyčia suremontuota, sutvarkytas stogas. 1936 m. klebono Nikodemo Kasperiūno iniciatyva išdekoruotas bažnyčias vidus. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta, po karo suremontuota. 2018–2019 m. restauruotas centrinis bažnyčios altorius, naujai išklotos presbiterijos grindys. 2020–2021 m. iš dalies remontuotas bažnyčios fasadas, šventoriuje naujai tiesti takai, 2024 m. pakeistos bažnyčios grindys.

Bažnyčia mūrinė, klasicistinė, stačiakampio plano, bebokštė, baltai tinkuota. Vidus trijų navų. Navos atskirtos stambiais kvadratinio skerspjūvio pilioriais. Jie sujungti puslankių arkomis. Centrinės navos skliautai cilindriniai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora, stovi medinė varpinė. Šventoriuje pastatyta Lurdo kopija, paminklas – Švč. Jėzaus Širdies statula (1958 m. atkelta iš miestelio centro).

Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčia

Pirmąją bažnyčią Subačiuje 1590 m. pastatė Jeronimas Valavičius. 1655 m. bažnyčia apgriauta, netrukus atstatyta. Nutarus, kad nebeverta remontuoti senosios bažnyčios, 1881 m. gautas leidimas statyti naują mūrinę bažnyčią. Pastatytą bažnyčią 1884 m. gegužės 22 d. konsekravo vyskupas M. L. Paliulionis, o 1885 m. spalio 27 d. šventovę Švč. Trejybės titulu pašventino Panevėžio dekanas M. Chadaravičius. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Kunigo Pr. Kazlausko rūpesčiu 1925 m. suremontuota, apdengta skarda.

Bažnyčia istoristinė, turi neoromaninio ir neobaroko stiliaus elementų, stačiakampio plano, dvibokštė. Vidus trijų navų. Vidaus skliautus remia dvi piliorių eilės. Triumfo arka ties presbiterija dekoruota reljefiniais plafonais ir tapytais ornamentais. Yra trys mūriniai altoriai. Didysis Švč. Trejybės altorius puoštas tituliniu paveikslu. Tarp altoriaus kolonų – šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros. Altoriaus viršuje – paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Dešinėje pusėje – Nukryžiuotojo Jėzaus altorius, kairėje – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės altorius.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora (1888). 1938 m. spalio 23 d. bažnyčios šventoriuje prie tvoros pastatyta ir iškilmingai pašventinta Švč. Jėzaus Širdies statula, skirta Lietuvos Krikšto 550 m. jubiliejui (aut. B. Jakševičius).

Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

XX a. 4 deš. sparčiai augančioje Subačiaus stoties gyvenvietėje susirūpinta bažnyčios statyba. Iš Subačiaus miestelio parapijos kunigo Pr. Kazlausko palikimo vyskupas K. Paltarokas bažnyčios statybai skyrė 10 000 litų. 1938 m. būsimai bažnyčiai nupirktas 2 ha sklypas. 1939 m. spalio mėnesį pradėti kloti būsimos bažnyčios pamatai, kuriuos 1940 m. gegužės 26 d. pašventino vyskupas Kazimieras Paltarokas. Bažnyčia užbaigta statyti 1940 m. spalio mėnesį, pašventinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulu. 1941 m. sausio 9 d. įsteigta parapija. Parapijiečiai bažnyčią aprūpino būtiniausiu inventoriumi.

Bažnyčia medinė, kryžminio plano su masyviu kvadratiniu bokštu. Sienos apkaltos gulsčiomis lentelėmis. Yra dvi zakristijos. Šventovėje – trys altoriai. Didžiojo altoriaus centre – šv. Jurgio paveikslas bei Nukryžiuotojo Jėzaus ir šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros. Dešinėje altoriaus pusėje – šv. Aloyzo, kairėje – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės skulptūros. Kairėje bažnyčios pusėje – Švč. Mergelės Marijos altorius, dešinėje – Švč. Jėzaus Širdies altorius.

Bažnyčia aptverta betoninių stulpelių tvora.

1986 m. aukotojų lėšomis bažnyčioje pastatyti vargonai. 2011 m. atliktas bažnyčios remontas.

Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Dabartinė Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia pastatyta 1920 m. klebono J. Norvilos rūpesčiu, pašventinta 1920 m. spalio 24 d. Statyba galutinai užbaigta 1923 m. pab., o jos įrengimas užtruko ilgiau. 1921 m. iš Troškūnų buvo atgabenti vargonai. 1928–1932 m. klebono Jurgio Martinaičio iniciatyva išdažytas bažnyčios vidus, įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Dievo Motinos paveikslas. Kairėje pusėje – šv. Petro, dešinėje – šv. Juozapo skulptūros, viršuje kabo Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės paveikslas. Įrengtos gipsinės Kryžiaus kelio stotys (1931). Įsigyti Vokietijoje išlieti varpai buvo pakabinti laikinoje stoginėje, vėliau, 1935 m. gavus leidimą, pastatyta varpinė. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia apgriauta, po karo kunigo Mykolo Banaičio rūpesčiu suremontuota. XX a. 8 deš. bažnyčios interjeras dekoruotas tautinių juostų motyvais (dekoravo K. Žitkus). 2001 m. rugpjūčio 15 d. pašventintas naujas Švč. Mergelės Marijos paveikslas (dail. P. Juška).

Bažnyčia medinė, stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu ir trisiene apside. Vidus trijų navų.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora su pagrindiniais vartais, kuriuos puošia keturi iš raudonų plytų sumūryti aukštesni stulpai su bokšteliais.