Panevėžio-Krekenavos dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 10 parapijų Panevėžio rajone (Ėriškių, Krekenavos, Naujamiesčio, Panevėžio, Ramygalos, Uliūnų, Upytės, Vadaktėlių, Vadoklių, Velžio), 2 Kėdainių rajone (Anciškio ir Truskavos), 1 Ukmergės rajone (Lėno), taip pat 1 rektoratą Panevėžio mieste.

Anciškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Dvarininkai Adomas ir Teresė Kosakovskiai 1783–1786 m. pastatė medinę bažnyčią, kuri 1810 m. sudegė. 1812 m. Pagirių klebonas kanauninkas Pranciškus Kosakovskis pastatė naują medinę bažnyčią, kuri 1828 m. irgi sudegė. Dabartinė Anciškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia iškilo 1846 m., kai iš Ramygalos parapijos Joskildų kaimo į Anciškį buvo atvežta ir perstatyta koplyčia. 1893 m. kunigo Igno Vitkaus rūpesčiu bažnyčia buvo suremontuota: pakeista dalis rąstų, stogas apdengtas skarda, įdėtos skliautinės lubos, grindys. 1935 m. šventovė išdekoruota. Kunigo Antano Kiečio rūpesčiu (1965–1983 m.) bažnyčia apkalta naujomis lentomis, įvesta elektra, remontuotas ir dekoruotas bažnyčios vidus.

Bažnyčia – medinė, klasicistinė, stačiakampio plano, su atviru portiku ir kolonomis bei bokšteliu ant kraigo. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje kabo Nukryžiuotasis, o virš jo, skliaute, ištapytas Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas. Dešiniajame altoriuje kabo šv. Mato paveikslas, kairiajame – paveikslas „Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus“.

Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su puošniais metaliniais vartais. Jame stovi medinė varpinė.

Tai vienintelė Kėdainių rajono bažnyčia, priklausanti Panevėžio vyskupijos Panevėžio-Krekenavos dekanatui.

Į viršų

Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia

Pirmoji medinė koplyčia Ėriškiuose pastatyta apie 1758 m. 1889 m. vietos gyventojas Kazimieras Vaitkus kreipėsi į valdžią, prašydamas leidimo statyti naujus maldos namus. Leidimas gautas tik 1898 m., o 1899 m. baigti naujos medinės bažnyčios statybos darbai. Iš Ramygalos buvo gauti du šoniniai altoriai.  1903 m. bažnyčios statytojas, Ėriškių gyventojas Kazimieras Vaitkus bažnyčiai dovanojo 20 dešimtinių žemės. Ėriškiuose 1907–1914 m. klebonavo kanauninkas, visuomenės veikėjas, rašytojas Jonas Balvočius-Gerutis. Jo pastangomis Ėriškiuose pastatyta klebonija, įkurta mokykla. Kunigo Petro Markevičiaus rūpesčiu įrengtas naujas didysis altorius, 1938 m. perdengtas bažnyčios stogas, 1939 m. išdažytas vidus.

Bažnyčia – medinė, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano. Priekyje, ant frontono, įtaisytas puošnus barokinis bokštelis. Durų ir langų angos perdengtos lengvai išgaubtomis arkomis. Įrengti trys altoriai

Šventorių juosia metalinė tvora. Šventoriuje įsikūrusios senosios kapinės. Jose palaidotas kalbininkas Juozas Balčikonis (1885–1969).

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios priekinis fasadas

1484 m. Rodų dvaro savininkai broliai Stanislovas ir Aleksiejus Vizgirdaičiai (Vizgirdos) pastatė Krekenavoje medinę bažnyčią. XVIII a. pirmoje pusėje bažnyčia sudegė. Arkidiakono Antano Valavičiaus rūpesčiu 1750 m. bažnyčia atstatyta. 1886–1901 m. Krekenavoje klebonavęs kunigas Pranciškus Žukauskas ėmė rūpintis mūrinės bažnyčios statyba. Jam mirus, statybas užbaigė klebonas Boleslovas Baronas (Krekenavoje – 1901–1915 m., 1923–1937 m.). Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo statoma 1896–1902 m. pagal architekto Ustino Golinevičiaus ir inžinieriaus Florijono Vyganovskio projektą. 1907 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika – mūrinė, istorizmo stiliaus su ryškiais neogotikos elementais, stačiakampio plano, dvibokštė, su siauresne ir žemesne apside, trinavė. Šventovės stogą puošia trylika mažesnių bokštelių. Įrengti trys altoriai. Gotikinio stiliaus altoriai pagaminti meistro Aleksandro Zaborskio dirbtuvėse Šiauliuose. Didžiojo altoriaus centre patalpintas malonėmis ir stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi XVII a. Lietuvoje. Įrengti meistro Bruno Goebelio Karaliaučiuje pagaminti 28 registrų, dviejų manualų su pedalais vargonai (1911 m.). Šventovę puošia Stasio Ušinsko (1905–1974) ir Vytauto Švarlio (1943–2022) sukurti vitražai. Bažnyčios fasado skulptūrų autorius – Varšuvos skulptorius Ipolitas Marčevskis (Hipolit Marczewski). Bažnyčioje saugomi dievdirbio Vinco Svirskio darbai.

1915–1918 m. Krekenavos senojoje klebonijoje gyveno ir kūrė prelatas dr. Jonas Mačiulis-Maironis.

2009 m. vyskupo Jono Kaunecko ir tuometinio klebono kunigo Petro Budriūno rūpesčiu Krekenavos bažnyčia tapo Romos Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos dukterine šventove. 2011 m. rugpjūčio 15 d. Popiežiaus Benedikto XVI sprendimu Krekenavos bažnyčiai suteiktas Mažosios bazilikos statusas. 2019–2021 m. klebono ir bazilikos rektoriaus, kunigo dr. Gedimino Jankūno rūpesčiu atlikti bazilikos vidaus ir lauko erdvių remonto ir restauravimo darbai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora su vartais.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. K. 32376).

Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

1919 m. Taujėnų dvaro savininkui kunigaikščiui Konstantinui Radvilai skyrus miško medžiagos bažnyčios statybai, 1921 m. buvo pastatyta laikina medinė koplyčia. 1923–1924 m. kunigų Jurgio Kazakevičiaus ir Jono Laugalio iniciatyva buvo pastatyta dabartinė akmens mūro bažnyčia. 1925 m. bažnyčia nutinkuota iš lauko pusės. 1928 m. baigti įrengimo darbai. Tais pačiais metais bažnyčia pašventinta. 1935 m. Lietuvos vyriausybei skyrus pašalpą, prie bažnyčios buvo pristatytas aukštas mūrinis bokštas. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo, vėliau suremontuota. 2006 m. Lietuvos vyriausybei skyrus iš valstybės rezervo fondo 100 tūkstančių litų, už gautą paramą buvo atliktas kapitalinis bažnyčios remontas.

Bažnyčia – akmens mūro, stačiakampio plano, su žemesne apside, vienabokštė. Baltai tinkuotas bokštas – su piliastrais kampuose ir didelėmis stačiakampėmis angomis varpams, taip pat su apskritais langeliais bokšto viršuje. Šoninėse sienose – penki dideli langai su apskritomis arkomis. Vidus – trijų navų. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius įrengtas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos, kilusio iš Užulėnio, lėšomis. Altoriuje įtaisytas dailininko Jono Juozo Burbos tapytas paveikslas, kuriame vaizduojamas Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikėliu Jėzumi.

Šventorių juosia akmens ir plytų mūro bei metalo tvora.

Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Dabartinė Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – ketvirtoji Naujamiesčio šventovė, statyta 1899–1908 m. klebono Romualdo Styravičiaus rūpesčiu pagal inžinieriaus Florijono Vyganovskio projektą. 1917 m. Aleksandras Jakševičius pastatė neogotikinius šventoriaus vartus. 1921 m. birželio 4 d. bažnyčia konsekruota. 1936 m. dailininkas Vincas Dilka išdekoravo bažnyčios vidų. Bažnyčia šiek tiek nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kiek daugiau – per Antrąjį pasaulinį karą. 2007 m. rugpjūčio 16 d. kilusio gaisro metu sudegė ir nugriuvo bažnyčios bokštai, išsilydė varpai, sudegė Karaliaučiuje gaminti vargonai. 2011 m. spalio 2 d. pašventinti keturi nauji varpai, atgabenti iš Vokietijos. 2013 m. bažnyčia visiškai atstatyta. Bokštai rekonstruoti iš metalo konstrukcijų ir padengti skarda.

Bažnyčia – mūrinė, istoristinė, su neogotikos elementais, stačiakampio plano, su trisiene apside ir žemomis zakristijomis, dvibokštė. Šventovės stogą puošia trylika bokštelių. Vidus – trijų navų. Įrengti trys ąžuoliniai altoriai. Didysis altorius, sakykla ir presbiterijos suolai pagaminti Varšuvoje, Orlico dirbtuvėje. Šoninius altorius pagamino šiaulietis meistras Vladas Čižauskas. Vienas svarbiausių bažnyčios meno kūrinių – Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas, garsėjantis stebuklingomis malonėmis.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra

1902 m. inžinierius Nikolajus Andrejevas suprojektavo mūrinę bažnyčią. 1908 m., gavus leidimą,  miesto pietvakarinėje dalyje pradėta statyti šv. Stanislovo bažnyčia, turėjusi tapti antra parapijine bažnyčia Panevėžyje. Iš pradžių buvo pastatyta klebonija ir įrengta laikina koplyčia. Darbus sustabdė rusų-japonų karas, vėliau – Pirmasis pasaulinis karas. 1926 m. įsteigus Panevėžio vyskupiją ir Panevėžiui tapus jos centru, buvo priimtas sprendimas rekonstruoti prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėtą, tačiau nebaigtą statyti Šv. Stanislovo bažnyčią ir ją pritaikyti katedros reikmėms. Katedrą suprojektavo architektas Romanas Steikūnas ir inžinierius Aleksandras Gordevičius. Jie pakeitė statomos bažnyčios planą, sutvirtino pamatus, paaukštino sienas, pristatė priestatus su kolonomis, įrengė rūsius. Panevėžio katedros statyba, trukusi 1926–1930 m. (vidaus dekoro darbai baigti 1939 m.), finansuota iš vidinių vyskupijos išteklių – tikinčiųjų, dvasininkų aukų. Vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčios statybai paaukojo 1000 litų, vyskupijos kunigai – apie 60 000 litų. Vyriausybė finansinės paramos statyboms neskyrė. Statyboms vadovavo dekanas kanauninkas Jonas Maciejauskas. 1928 m. kovo mėn. katedros statybos komiteto pirmininku išrinktas naujai paskirtas klebonas – prelatas Pranciškus Strakšas, kuris paspartino statybų eigą. 1930 m. kovo 4-ąją – Panevėžio vyskupijos globėjo Šv. Kazimiero dieną – įvyko Katedros šventinimo iškilmės. Katedrą pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. 1933 m. birželio 30 d., Eucharistinio vyskupijos kongreso metu, dar nebaigtą įrengti Panevėžio katedrą konsekravo J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas.

1931 m. katedroje įrengti Bruno Goebelio įmonės Karaliaučiuje pagaminti 25 registrų vargonai, pašventinti keturi varpai, išlieti Šilingų varpų liejykloje Apoldos mieste (Vokietija). 1939 m. dailininkas Povilas Puzinas užbaigė Katedros interjero dekoravimo darbus. Katedros vidus remontuotas 1975–1978 m., fasadai perdažyti 1988 m. 2025 m. atlikti vidaus ir išorės tvarkymo darbai.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra – istorizmo stiliaus, modernizuotų neobaroko formų, vienabokštė. Pamatai – akmenų mūro, sienos dengtos dekoratyviomis cemento plokštėmis, tinkuotos. Pagrindinio fasado arkinį portiką sudaro poriniai piliastrai ir dvi poros korintinių kolonų, kurios remia antablementą bei voliutomis vainikuotą frontoną. Portikos frontonas puoštas reljefiniais kartušais: viršutinis su karališka karūna, apatinis – su vyskupo Kazimiero Paltaroko herbu. Virš priekinio fasado porinių piliastrų stovi Panevėžio vyskupijos steigėjų – Šv. Tėvo Pijaus XI ir palaimintojo Jurgio Matulaičio skulptūros. Fasade dominuoja kvadratinis bokštas su aštuoniabriauniu kupolu, užbaigtu žibintu ir kryžiumi. Šventovės vidus – trijų navų. Kairės navos gale – Švč. Sakramento koplyčia, dešinės navos gale – zakristija. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius – asmeninė vyskupo Kazimiero Paltaroko dovana Katedrai. Ąžuolinės altoriaus dalys pagamintos J. Rifesserio dirbtuvėje Tirolyje (Italija). Altorių gaubia gelžbetoninis baldakimas, paremtas keturiomis kolonomis, apstatytas angelų statulomis (aut. Vincentas Jakševičius). Baldakimo viršų vainikuoja karūna su kryžiumi. Virš tabernakulio, altoriaus kupole stovi Kristaus Karaliaus skulptūra (skulpt. Juozas Zikaras). Sienoje, už altoriaus, nutapytos Panevėžio vyskupijos tuometinių dešimties dekanatų bažnyčios (dail. Jonas Mackevičius, 1938–1939 m.). Apsidės skliautus puošia freska „Šv. Kazimiero stebuklas prie Polocko 1518 m.“ (dail. Jonas Mackevičius, 1931–1933 m.). Šoniniai Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio altoriai bei Kryžiaus kelio stotys drožti J. Rifesserio dirbtuvėje (Italija). Sakykla – betoninė, su gipsiniais ir auksu puoštais ornamentais. Šešios klausyklos bei suolai – baroko stiliaus, pagaminti iš ąžuolo.

Katedros kriptoje palaidotas pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958), kurio rūpesčiu pastatyta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra, šventoriuje – prelatas Bronius Antanaitis (1925–2018, 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2005 m. pripažintas neginkluoto pasipriešinimo laisvės kovų dalyviu), kunigas Alfonsas Lipniūnas (1905–2018, nuo 2006 m. vykusi jo beatifikacijos byla 2001 m. užbaigta vyskupijos mastu ir perduota Šventųjų skelbimo kongregacijai) ir vyskupas Juozas Preikšas (1926–2018).

1997 m. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra įtraukta į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (u. k. 4705).

Panevėžio Švč. Trejybės rektoratas ir bažnyčia

1727 m. Vilniaus kapitulos kanauninkas Kristupas Belozaras ir Bernatonių seniūnas Kristupas Dembskis su žmona Konstancija dovanojo į miestą atsikėlusiems pijorų vienuoliams sklypą, kuriame jie 1727–1728 m. pastatė medinę Švč. Trejybės bažnyčią, vienuolyno pastatą ir mokyklą. 1790 m. gaisro metu visi pastatai sudegė. Po gaisro pastatytas mūrinis vienuolynas ir bebokštė akmenų mūro bažnyčia, baigta statyti 1803 m. Po 1831 m. sukilimo, Rusijos administracija uždarė vienuolyną, bažnyčią ir gimnaziją. 1847 m. atimtoji bažnyčia paversta cerkve. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams. Kunigas Juozapas Ruškys pasirūpino bažnyčios remontu – buvo nugriauti cerkvės bokšteliai, įrengti altoriai, vargonai. 1919 m. bažnyčia pašventinta. 1927 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas perdavė bažnyčią marijonams ir konsekravo ją Švč. Trejybės vardu. Bažnyčios rektorius kunigas marijonas Jurgis Tilvytis-Žalvarnis pasirūpino šventovės vidaus puošyba. 1930 m. bažnyčios rektoriaus Jurgio Tilvyčio pastangomis Švč. Trejybės bažnyčia pilnai pertvarkyta į katalikų bažnyčią. 1936 m. išdažytas bažnyčios vidus. Dažymo darbus atliko dailininkas Kazlauskas, dekoravimo – menininkas Kulakauskas. 1937 m. kunigo Stasio Mažeikos rūpesčiu buvo tvarkoma krosnis, bažnyčios vidus, vargonai. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia apgadinta. Po karo rektorius kunigas S. Mažeika šventovę suremontavo, sutvarkė altorius. Vienuoliai Panevėžyje veikė iki 1948 m. 1949 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė, pavertė ją sandėliu, o nuo 1973 m., po rekonstrukcijos, čia įsikūrė miesto parodų rūmai. 1989 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Bažnyčia – akmens mūro, jai būdinga klasicizmo ir istorizmo stilistika, vienabokštė, trijų navų. Įrengti penki altoriai. Didžiojo altoriaus akcentas – tarsi į viršų kylanti Jėzaus Kristaus skulptūra ir didžiąją apsidės lubų dalį užimantis Švč. Trejybę vaizduojantis vitražas (autorė – E. Valiūtė, 1990–1991 m.). Altoriaus kompoziciją įrėmina dvi apvalios kolonos, laikančios nesujungto karnizo dalis.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 4707).

Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Manoma, kad pirmoji bažnyčia Ramygaloje pastatyta apie 1431–1500 m. Bažnyčiai sudegus, 1781 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1897 m. klebonas Julius Norgėla pagal architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą, kurį koregavo architektas Vaclovas Michnevičius, pradėjo statyti dabartinę mūrinę bažnyčią. 1902–1907 m. klebono Juozo Genio rūpesčiu bažnyčia pastatyta. Šventovę įrengė kunigas Cezaris Jačinauskas. 1914 m. spalio 28 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. 1920–1924 m. klebonaujant kunigui Antanu Kizniui, įrengti meistro Martyno Masalskio vargonai (tvarkyti 1986–1987 m. ir 2010 m.). Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nukentėjo: vykstant bombardavimams, subyrėjo vitražai,  sudegė bokštas, o jame kabojęs vienas varpas išsilydė, kitas – nukrito ir skilo. Po 1954 m. klebono Petro Tarulio rūpesčiu bokštas atstatytas. 2015 m. bažnyčios kriptoje pašventinta memorialinė lenta Garbingajai Dievo tarnaitei Marijai Kazimierai Kaupaitei – Ramygalos parapijoje gimusiai Šv. Kazimiero seserų kongregacijos JAV ir Lietuvoje įkūrėjai bei generalinei vyresniajai.

Bažnyčia – raudonų plytų mūro, neogotikos stiliaus, kryžminio plano, trijų navų, vienabokštė. Įrengti trys ąžuoliniai altoriai. Didžiajame altoriuje kabo bažnyčios globėjo Šv. Jono Krikštytojo bareljefas, viršuje – Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Šonuose stovi medinės Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros. Dešiniajame – Jėzaus Nukryžiuotojo altoriuje stovi Šv. apaštalo Jono ir Švč. Mergelės Marijos skulptūros, kairiajame kabo Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Bažnyčioje stovi skulptoriaus Bernardo Bučo skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. 2007 m., minint bažnyčios 100-mečio jubiliejų, šventoriuje pastatytas tautodailininko Stanislovo Janušio koplytstulpis ir kalvio Vytauto Kryževičiaus kryžius.

Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčia

Truskavos bažnyčios istorija prasidėjo 1794 m., kai Rumšiškių seniūnas Jonas Truskauskas su žmona Barbora Pioraite pastatė medinę bažnyčią. 1854 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Klebono K. Prialgausko rūpesčiu buvo apmūrytas šventorius ir kapinės. Nuo 1922 m. Truskavoje kunigavęs Antanas Kungis 1926 m. suremontavo bažnyčią, 1930 m. pastatė Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudą. 1944 m. liepos mėnesį bažnyčia, varpinė, klebonija ir ūkiniai pastatai sudegė. 1945 m. laikina bažnyčia buvo įrengta buvusioje prieglaudoje. 1988 m. atkakliomis parapijiečių pastangomis buvo gautas leidimas statyti bažnyčią. 1989 m. pradėti projektavimo ir statybos darbai. 1998 m. gegužės 31 d. pastatytą Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčią (architektas Alfredas Paulauskas) konsekravo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas.

Bažnyčia – mūrinė, išsiskirianti šiuolaikinės architektūros bruožais, bazilikinė, sudėtinio laužyto tūrio, stačiakampio lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside, vienabokštė, trinavė. Virš pagrindinio portalo pastatyta skulptūra „Laiminantis Kristus“ (skulpt. Kęstutis Patamsis). Įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje įrengti trys dideli balti kryžiai, pastatytos Šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos skulptūros. Dešiniajame altoriuje kabo Gailestingojo Jėzaus, kairiajame – Švč. Jėzaus Širdies paveikslai.  Interjerą puošia dailininko Simo Gutausko vitražiniai paveikslai, bažnyčioje kabo architekto Alfredo Paulausko projektuoti sietynai. 2018 m. sumontuoti ir pašventinti E. F. Walcker firmos (Vokietija) dviejų manualų, septyniolikos registrų vargonai.

Šventorių juosia XIX a. sumūryta tvora. Šventoriuje stovi tautodailininko Kęstučio Krasausko šamoto stogastulpis, skirtas parapijos 200 metų jubiliejui (2013 m.).

Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia

1912 m. Uliūnų kaimo gyventojai nutarė dideliame mūriniame bendruomenės grūdų sandėlyje įrengti koplyčią. Į Uliūnus atvykęs kanauninkas, rašytojas Jonas Balvočius-Gerutis pasirūpino, kad grūdų sandėlis, iškilęs 1860 m., būtų perstatytas į bažnyčią. 1914 m. buvo įrengta bažnyčia, o 1915 m. Panevėžio dekanas Juozas Stakauskas pašventino bažnyčią Kristaus Žengimo į dangų titulu. 1921 m. ir 1927 m. įrengti altoriai. 1930 m. įsteigta parapija. 1932 m. išdažytas bažnyčios vidus, pastatytas masyvus akmenų ir plytų mūro bokštas pagal inžinieriaus Felikso Bielinskio projektą. 1937 m. įrengti meistro J. Mačiuko keturių registrų vargonai. 1940 m. išdažytas bažnyčios vidus. 1985–1992 m. čia kunigavęs Robertas Pukenis suremontavo bažnyčią ir šventorių, pastatė naują klebonijos pastatą.

Bažnyčia – akmens ir plytų mūro, stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius skirtas Kristaus Žengimo į dangų garbei (1921 m.). Dešiniajame altoriuje stovi Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, kairiajame – Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Šventorių juosia metalinė tvora su mūriniais stulpais. Šventoriuje palaidoti kunigas, rašytojas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas Jonas Balvočius-Gerutis (1842–1871–1915) ir pirmasis klebonas kunigas Jonas Steponaitis (1894–1917–1936). Jame taip pat stovi iš Kūčių kaimo atkeltas stogastulpis (1896 m.).

Upytės Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia

Pirmoji katalikų bažnyčia Upytėje pastatyta 1742 m. dvarininkų Stanislovo Tiškevičiaus ir Ievos Belozaraitės-Tiškevičienės rūpesčiu. Dabartinė Upytės bažnyčia pastatyta 1878 m. klebono Felicijono Bytauto ir parapijiečių pastangomis. 1927 m. perdengtas bažnyčios stogas. 1937 m. išdažyta bažnyčios išorė ir vidus. 2007 m. restauruotas bažnyčios vidus, 2013 m. atnaujinta šventovės išorė.

Bažnyčia – medinė, liaudies architektūros formų, turi neobaroko bruožų, kryžminio plano, su koplyčiomis ir zakristijomis, vienanavė. Fasadinė siena – su trikampiu frontonu, virš kurio yra aštuonsienis bokštelis, užkeltas ant stogo kraigo. Įrengti trys mediniai altoriai. Didysis altorius – dviaukštis, puoštas Aušros Vartų Dievo Motinos ir šv. Karolio Baromiejaus paveikslais, šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūromis (aut. – meistras Jonas Danauskas). Dešiniajame altoriuje kabo Nukryžiuotasis, kairiajame – Šv. Marijos Magdalietės paveikslas (šoninių altorių aut. – meistras Pranas Janulevičius).  Ant sienų kabo 1895 m. įsigyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora su vartais. Pietrytiniame kampe stovi medinė trijų tarpsnių varpinė, šiaurės rytinėje pusėje yra medinė kapinių koplyčia, pietvakariniame šventoriaus kampe – dvarininkų Tagvinų (Togvinų) šeimos koplyčia-mauzoliejus.

2026 m. vasarą du bažnyčios presbiterijos langai sušvito naujais heraldiniais vitražais, kuriuose atvaizduoti popiežiaus Leono XIV, Panevėžio vyskupijos ganytojo Lino Vodopjanovo, Upytės bei Aukštaitijos heraldiniai simboliai ir motyvai (autorius – stiklo menininkas Viktoras Dailidėnas).

Bažnyčia kartu su varpine, koplyčiomis ir tvora sudaro vertingą medinių sakralinių statinių kompleksą, kuris yra įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. K. 31268).

Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia

Apie 1773 m. dokumentuose minima Vadaktėlių koplyčia. Manoma, kad ją fundavo lenkų kariuomenės pulkininkas, Kuršo kunigaikštis Petras Bironas. 1784 m. dvaro koplyčioje įvestos viešosios pamaldos, o 1881 m. paskirtas kunigas. 1880 m. koplyčią suremontavo ir padidino tuometiniai dvaro savininkai Ivonas ir Izabelė Kopanskiai. 1881 m. koplyčią konsekravo pavyskupis Aleksandras Beresnevičius. 1902–1905 m. bažnyčioje kunigavo rašytojas, kultūros ir visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. 1910 m. kunigo Aleksandro Garnevičiaus rūpesčiu bažnyčia kapitališkai suremontuota, pristatyti du bokštai. 1930 m. įsteigta Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota kunigo Gedimino Igno Blyno pastangomis. 1956 m. klebonas Alfonsas Kadžius išdažė bažnyčios vidų.

Bažnyčia – medinė, neogotikinė, su tradiciniais liaudies architektūros elementais, dvibokštė, su papildomu bokšteliu, stačiakampio plano, su trisiene apside, vienanavė. Įrengti trys altoriai. Didysis baroko stiliaus altorius priklauso dar koplyčios laikų palikimui. Jo centre kabo paveikslas „Jėzaus nuplakimas“, viršuje – šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Dešinėje pusėje – Nukryžiuotojo altorius, kairėje – Švč. Mergelės Marijos altorius. Bažnyčioje yra vertinga krikštykla (XVIIIa.), bažnyčios fundatoriaus kunigaikščio Petro Birono portretas (XVIII a. pab.), saugomas 1725 m. nuliedintas varpas.

Šventorius apsodintas gyvavatvore, jame yra kapinės. Kapinėse ilsisi garsūs Lietuvos knygnešiai, Garšvių kaimo gyventojai Kazimieras Ūdra (1854–1937) ir Augustina Ūdraitė (1864–1955).

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 31056).

Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Pirmąją bažnyčią Vadokliuose 1781 m. pastatė Upytės vaitas, Vadoklių dvarininkas Anupras Belozaras. 1875–1902 m. Vadokliuose klebonavęs kunigas, rašytojas Jonas Balvočius-Gerutis 1876 m. bažnyčią padidino – buvo pristatytos šoninės koplyčios, paaukštinti mūro pamatai. Tais pačiais metais Ukmergės dekanas Andrius Dulskis bažnyčią pašventino. 1932 m. klebono Juozo Remeikos ir kunigo Petro Margevičiaus rūpesčiu įkurta altarija. 1934 m. klebonas Mykolas Jusys atnaujino ir išdažė bažnyčią. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčią nuniokojo artilerijos sviediniai. Pokario metais pastatas remontuotas, perstatytas bokštas.

Bažnyčia – medinė, turi liaudies architektūros bruožų, kryžminio plano, su trisiene apside, vienabokštė, su dviem bokšteliais. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame stovi Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Dešiniajame altoriuje kabo šv. Juozapo paveikslas, kairiajame – Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi mūrinė varpinė.

Velžio Švč. Jėzaus Širdies koplyčia

Nepriklausomybės metais Velžio kaimas turėjo savo bažnyčią, pastatytą apie 1930 m. Vyskupas Kazimieras Paltarokas pašventino bažnyčią, kuri stovėjo Uršulei Valentinavičiūtei priklausančioje žemėje. Ši moteris paaukojo bažnyčiai 4 ha žemės. Bažnyčia ir klebonija pastatyta iš kaimo žmonių surinktų aukų. Sovietmečiu bažnyčia buvo nacionalizuota, uždaryta, perstatyta ir paversta gyvenamu namu. Dabartinė Velžio Švč. Jėzaus Širdies koplyčia įrengta 1997 m. kitame gyvenamajame name.

2007 m. gegužės 14 d. Panevėžio vyskupo dekretu Nr. 169/07 įkurta Velžio Švč. Jėzaus Širdies parapija, kuriai priklauso Velžys ir Pajuodžių, Keravos, Žeriaukų, Tautkūnų, Kirkūnų, Staniūnų, Vyčių, Velželio, Karūžiškių, Liūdynės, Pakalnių kaimai.

2009 m. kieme pastatytas P. Zinkevičiaus sukurtas koplytstulpis su Rūpintojėliu.

2021 m. koplyčia kapitaliai atnaujinta. Vyskupas Linas Vodopjanovas pašventino naują altorių, amboną, tabernakulį.

Velžio Švč. Jėzaus Širdies koplyčios interjeras pasižymi šiuolaikišku, šviesiu ir minimalistiniu stiliumi. Altorius, ambonas, tabernakulis yra pagaminti iš šviesaus medžio, dekoruoti stilizuotais saulės ir monstrancijos motyvais. Virš altoriaus centrinėje vietoje kabo Švč. Jėzaus Širdies paveikslas, o šalia jo – Dievo Gailestingumo atvaizdas. Lubose įmontuotas segmentinis apšvietimas.

Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas (Nepriklausomybės a. 11)

Šiame name 1926–1949 m. gyveno ir dirbo pirmasis Panevėžio vyskupijos vyskupas ir švietėjas Kazimieras Paltarokas.

1926 m. įkūrus Panevėžio vyskupiją ir atvykus vyskupui Kazimierui Paltarokui, jis laikinai apsigyveno statomos Panevėžio katedros klebonijoje. Tais pačiais metais Sodų g. 1 (dabar – Nepriklausomybės a. 11) iš stačiatikių šventiko buvo nupirktas medinis namas su dideliu sodu. Pastatas buvo pritaikytas vyskupijos reikmėms: suremontuotas, pertvarkytas, iš namo rytinės ir vakarinės pusių pristatyti du priestatai. Pirmame aukšte įrengti vyskupo butas, koplyčia, kanceliarija ir vyskupijos biblioteka. Antrajame įsikūrė vyskupo sekretorius, kancleris, keturi kambariai buvo skirti svečiams.

Sovietinės okupacijos metais namas nacionalizuotas, pakeistas jo vidaus išplanavimas, name įkurdintos įvairios įstaigos. 1989 m. pastatas grąžintas bažnyčiai, suremontuotas, dabar jame įsikūręs Švč. Trejybės bažnyčios rektoratas.

1996 m. pastatas įregistruotas LR Kultūros vertybių registre (u. k. 21650).