Rokiškio dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 19 parapijų Rokiškio rajone: Aleksandravėlės, Čedasų, Duokiškio, Juodupės, Jūžintų, Kamajų, Kazliškio, Kriaunų, Lukštų, Obelių, Onuškio, Pandėlio, Panemunėlio, Panemunio, Ragelių, Rokiškio, Salų, Suvainiškio, Žiobiškio.

Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia

Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia pastatyta 1796 m. Jos fundatorius – Aleksandravėlės dvaro savininkas Ignas Marikonis. Bažnyčios ansamblį sudaro akmens mūro tvora, šventorius, dvi varpinės, keturiolika Kryžiaus kelio stočių ir bažnyčia.

Akmens mūro, baltai tinkuota bažnyčia yra klasicistinio stiliaus, stačiakampio plano, halinė, trinavė. Ją puošia keturių metrų aukščio kvadratinis bokštelis.

Bažnyčioje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Čenstakavos Dievo Motinos su Kūdikiu Jėzumi paveikslo reprodukcija, papuošta metalo apkaustais, paauksuota ir pasidabruota. Antrajame altoriaus tarpsnyje įkomponuota Nukryžiuotojo skulptūra, o viršutiniame – puošnios voliutos su augalų ornamentais.

Šventorius apjuostas akmens mūro tvora. Jo kampuose, priešais bažnyčią, stovi dvi baltos mūrinės klasicizmo stiliaus, devynių metrų aukščio varpinės.

Čedasų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Pirmąją Čedasų Romos katalikų bažnyčią apie 1516 m. pastatė dvaro savininkas Gedeonas Rajeckis. Dabartinė akmens mūro ir plytų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia iškilo 1913 m. klebono Juozapo Kuzmicko rūpesčiu ir parapijiečių bei Panemunio grafienės Elžbietos Krasickienės lėšomis.

Bažnyčia yra neogotikinė, halinė, dvibokštė, stačiakampio plano. Fasadiniame portale – sudėtinė laiptuota arka. Visos sienos sustiprintos plytiniais kontraforsais, puoštais reljefinių ornamentų juostomis.

Vidus trijų navų, įrengti trys altoriai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje – šv. apaštalų Petro ir Povilo, antrajame – šv. Jono Krikštytojo ir šv. Juozapo? skulptūros, trečiajame – Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Sakykla medinė, gotikinė, papuošta skulptūromis. Vargonų prospektas – medinis, neogotikinis, fasado ornamentika kukli (meistras Frydrichas Vaisenbornas).

Bažnyčioje gausu Rokiškio krašto tautodailininko Lauryno Masiliausko kūrinių. 1913–1914 m. ir 1918–1919 m. jis čia atliko daugelį interjero darbų: sukūrė skulptūras, paveikslus, klausyklas, sostus, suolus, spintas ir kt.

Šventoriaus tvora akmens mūro. Varpinė įrengta dešiniajame bažnyčios bokšte.

Duokiškio Šv. Onos bažnyčia

1796 m. minima medinė Duokiškio koplyčia. 1904 m. į Duokiškį atvykęs kunigas Kazimieras Mačionis ėmė organizuoti dabartinės bažnyčios statybą. 1906 m. ji buvo pastatyta ir pašventinta Šv. Onos vardu. Senoji koplyčia nugriauta. Jos altorius ir visa įranga buvo perkelti į naująją bažnyčią.

Bažnyčia medinė, dvigubo kryžiaus plano, vienanavė, su bokštu. Frontonas ir transeptai – trikampiai.

Bažnyčioje yra trys mediniai renesansiniai altoriai. Didžiajame altoriuje – šv. Onos paveikslas, atkeliavęs iš senosios koplyčios. Sakykla taip pat yra renesansinio stiliaus, medinė, puošta drožiniais. XIX a. pabaigoje dar senojoje koplyčioje žymus Lietuvos vargonų meistras Jonas Garalevičius pastatė šešių registrų vargonus, kurie buvo perkelti į naująją bažnyčią ir tebenaudojami iki šių dienų.

Šventorių juosia metalinė tvora. Jame stovi medinė Švč. Mergelės Marijos koplytėlė, trijų tarpsnių medinė varpinė ir nemažai medinių bei akmeninių paminklų.

Juodupės Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia

1934 m. Rokiškio vikaras Jonas Bubas išsirūpino žemės sklypą ir pastatė medinę koplyčią. 1936 m. rugsėjo 20 d. ji buvo pašventinta Aušros Vartų Dievo Motinos garbei. 1938 m., pagal Rokiškio apskrities inžinieriaus Petro Lelio projektą, pastatyta nauja medinė bažnyčia, tačiau 1944 m. ji sudegė. Sovietų valdžia neleido jos atstatyti ant likusių senųjų pamatų, todėl 1946 m. klebonijos daržinėje buvo įrengta laikina bažnyčia. Ši bažnyčia išliko iki šių dienų.1987 m. gaisras vėl nuniokojo šventovę. Kunigo Prano Sabaliausko rūpesčiu ji buvo suremontuota.

Bažnyčia medinė, pailgos formos, su mažu stogeliu virš pagrindinių durų. Frontone įrengtas stačiakampis langas.

Atnaujintoje ir iki šiol veikiančioje bažnyčioje įdėtos parketinės grindys, dekoruotos lubos, sienos apkaltos dailylentėmis, jas puošia vitražiniai langai. Viduje įrengti trys altoriai. Didžiojo altoriaus centre yra medinė Kristaus skulptūra,  o šonuose – Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies skulptūros.

Šventoriuje stovi lengvų ažūrinių konstrukcijų varpinė – stulpinė, pagaminta iš metalo profilių. Ji siaurėja į viršų ir dengta keturšlaičiu stogeliu su kryžiumi-saulute.

Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Pirmąją bažnyčią ar koplyčią Jūžintuose 1472 m. pastatė vienuolis Jurgis. Dabartinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia iškilo 1792–1799 m. Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininko Mykolo Veisenhofo rūpesčiu ir lėšomis.

Bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus, su renesanso bruožais. Ji bazilikinė, stačiakampio plano, ant stogo iškilęs mažas aštuonsienis bokštelis su svogūno formos šalmu. Šventovė pasižymi originaliu architektūriniu sprendimu: vakariniame bažnyčios bokšte 75 laipteliai veda pro aštuonias celes, kuriose kadaise gyveno atgailaujantys vienuoliai. Manoma, kad tai vienintelis buvęs vienuolynas pačioje bažnyčioje Baltijos šalyse. Šiuo metu celėse įrengtas nedidelis muziejus, kuriame saugomos maldaknygės, metaliniai kryžiai, skulptūrėlės ir kiti liturginiai daiktai.

Bažnyčios vidus – trijų navų, įrengti penki altoriai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje yra Švč. Jėzaus Širdies, antrajame – šv. arkangelo Mykolo paveikslai. Bažnyčią puošia garsaus XIX a. Rokiškio krašto liaudies meistro Jono Dagio darbai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi klasicistinė, mūrinė dviejų tarpsnių varpinė.

Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia

Šv. Kazimiero bažnyčia – jau trečioji Kamajų parapijos šventovė. Pirmąją medinę kryžminio plano bažnyčią 1635 m. pastatė Kamajų dvaro savininkas Adomas Lukianskis-Paulavičius. Dabartinė raudonų plytų mūro bažnyčia pastatyta 1903 m. pagal Rygos architekto Floriano Vyganovskio projektą. Statybos darbus organizavo kunigas Jonas Jokimas.

Bažnyčia neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano, halinė, trinavė, dvibokštė, su trisiene apside.

Vidaus erdvė trijų navų. Bažnyčioje yra trys ąžuoliniai, paauksuoti altoriai, sukurti liaudies meistro Aleksandro Zaborskio. Didysis altorius, su nuleidžiamu bažnyčios globėjo šv. Kazimiero ir nuolatiniu Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslais, yra dviejų tarpsnių. Antrajame altoriaus tarpsnyje – Švč. Jėzaus  Širdies skulptūra. Kairiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas, dešiniajame – Nukryžiuotasis.

Sakykla – gotikos stiliaus, ąžuolinė, dekoruota paauksuotais drožiniais, su Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Aštuonias gotikinio stiliaus klausyklas 1934–1935 m. sukūrė Rokiškio krašto liaudies meistras Laurynas Masiliauskas.

Šventoriuje stovi buvusi šarvojimo koplyčia, kurioje dabar įrengtas interaktyvus kunigo Antano Strazdo muziejus. Aplink gausu smulkiosios architektūros elementų – koplytstulpis su šv. Jono figūra, medinė koplytėlė su Rūpintojėliu, įspūdingas trijų tarpsnių kryžius.

Kazliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Kazliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1910 m. Jos statybos idėja kilo 1905–1906 m. vietos katalikams. Istorijoje retai pasitaiko, kad tokia iniciatyva kyla iš paprastų žmonių.

Medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia – liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su bokšteliais ties fasadine ir galine sienomis. Virš bažnyčios durų yra ak­li­na pus­lan­kio for­mos ar­ka, o fasado frontone – trys maži stačiakampiai langeliai.

Bažnyčioje yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Globos paveikslas, antrajame altoriaus tarpsnyje – šv. Antano paveikslas. Kairiajame šoniniame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos skulptūra, dešiniajame – šv. Stepono ir šv. Izidoriaus paveikslai.

Šventorių juosia metalinė tvora, jame stovi medinė varpinė.

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia

Pirmoji koplyčia Kriaunose minima dar 1669 m. 1684 m. iškilo medinė bažnyčia, turėjusi penkis altorius. Dabartinė Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta 1818–1829 m. Jos statyba rūpinosi Bagdoniškio ir Kriaunų dvarų savininkas Mykolas Romeris, grafas Kristupas Pliateris, taip pat klebonai Ignotas Tarvydas ir Juozapas Šileika.

Iš lauko akmenų pastatyta bažnyčia yra liaudiškojo klasicizmo stiliaus, turinti romantizmo architektūrai būdingų bruožų. Ji stačiakampio plano, su apside. Virš bažnyčios esančiame bokštelyje kabo varpas – vienas seniausių Baltijos šalyse. Manoma, kad jis išlietas XIII–XIV a. sandūroje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnų žemėse, o į Kriaunas pateko XVII a. pradžioje.

Bažnyčios vidus trijų navų, jos atskirtos pilioriais. Viduje įrengti trys altoriai, pasižymintys liaudiško baroko formomis. Didžiajame altoriuje yra Švč. Dievo Motinos Globos paveikslas, tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Kairiajame šoniniame altoriuje – Dievo Apvaizdos paveikslas, o kituose altoriaus tarpsniuose – šv. Jokūbo bei Švč. Mergelės Marijos su šv. Ona paveikslai. Dešiniajame šoniniame altoriuje yra šv. arkangelo Mykolo, Kenčiančio Išganytojo ir šv. Jono Bosko paveikslai.

Šventoriuje stovi akmens mūro varpinė su keturiomis angomis.

Bažnyčia garsėja ne tik senuoju varpu, bet ir vertinga liturginių drabužių kolekcija.

Lukštų Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčia

Lukštų Šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčia statyta su pertraukomis 1911–1925 m. 1928 m. rugpjūčio 18 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Bažnyčia pasižymi neoromaninio ir neobizantinio stiliaus bruožais. Tai akmenų mūro, trinavė, stačiakampio plano šventovė, pailginta siauresniu presbiterijos priestatu su pusapvale apside. Šonuose pristatytos mažos ir žemos zakristijos. Ties bažnyčios stogo viduriu – barokinis bokštelis. Frontono siena truputį iškelta virš stogo, su mažu bokšteliu.

Bažnyčios interjeras neoromaninio stiliaus, dekoruotas. 1928 m. didžiajam altoriui buvo išmūryta mensa, tačiau pats altorius buvo perkeltas iš senosios bažnytėlės. Tik 1942 m. pastatytas naujas romaninio stiliaus didysis altorius (aut. A. Leviška). Didžiajame altoriuje vaizduojami šv. Juozapas ir Jėzus Kristus, teikiantis komuniją berniukui, o antrajame altoriaus tarpsnyje – šv. Jonas Boskas ir Švč. Mergelė Marija (dail. V. Palaima).

Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Obelių Šv. Onos bažnyčia

Pirmoji Romos katalikų bažnyčia Obeliuose pastatyta 1629 m. karaliaus Žygimanto III pavedimu. 1859–1868 m. klebono Steponavičiaus pastangomis iškilo nauja mūrinė bažnyčia, tačiau ji sudegė 1899 m. per miestelio gaisrą. Tais pačiais metais klebonas Vincentas Birutavičius su parapijiečiais ėmėsi bažnyčios atstatymo darbų. Dabartinė bažnyčia užbaigta 1900 m., prie jos pristatytos šoninės koplyčios.

Bažnyčia yra istorizmo stiliaus, turinti neogotikos bruožų, kryžminio plano, dvibokštė. Frontono parapetas – barokinis. Fasade esantys du bokštai turi porines dideles angas varpams.

Bažnyčios erdvė trinavė, bazilikinė. Ją formuoja keturi pilioriai kiekvienoje centrinės navos pusėje. Bažnyčioje yra trys altoriai. Didžiojo altoriaus svarbiausias akcentas – XIX a. neogotikinis vitražas, pagamintas Varšuvoje. Apačioje yra įrašas „F. Sulkowski w Warszawie“. Vitraže vaizduojama Rožinio Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šventieji: Dominykas bei vyskupas Augustinas. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje įkomponuota Švč. Mergelės Marijos statulėlė, siejama su skliaute nutapyta Švč. Dvasia – balandžiu.

Šventorių juosia akmens mūro tvora, o jame stovi 1825 m. pastatyta koplyčia.

Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – seniausia medinė šventovė Rokiškio krašte. Pirmoji medinė bažnyčia Onuškyje pastatyta 1600 m.; ši data užfiksuota ir bažnyčios inventoriaus knygoje. 1774 m. dvarininkai Ona ir Konstantinas Chominskiai pastatė naują medinę bažnyčią ant akmeninių pamatų, be piliorių ir atramų, naudojant medines vinis, be geležinių sutvirtinimų.

1908 m. Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas bažnyčią atnaujino – būtent ši atnaujinta šventovė stovi iki šiol.

Bažnyčia yra vėlyvojo baroko stiliaus su neobaroko bruožais, lotyniškojo kryžiaus plano, vienanavė, dvibokštė, su penkiasiene apside ir abipus jos esančiomis zakristijomis.

Bažnyčioje yra trys altoriai: didžiojo altoriaus centre – medinė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, o antrajame altoriaus tarpsnyje – šv. arkangelo Mykolo paveikslas.

Šventoriuje stovi dvitarpsnė, 1815 m. statyta varpinė, o teritoriją juosia akmens mūro tvora.

Šiuo metu bažnyčia intensyviai restauruojama, siekiant atgaivinti jos autentiškumą ir išgelbėti ją nuo avarinės būklės. Atnaujinimo darbus inicijavo ir finansavo netoliese esančio Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barauskas.

Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia

1591 m. pirmą kartą minima dotacija Pandėlio kunigui išlaikyti. 1665 m. Minsko vaivada ir Pandėlio dvaro savininkas Gedeonas Rajeckas pastatė medinę bažnyčią su dviem bokšteliais. Dabartinė Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia iškilo 1801 m. Ukmergės maršalkos Ignaco Koscialkovskio lėšomis. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios bokštai buvo nugriauti.

Bažnyčia yra klasicistinė, plytų mūro, tinkuota, vienanavė, halinė, dvibokštė. Jos planas – netaisyklingo kryžiaus formos, su asimetriškais šoniniais priestatais abipus presbiterijos, užbaigtas siauresne už navą trisiene apside. Šventovės fasadas suskaidytas keturiais piliastrais, pastatą juosia karnizas, virš kurio kyla trikampis frontonas. Virš jo – žemas dvitarpsnis bokštelis su kryžiumi-saulute.

2006 m. liepos 4 d. kraštiečio inžinieriaus Albino Jasiūno iniciatyva Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia po devyniasdešimties metų vėl pasipuošė bokštais. Vokiečių katalikų kanauninkas Gerhardas Langė, paprašytas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, padovanojo bažnyčiai keturis bronzinius varpus su modernia valdymo įranga.

Bažnyčios interjero erdvė vientisa. Joje yra penki orderinių formų altoriai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi, o antrajame tarpsnyje – šv. Juozapo paveikslai.

Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia

Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčia pastatyta 1911 m. pagal Rygos inžinieriaus Florijono Vyganovskio projektą. Šventovės statybą inicijavo švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas kunigas Jonas Katelė.

Bažnyčia sumūryta iš raudonų plytų, istoristinė, turinti neogotikos bruožų. Ji yra stačiakampio plano, bazilikinė, su trisiene apside. Unikalumo šventovei suteikia dvišakis bokštas – tokio neturi nė viena Lietuvos bažnyčia. 52 m aukščio bokštas simbolizuoja Lietuvos ir Lenkijos uniją.

Vidus trijų navų, įrengti trys mediniai altoriai. Didysis altorius gotikinio stiliaus, pagamintas parapijiečio Juozo Tūbelio lėšomis. Altoriaus centre yra medinė šv. Juozapo skulptūra, šonuose – šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros. Antrajame altoriaus tarpsnyje – Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Šventorių juosia akmens mūro ir metalinė tvora.

Panemunio Švč. Trejybės bažnyčia

Panemunio Švč. Trejybės bažnyčia suprojektuota architekto Jono Bistromo ir pastatyta 1927–1936 m. klebono Vincento Norkaus iniciatyva ir parapijiečių lėšomis. Šventovę 1936 m. rugsėjo 8 d. konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Klebono Jono Nagulevičiaus rūpesčiu 1936–1941 m. buvo įrengtas bažnyčios vidus.

Bažnyčia yra puikus istorizmo stiliaus pavyzdys, turintis neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų. Tai akmens ir plytų mūro, stačiakampio plano, vienabokštė šventovė.

Bažnyčios erdvė trinavė, bazilikinė. Joje yra trys altoriai. Didysis altorius – ąžuolinis, gotikinio stiliaus, dviejų tarpsnių. Altoriaus centre – Švč. Trejybės paveikslas, šonuose – šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros, o antrajame tarpsnyje – Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Didžiojo altoriaus autorius – meistras Vladas Čižauskas.

Šventoriuje stovi 1901 m. pastatyta varpinė, o teritoriją juosia akmens ir plytų mūro tvora.

Ragelių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Ragelių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios istorija prasideda dar 1800 m., kai Ragelių koplyčioje buvo pradėtos laikyti pamaldos. 1810 m. koplyčia buvo oficialiai pašventinta, o apie 1837 m. čia jau tarnavo nuolatinis kunigas. 1875 m. pastatas buvo pailgintas ir paaukštintas, kas suteikė jam dabartinę išvaizdą.

Bažnyčia medinė, liaudies architektūros formų, su neogotikos bruožais. Ji stačiakampio plano, bebokštė, vienanavė.

Bažnyčios interjeras santūrus. Presbiterija nuo navos atskirta žema medine tvorele. Bažnyčioje yra trys altoriai. Didžiojo altoriaus centre – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, antrajame altoriaus tarpsnyje – Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora, jame stovi medinė varpinė.

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia

Pirmoji bažnyčia Rokiškyje pastatyta apie 1500 m. Dabartinė Šv. apaštalo evangelisto Mato šventovė iškilo 1868–1877 m. Jos fundatoriai – Rokiškio grafas Reinholdas Tyzenhauzas ir jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Bažnyčios architektūrinį projektą 1866 m. parengė architektas Frydrichas Gustavas fon Šachtas. Baigiamuosius projektavimo ir statybos darbus atliko bei vietinių ir užsienio meistrų darbą koordinavo Vienoje gyvenęs architektas Georgas Werneris. Jis taip pat suprojektavo varpinės bokštą, Šv. Juozapo koplyčią, šventoriaus tvorą ir sukūrė interjerą, kurį papuošė garsių Europos meistrų darbai.

Bažnyčia neogotikinė, stačiakampio plano, halinė, su 56,5 m aukščio varpinės bokštu. Pagrindiniame fasade dominuoja ne bokštai, kaip įprasta neogotikinėse šventovėse, bet laiptuoto kontūro skydas ir ažūrinis atikas. Fasadas suskaldytas laiptuotais kontraforsais į tris nelygias dalis, pločiu atitinkančias tris navas.

Bažnyčios interjeras ypač puošnus – dekoruotas skulptūromis, neogotikine ornamentika, sukurta Leveno (medžio dirbiniai), Paryžiaus (bronzos dirbiniai) ir Vienos (vitražai) meistrų. Čia gausu vertingų XVII–XIX a. paveikslų ir skulptūrų.

Neogotikiniame interjere išsiskiria Paryžiuje, Placidus Puosselgue-Rusand dirbtuvėse, 1882 m. pagamintas paauksuotos bronzos didysis altorius. Altoriaus dvylika skulptūrų, ornamentika ir žvakidės taip pat yra bronzinės. 1885 m. virš didžiojo altoriaus pastatytas didingas gotiškas ąžuolinis baldakimas, pagamintas Belgijoje, Leveno meistrų Jozefo ir Liudviko Gojerių dirbtuvėse. Šiose dirbtuvėse taip pat pagaminti du šoniniai altoriai, sakykla, klausyklos, šventųjų skulptūros, suolai ir presbiterijos tvorelė.

Šventorių juosia akmens mūro tvora, kurios viršuje yra raudonų plytų ažūrinis tinklas. Tvoros nišoje įrengta atvira, ažūrinė Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. Bažnyčios vartus kaldino meistras Juzefas Stolderis iš Alūkstos (Latvija). Šventoriuje stovi Šv. Juozapo koplyčia.

Bažnyčia ir ją supantys pastatai – gražiausias neogotikinis ansamblis Lietuvoje. Čia darniai susijungia kelių Europos architektų ir menininkų profesionali kūryba bei vietinių lietuvių drožėjų meninis meistriškumas.

Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia

Pirmą kartą Salų koplyčia minima 1771 m., kai Salų dvarą valdė Kristupas Morikonis Pirmąją medinę bažnyčią Salose 1781 m.  pastatė dvarininkas Ignotas Morikonis. Dabartinė Šv. Kryžiaus bažnyčia iškilo 1887–1888 m. kunigo Kušleikos rūpesčiu ir Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės lėšomis. Šventovę projektavo austrų architektas Georgas Werneris. Salų bažnyčia – vienas gražiausių ir profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje.

Bažnyčia yra neogotikinė, medinė, lotyniškojo kryžiaus plano, trinavė. Fasadai grakščių proporcijų ir griežtų formų. Pagrindinio fasado viduryje išsišovęs kvadratinis 34,5 m aukščio bokštas, užsibaigiantis tiesiu karnizu ir didele smaile. Jo grožį paryškina didelis apvalus langas, vadinamoji rožė.

Įdomus bažnyčios interjeras: mediniai gotiško stiliaus skliautai ir trys 1889–1901 m. įrengti mediniai altoriai. Didžiajame gotiško stiliaus altoriaus centre – Nukryžiuotojo skulptūra.

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora.

Suvainiškio Šv. Jokūbo bažnyčia

Pirmąją bažnyčią Suvainiškyje XVII a. antrojoje pusėje pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūsininkas, Ratkūnų dvaro savininkas Kazimieras Šumlianskis. Dabartinė akmens mūro Šv. Jokūbo bažnyčia iškilo 1862–1863 m. klebono Antano Mackevičiaus rūpesčiu. 1933 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Bažnyčia istoristinė, romantizmo laikų eklektikos pavyzdys. Ji yra stačiakampio plano, dvibokštė, vienanavė.

Bažnyčioje yra trys mediniai, neoromaninio stiliaus altoriai. Didžiojo altoriaus centre – Nukryžiuotojo medinė skulptūra, antrajame altoriaus tarpsnyje – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas.

Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Suvainiškio Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia yra įtraukta į Europos Šv. Jokūbo piligriminį kelią.

Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

1803 m. Vengerinės dvaro savininkų Juozapo Daumanto ir Angelės Siesickių rūpesčiu bei lėšomis buvo pastatyta pirmoji medinė Žiobiškio bažnyčia. Dabartinė Šv. arkangelo Mykolo šventovė iškilo 1902–1911 m. klebono Vincento Zapkaus rūpesčiu. Bažnyčią projektavo inžinieriai Pranas Kontrimas ir Adolfas Ožinskis, o projektą koregavo ir tobulino architektas Karlas Eduardas Strandmanas. Vidaus įrengimu rūpinosi klebonas Jonas Gogelis.

Bažnyčia pastatyta iš skaldytų lauko akmenų ir degtų plytų, su gražiai išryškintais langų apvadais, kontraforsais ir karnizais. Ji yra neogotikinio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, su penkiasiene apside, aukštu bokštu fasade ir keturiais bokšteliais.

Bažnyčios vidus trijų navų, įrengti trys mediniai, gotikinio stiliaus altoriai. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, šv. Petro ir šv. Povilo, o antrajame – šv. arkangelo Mykolo skulptūros.

Šventorių juosia skaldytų lauko akmenų ir plytų tvora.