Pasvalio dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 13 parapijų Pasvalio rajone: Daujėnų, Grūžių, Gulbinėnų, Joniškėlio, Kyburių, Kriklinių, Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Pušaloto, Saločių, Skrebotiškio, Vaškų.

Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia

Dabartinė Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo plytų mūro bažnyčia buvo statyta 1794–1803 m. Krinčino klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus bei parapijiečių rūpesčiu ir lėšomis. Vėliau, klebono Juozapo Kubilinsko rūpesčiu medinės šventovės lubos buvo pakeistos mūriniais skliautais. Kunigas Vincentas Baltrušaitis buvo pirmasis parapijos klebonas, į Daujėnus atvykęs 1903 m., kuomet buvo gautas rusų valdžios leidimas Daujėnuose nuolat gyventi kunigui. Dailininkas ir vitražistas Vladislovas Pšibitnevskis iki 1908 m. įrengė vitražus. 1910 m. bažnyčia suremontuota: stogas apdengtas skarda, išdažytas vidus, atnaujinti altoriai, išpuošta sakykla.

Bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų, plytų mūro, stačiakampio plano. Fasadas suskirstytas į tris horizontalius tarpsnius vienoje plokštumoje. Portiką rėmina piliastrai ir trikampis frontonėlis su apskritu langeliu virš durų. Dviejų tarpsnių frontonas palaipsniui siaurėja aukštyn su laiptuotais parapetais ir barokiniu išlenkimu viršuje. Nedidelis stačiakampis bokštelis tarsi iškelia frontoną virš dvišlaičio stogo. Bažnyčios vidus – trijų navų, atskirtų pilioriais, skliautuotas. Centrinės navos skliautų dekoras įamžina Jėzaus Kristaus gyvenimą: gimimą, krikštą, prisikėlimą, žengimą į dangų. Ant presbiterijos lubų – Švč. Trejybę simbolizuojantys trikampiai ir Šventąją Dvasią įkūnijantis balandis. Bažnyčią garsina stebuklinga laikoma Didžiojo altoriaus nišoje pastatyta Jėzaus Nazariečio statula (XVIII a. pab.), šv. Roko paveikslas-altorėlis.

Šventorių juosia akmens mūro tvora su vartais, stovi nedidelė medinė varpinė.

Į viršų

Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Dabartinė Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia buvo įrengta rekonstruotame pastate po to, kai senoji medinė bažnyčia, pastatyta 1921–1924 m., buvo piktavališkai sudeginta 1996 m. rugpjūčio 25 d. Naujieji maldos namai įrengti nebaigtuose statyti kolūkio kultūros namuose (projekto autorius – architektas Algirdas Mikėnas). 2001 m. rugpjūčio 12 d. bažnyčią pašventino Panevėžio vyskupas Juozapas Preikšas.

Maldos namai yra 200 kvadratinių metrų ploto, turi išskirtinį 30 metrų aukščio metalinį bokštą. Varpų bažnyčia neturi.

Viduje įrengti trys altoriai. Didįjį altorių puošia dailininko Artūro Rimkevičiaus kryžiaus formos vitražas. Dešiniajame altoriuje yra reljefinis Švč. Jėzaus Širdies paveikslas, drožtas iš medžio, kairiajame – toks pat paveikslas, vaizduojantis Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu.

Šventoriuje sudegusią medinę bažnyčią mena Švč. Mergelės Marijos skulptūra, pastatyta ant senosios bažnyčios pamatų bei medinis kryžius.

Gulbinėnų Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia

Pirmąją šventovę – viešą koplyčią 1936 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose įrengė dvaro savininkas generolas Kazys Ladiga, gavęs Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko leidimą. 1939 m. buvo įkurta parapija, pradėta planuoti naujosios bažnyčios statyba. Po Antrojo pasaulinio karo Gulbinėnų dvaro rūmai su koplyčia buvo nacionalizuoti. Dabartinė Gulbinėnų bažnyčia kunigo Antano Valančiūno ir parapijiečių rūpesčiu buvo įrengta mūriniame ūkiniame pastate. Bažnyčia pašventinta 1948 m. lapkričio 27 d.

Bažnyčia stačiakampio plano. Ant kraigo pastatytas medinis bokštelis. Stogas dvišlaitis, skardinis. Yra trisienė presbiterija. Vidus – halinis, vienos navos. Lubos lenktos, su Kryžiaus kelio stočių reljefais. Apkalta presuotu kartonu su tulpių, kryžių tapytais motyvais. Įrengti trys mediniai altoriai. Didžiajame altoriuje – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės skulptūra, šonuose – šv. Antano ir Švč. Jėzaus Širdies paveikslai. Šoniniuose altoriuose įkomponuotos gipsinės šv. Juozapo ir Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūros. Bažnyčioje yra medinė šešiakampė neobarokinė sakykla.

Šventorius aptvertas metaline tvora. Šventoriuje palaidotas bažnyčios statytojas kunigas Antanas Valančiūnas (1915–2000).

Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia

Dabartinė Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia pradėta statyti 1790 m. Joniškėlio dvaro savininko Benedikto Karpio iniciatyva. 1803 m. vikaras Stanislovas Parkovskis bažnyčioje įrengė penkių registrų vargonus, kurie 1828 m. klebono Kibaro iniciatyva padidinti iki dvylikos registrų.

1982–1987 m. klebono Benedikto Urbono bei parapijiečių rūpesčiu ir aukomis bažnyčia suremontuota: nudažyta bažnyčios išorė, sutvarkytas šventorius, atnaujinti altoriai, paveikslai, sakykla, pakeistos grindys.

Bažnyčia – klasicizmo stiliaus, stačiakampio plano, su apside ir masyviu barokiniu bokštu. Sienos ir bokštai baltai tinkuoti. Vidus – trijų navų, atskirtų pilioriais, lubos skliautuotos. Šoninės navos siauros ir žemos. Didysis altorius (1792–1794) pastatytas apsidės sienos fone. Už jo matyti gipsinis Golgotos bareljefas – Kristaus kančia. Šonuose stovi po dvi masyvias aukštas kolonas, palubėje užsibaigiančias kapiteliais. Ant kolonų – didelės Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus ir šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros. Dešinėje pusėje – Švč. Jėzaus Širdies ir Šv. Jurgio altoriai, kairėje pusėje įrengti Švč. Mergelės Marijos Širdies ir Šv. Antano altoriai. Bažnyčioje yra vertingų paveikslų: „Šv. Ignotas“ (XVIII a.), „Šv. Dominykas“ (XIX a.), „Šv. Antanas“, „Šv. Jurgis“, „Apaštalas Baltramiejus“, „Šv. Pranciškus ir Kristus“, „Šv. Baltramiejus“, altorėlis su Švč. Mergelės Marijos paveikslu (XIX a.).

Šventorius aptvertas tinkuoto mūro ir metalo tvora.

Bažnyčia įtraukta į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 1525).

Kyburių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia

Kyburių bažnyčios istorija siekia XVIII amžių. Dabartinė Kyburių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia pastatyta 1927 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Statybos darbais rūpinosi Saločių vikaras Juozapas Savukaitis. Tais pačiais metais įsteigta parapija. 1934–1938 m. klebonas Vladislovas Kupstas rūpinosi šventovės vidaus įrengimu: pastatyti altoriai, sakykla, klausyklos, suolai, nupirktas varpas, apmūrytas šventorius. Vėliau kunigas Steponas Pelešynas aprūpino bažnyčią liturginiais rūbais, atliko atnaujinimo darbus.

Bažnyčia – medinė, stačiakampio plano, pasižyminti istorizmo stilistikos elementais, kurie persipina su liaudies architektūros motyvais. Fasade dominuoja aukštas, kvadratinio plano, su grakščiu piramidiniu stogu bokštas ir keturiais mažais bokšteliais stogo kampuose. Ant bažnyčios priestatų taip pat stiebiasi bokšteliai. Iš viso bažnyčią puošia devyni įvairaus dydžio piramidės formos bokšteliai su geležiniais kryžiais viršuje. Bažnyčios vidus – trijų navų, kurias skiria paprasti stulpai be arkų. Įrengti trys altoriai. Didįjį neogotikos stiliaus altorių puošia Švč. Mergelės Marijos, Švč. Jėzaus Širdies ir dviejų angelų skulptūros. Kairysis neogotikinis altorius su Kūdikėlio Jėzaus Teresės paveikslu ir šv. Antano bei šv. Pranciškaus skulptūromis. Dešinįjį altoių puošia „Šv. Jurgio“ paveikslas bei šv. Aloyzo ir šv. Jono Bosko statulos.

Šventorių juosia akmens ir betono mūro tvora.

Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Krikliniuose pastatyta 1781 m. 1897 m. gyventojų lėšomis bažnyčia perstatyta ir padidinta, pristačius šonuose po koplyčią. Pastatyta varpinė. 1926 m. įkurta parapija. Bažnyčia buvo suremontuota kunigo Pranciškaus Masilionio rūpesčiu, čia klebonavusio 1969–1977 m.

Bažnyčia – medinė, liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano, su dviem kvadratiniais bokšteliais, vienanavė. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius – „Šv. Elžbietos Aplankymo“, kuriame yra vertingas paveikslas – „Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Elžbietos susitikimas“, šonuose – šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros. Šoniniai altoriai skirti Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Pagalbos ir šv. Antano garbei.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi medinė varpinė (1897). Krikščionybės 2000 m. jubiliejui šventoriuje pastatytas kryžius (autorius – skulptorius Pranas Janulevičius).

Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Dabartinė mūrinė Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia statyta 1777–1782 m. klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus rūpesčiu. 1851 m. birželio 15 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. Krinčine nuo 1866 m. vasaros apie šešerius metus kunigavo poetas Antanas Vienažindys.

1939 m. meistras Antanas Krivickas bažnyčią naujai išdažė.

Bažnyčia – vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė, su trisiene apside. Bokštai trijų tarpsnių. Bokštų viršūnėse – dviejų tarpsnių varpo pavidalo šalmai, iškelti ant daugiasienių būgnų. Bažnyčios vidus – trijų navų. Centrinę navą dengia cilindriniai skliautai. Šoninės navos siauros ir žemos. Sienos skaidytos jonėniniais piliastrais, platus karnizas. Yra penki barokiniai altoriai. Didysis altorius konsekruotas 1879 m. Jame kabo Nukryžiuotojo paveikslas. Dešinėje pusėje – „Šv. Juozapo“  ir „Šv. Antano“ altoriai, kairėje – du altoriai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei. XX a. pirmoje pusėje bažnyčioje įrengti penkiolikos registrų vargonai (meistras Martrynas Masalskis).

Šventorius aptvertas akmens mūro tvora. Prie tvoros „glaudžiasi“ Kryžiaus kelio stočių koplytėlės. Šventoriuje stovi istoristinių formų trijų tarpsnių plytinė varpinė, pastatyta 1908 m. klebono Motiejaus Požėlos rūpesčiu. Joje kabo didžiausias Pasvalio krašte varpas „Šv. Mykolas“ (varpo skersmuo – 113 cm, o svoris – beveik 865 kg). Varpas išlietas 1876–1885 m. Novgorodo gubernijos Valdajaus mieste (Rusija), garsiame Pelagijos Ivanovnos Usačiovos valdomame varpų fabrike.

Krinčino Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių kompleksas įtrauktas į LR kultūros vertybių registrą (u. k. 23642).

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapija gyvuoja nuo XV a. pabaigos. Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo statoma 1779–1787 m. 1851 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. 1885–1887 m. klebono prelato Vlado Dambrausko rūpesčiu šventovė buvo išplėsta: pristatytos šoninės navos, du bokštai. 1902 m. įsigytos Kryžiaus kelio stotys, paveikslai. 1928 m. bažnyčioje įvesta elektra. Po 1933 m. gaisro bažnyčia remontuota, atstatytas didysis altorius, išdekoruota presbiterija. 1936 m. meistras Antanas Krivickas išdekoravo visą bažnyčią. Svarbūs atnaujinimo darbai vyko ir vėliau: 1980–1981 m. atstatyta nugriauta šventoriaus tvoros dalis, 2005–2009 m. klebono dekano Algio Neverausko rūpesčiu atliktas kapitalinis bažnyčios remontas, sutvarkytas šventorius. Ilgą laiką bažnyčioje tarnavo žymaus vargonų meistro Martyno Masalskio 1887 m. pagaminti vargonai, po karo atgabenti iš uždarytos Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios. Per pusantro šimto metų kinivarpų pažeistas instrumentas susidėvėjo, todėl 2020 m. jis buvo pakeistas. Naujieji neobarokinio stiliaus vargonai, pagaminti 1962 m., įsigyti iš vienos Vokietijos bažnyčios už 35 tūkst. eurų, surinktų iš parapijiečių, verslininkų, ūkininkų bei savivaldybės aukų. Jie yra tris kartus didesni už buvusius ir užima penkioliktą vietą Lietuvoje pagal dydį: turi tris manualus su pedalais, 30 registrų ir net 2116 grojančių vamzdžių, kurių mažiausias sveria vos 11 gramų, o didžiausias siekia beveik 100 kilogramų.

Bažnyčia – baroko ir istorizmo bruožų, stačiakampio plano, dvibokštė. Priekinio fasado siena yra vienoje plokštumoje su bokštais. Vidus – trijų navų, atskirtų pilioriais. Įrengti penki altoriai. Didysis altorius – medinis, dviejų tarpsnių. Pirmajame tarpsnyje kabo kryžius su Kristaus kančia, jo šonuose – šv. Petro, šv. Povilo, šv. Pranciškaus Ksavero ir šv. Ignoto Lojolos skulptūros. Antrajame tarpsnyje kabo „Šv. Jono Krikštytojo“ paveikslas (dail. J. Mackevičius). Centrinės navos dešinėje pusėje įrengtas „Šv. Onos“ altorius, kairėje – „Rožinio Švč. Mergelės Marijos“ altorius. Dešinės navos altorių puošia „Kristaus Žengimo į dangų“ paveikslas, kairės navos – „Šv. Pranciškaus Asyžiečio“ paveikslas.

Šventorių juosia tinkuoto mūro tvora, jame stovi neoromaninio stiliaus, stačiakampio plano, trijų tarpsnių varpinė (1907).

Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Pumpėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio ištakos siekia XVII a. vidurį, kai brolių Jurgio ir Povilo Zavadskių iniciatyva 1665–1675 m. čia buvo įkurdinti karmelitai. Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo statoma 1784–1818 m. Bažnyčia 1818 m. buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu, o 1861 m. pervadinta – jai suteiktas Švč. Dievo Motinos Škaplierinės titulas. Per ilgą gyvavimo laikotarpį bažnyčia ne kartą atnaujinta: 1900–1915 m. klebonaujant kunigui Juozapui Viksvai, pakeistos šventovės grindys, išmūryta sakykla, virš zakristijų, ties presbiterija, išmūrytos stilingos baliustrados, įdėti metaliniai langų rėmai, keturiuose languose sudėti spalvoti vitražo imitacijos paveikslai. Interjeras atnaujintas ir 1920–1925 m., klebonaujant kunigui Pranciškui Kazimierui Čepuliui. 1989 m. perdažytas bažnyčios vidus, atnaujinta sieninė tapyba (darbams vadovavo dekoratorius R. Kurlinskas). Atgavus Nepriklausomybę, 2004 m. į Pumpėnus sugrįžo vienuoliškas gyvenimas – čia įsikūrė Įsikūnijimo Žodžio kongregacijos misionieriai.

Bažnyčia – mūrinė, tinkuota, vėlyvojo baroko stiliaus, turi ryškių klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Fasadas padalytas į du tarpsnius, su plačiu karnizu, apjuosiančiu visas sienas. Bažnyčios vidus – trijų navų, skliautuotas. Centrinė nava aukštesnė, pusiau apvali, šoninės – žemesnės. Navas skiria keturkampės kolonos, sujungtos arkadomis. Įrengti penki altoriai. Didžiojo altoriaus centrinėje nišoje kabo Dievo Motinos Škaplierinės paveikslas. Šonuose, tarp šešių kolonų stovi keturios evangelistų skulptūros. Viršuje – Nukryžiuotasis, abipus jo – keturios kolonos, tarp kurių stovi šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros. Centrinės navos skliautuose nutapyti Fatimos, Šiluvos, Lurdo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Ties didžiuoju altoriumi vaizduojama Švč. Mergelė Marija Škaplierinė, sėdinti garbės soste ir rankoje laikanti sielos išganymo simbolį – škaplierių. Lubose, ties didžiuoju altoriumi pavaizduotas Kristaus žengimas į dangų. Šoniniai altoriai skirti Švč. Mergelės Marijos, Nukryžiuotojo, šv. Antano ir šv. arkangelo Mykolo garbei. Bažnyčioje įrengti 1898 m. meistro Martyno Masalskio pagaminti 20 registrų vargonai (restauruoti 2007 m.). Šventovėje kabo meistro Vlado Čižausko sukurtos Kryžiaus kelio stotys.

Šventorių supa akmens mūro tvora, į kurią įkomponuota akmenų skaldos kvadratinė dviejų tarpsnių varpinė (1830).

Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Dabartinė Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1853 m. dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis. 1855–1862 m. klebonavęs kunigas Antanas Juška atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją. 1879 m. ilgamečio Pušaloto klebono Felikso Vereikos dėka bažnyčia paaukštinta, pristatytos dvi šoninės koplyčios. 1882 m. įrengti vargonai (meistras Juozapas Radavičius). 1936 m. bažnyčią išdekoravo dailininkas Vladas Čižauskas.

Bažnyčia – medinė, liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano, su trisiene apside, bokšteliu. Fasadas – su siaurais piliastrais ir trimis apskritais langais. Virš stataus trikampio frontono iškilęs aštuoniasienis bokštelis su varpo pavidalo šalmu ir kryžiumi. Viduje įrengtas apeinamas didysis altorius (1866, autorius – J. Danauskas). Altoriaus centre – Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, šonuose – šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūros. Antrajame tarpsnyje – „Kristaus Kančios“ paveikslas. Dešiniojo altoriaus pirmąjį tarpsnį puošia „Šv. Antano“ paveikslas, kairiojo – „Dievo Motinos su Kūdikiu“ paveikslas.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Šventoriuje stovi klasicizmo elementų turinti trijų tarpsnių mūrinė varpinė (XIX a. pr.).

Saločių Šv. Juozapo bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Saločiuose iškilo 1514 m. Barboros Pečkaitės iniciatyva. Reformacijos sąjūdžio metais Biržų Radvilos atėmė katalikų bažnyčios turtus, bažnyčią nugriovė, o jos vietoje pastatė evangelikų reformatų maldos namus. XVII a. vid. katalikai atsikovojo buvusį bažnytinį turtą, atstatė bažnyčią. Nauja medinė bažnyčia, iškilusi 1777 m., sudegė Antrojo pasaulinio karo metais – 1944 m. liepos 26 d.  1945 m. bažnyčia buvo įrengta mūrinėje dviaukštėje klebonijoje, kurioje ji veikia iki šiol. Įrengiant dabartinę bažnyčią daug prisidėjo kunigai Kazimieras Pukenis ir Antanas Balaišis. Dvasininkų iniciatyva taip pat buvo pastatytas „sandėliukas“, kuris per naktį virto varpine.

Pastatas – dviaukštis, stačiakampio plano, neturi tradicinio bažnytinio bokšto. Išorė santūri, tinkuota šviesia spalva. Viduje maldos salė užima didžiąją dalį pirmojo aukšto erdvės. Didįjį altorių puošia „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ paveikslas, iš šonų – šventųjų skulptūros.

Buvusios bažnyčios atminimą įprasmina memorialinė plokštė.

Skrebotiškio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Mintis Skrebotiškyje įrengti bažnyčią kilo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau darbai pajudėjo tik jam pasibaigus. Kunigo Adomo Kačkaus ir vietos gyventojų bendromis pastangomis senas mūrinis grūdų sandėlis buvo pertvarkytas į bažnyčią: 1920 m. spalio mėn. Skrebotiškio bažnyčia pašventinta, jai suteiktas Švč. Jėzaus Širdies titulas. 1924–1925 m. šventorius apmūrytas akmenine tvora, o 1935 m. kunigo Antano Žakevičiaus rūpesčiu jame iškilo medinė varpinė. 1926 m. oficialiai įsteigta Skrebotiškio parapija. 1938 m. bažnyčios vidų išdažė menininkas Povilas Krivickas. 1993 m. bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, tačiau parapijiečių ir kunigo P. Bartkevičiaus rūpesčiu buvo atstatyta.

Bažnyčia – žema, stačiakampio plano. Ant trapecinės formos frontono iškeltas masyvus kubinės formos bokštas su aukštu piramidiniu stogu. Fasadinės sienos kampuose pastatyti bokšteliai su bizantiškais svogūniniais šalmais ir plačiomis bazėmis. Akmenų ir plytų mūro sienos paliktos netinkuotos, tik langų ir durų apvadai bei arkos baltai tinkuoti. Šventovės vidus medinėmis kolonomis padalytas į tris navas. Įrengti trys altoriai. Didysis altorius – romantizmo stiliaus, dviejų tarpsnių: pirmajame kabo „Dievo Motinos“, antrajame – „Švč. Jėzaus Širdies“ paveikslai. Iš šonų altorius puoštas šv. apaštalų Petro ir Povilo paveikslais. Šoniniai altoriai skirti šv. Pranciškaus ir Šv. Kryžiaus garbei.

Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Vaškų Šv. Juozapo bažnyčia

Dabartinė mūrinė Vaškų Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta 1881 m. pabaigoje klebono Broniaus Stasevičiaus rūpesčiu bei dvarininko Povilo Puzino dosnia finansine parama. 1894 m. birželio 14 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. 1887 m. įrengti 25 registrų vargonai, 1888–1890 m. – penki altoriai, 1892 m. įsigytos Kryžiaus kelio stotys. 1938 m. klebonas Jonas Didžiulis ir parapijiečiai suremontavo bažnyčią. Sovietiniais metais klebonavusio kunigo Vytauto Antano Jasiūno rūpesčiu buvo perdengtas bažnyčios stogas, parūpinta daugiau suolų, pradėtas rengti šildymas. 1991 m. klebonas Vidmantas Kareckas į vakarinį bažnyčios bokštą įkėlė varpą, įrengė elektrinį skambinimo mechanizmą.

Bažnyčia – istoristinė, turi romaninio ir klasicizmo stiliaus bruožų, stačiakampio plano. Ant dviejų tarpsnių fasadinės sienos kyla du aštuoniasieniai bokštai su aukštais kūginiais stogais. Fasado portale su apvalia arka yra dvi nišos su šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūromis. Vidus – trijų navų, dengtų skliautais. Didysis altorius susideda iš dviejų dalių ir iškyla iki pat skliautų apvalios apsidės sienos fone. Viršuje – Golgota su kryžiumi ir natūralaus dydžio Nukryžiuotojo figūra. Šalia kryžiaus – Dievo Motinos, šv. Jono ir šv. Marijos Magdalietės skulptūros. Šoniniai altoriai – mediniai, su „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ ir „Šv. Jurgio“ paveikslais. Kairėje navoje stovi altorius su „Rožinio Švč. Mergelės Marijos“ ir „Marijos, lankančios Elžbietą“, paveikslais. Dešinėje – su „Ecce Homo“ ir „Šv. Baltarmiejaus“ paveikslais.

Bažnyčios šventorius aptvertas akmens mūro tvora. Šventoriuje stovi medinė varpinė (1881) ir „Švč. Mergelės Marijos“ skulptūra.