Panevėžio dekanatas – Panevėžio vyskupijos administracinis vienetas, apimantis 10 parapijų ir 2 rektoratus Panevėžio mieste ir rajone: Berčiūnų Lietuvos Kankinių rektoratas, Geležių, Karsakiškio, Miežiškių, Paįstrio parapijos, Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo rektoratas, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Raguvos, Smilgių, Spirakių, Šilų, Velykių parapijos.

Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia

Pirmoji mūrinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pradėta statyti Berčiūnuose 1939–1940 m. Projektą parengė architektas Jonas Mulokas. 1937–1944 m. bažnyčios statybos reikalais rūpinosi kunigas Povilas Šidlauskas.

Bažnyčia buvo nedidelė, neogotikinė, vienabokštė. Ją puošė garsaus dailininko Stasio Ušinsko vitražai. Bažnyčios statyba nebuvo galutinai baigta. 1957 m. sovietų valdžia šventovę susprogdino.

Naujoji Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia (archit. Algis Šironas) tuometinio Naujamiesčio klebono ir Ateitininkų Federacijos vicepirmininko Rimanto Gudelio iniciatyva buvo pradėta statyti 1994 m. Naujoji bažnyčia pastatyta kitoje vietoje, prie Sanžilės kanalo. 1997 birželio 14 d. pašventinta ir pavadinta Lietuvos Kankinių bažnyčia, siekiant įamžinti per sovietmetį nukentėjusiųjų atminimą. 15 stočių Kryžiaus kelias jungia naują ir senąją, sovietmečiu susprogdintą, bažnyčias. Šį įspūdingą koplytstulpių ansamblį kūrė meistrai Adolfas Teresius, Algirdas Varžinskas ir Mindaugas Būga. Ant senosios bažnyčios pamatų iškilo skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurtas didingas paminklas „Prisikeliantis Kristus“.

Bažnyčia yra moderni, mūrinė, stačiakampio plano, vienanavė.

Svarbiausia interjero detalė – Stasio Ušinsko vitražas „Švč. Jėzaus Širdis“ (sukurtas pirmajai bažnyčiai). Jis buvo išsaugotas per sovietmetį Krekenavos bažnyčioje, sugrąžintas ir dabar puošia naujosios bažnyčios altorių.

Prie bažnyčios pastatyta moderni varpinė.

Į viršų

Geležių Šv. Juozapo bažnyčia

Dabartinė Geležių Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta 1936 m. klebono Vinco Beinoriaus rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis. Projekto autorius – inžinierius Feliksas Bielinskis.

Bažnyčia medinė, turinti neogotikos bruožų, kryžminio plano, vienanavė. Pagrindiniame fasade dominuoja aukštas trikampis frontonas su trikampiu langu. Greta kairiojo bažnyčios fasado kampo pristatytas apie 27,5 m aukščio keturkampis bokštas su piramidiniu stogu, virš kurio iškeltas kryžius.

Bažnyčios vidus apkaltas medinėmis lentomis, nudažytomis natūralia spalva. 1936 m. išdekoruota presbiterija, o 1937 m. įrengta sakykla, pastatyti penkių balsų vargonai ir baigtas vidaus dekoravimas. Šiais darbais rūpinosi kunigas Albinas Spurgis. Didžiojo altoriaus centre įkomponuota medinė 1,5 m aukščio Švč. Jėzaus Širdies statula. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Švč. Mergelės Marijos, dešiniajame – šv. Juozapo skulptūros. Bažnyčioje saugomas meistro Jono Baruolio kūrinys – kilnojamas procesijų altorėlis su Siksto Madonos paveikslo kopija (XX a.).

Šventorių juosia metalinė tvora su akmens mūro pagrindu, joje įrengti neogotikos stiliaus mūriniai vartai su trimis smailiomis arkomis.

Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Pirmoji bažnyčia Karsakiškyje pastatyta 1803 m. dvarininkų Ivaškevičių iniciatyva. Dabartinė mūrinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia iškilo 1888 m. (archit. Justinas (Ustinas) Golinevičius) kunigo Leono Skopo pastangomis ir remiant Sirapavo dvarininkui Jonui Petkevičiui. 1902–1905 m. kunigo Juozapo Remeikio  rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis įrengti aštuonių registrų vargonai, sudėtos naujos grindys, nupirkti varpai (1915 m. išvežti į Rusiją). 1908–1909 m. klebono Povilo Svilo iniciatyva bažnyčia nutinkuota ir išdažyta, apmūrytas šventorius. 1914 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

Bažnyčia yra neoromaninio stiliaus, istoristinė, kryžminio plano, vienabokštė. Fasado priekyje yra 36 metrų aukščio bokštas. Jo antrajame tarpsnyje yra maži stačiakampiai langai, o trečiajame – didelės arkinės angos, skirtos varpams.

Bažnyčios viduje įrengti penki altoriai. Didžiajame altoriuje yra Švč. Mergelės Marijos skulptūra, antrajame altoriaus tarpsnyje – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Kairėje pusėje esančiuose altoriuose – Nukryžiuotojo paveikslas ir Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o dešinėje – Šventosios Šeimos ir šv. vyskupo Mikalojaus paveikslai.

Šventoriaus tvora akmens mūro.

Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Dabartinė Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pradėta statyti 1911 m. kunigo T. Pranaševičiaus rūpesčiu. Prasidėjusias statybas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1916–1920 m. klebono Antano Paurio iniciatyva bažnyčios statyba baigta. Šventovę 1921 m. konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

1937 m. klebono Vincento Beinoriaus iniciatyva nupirkti ir sumontuoti nauji dvylikos registrų pneumatiniai vargonai. 1942 m. bažnyčia iš naujo dekoruota. 1956 m. atnaujintos bažnyčios skulptūros, paveikslai, freskos ir kita puošyba.

Raudonų plytų mūro bažnyčia yra neogotikinė, kryžminio plano, vienabokštė. Fasade dominuoja vienas bokštas, prie kurio šonų pristatyti du žemi daugiašoniai bokšteliai su smailiais stogeliais. Priekinį fasadą puošia Gerojo Ganytojo Kristaus paveikslas. Virš paveikslo, nedidelėse nišose, įkomponuotos trijų šventųjų statulos.

Bažnyčios viduje yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotasis Kristus ir šv. Marija Magdalietė, kairiajame šoniniame altoriuje – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo, dešiniajame – Švč. Jėzaus Širdies paveikslai. Bažnyčios suolus, klausyklas, sakyklą ir medines altorių dalis išdrožė meistras Juozapas Nekrošius.

Šventorius aptvertas metaline tvora su plytų mūro pagrindu.

Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčia

Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčia pastatyta 1910 m. kunigo Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio rūpesčiu. 1924 m. įsteigta parapija. 1930 m. klebono Stanislovo Dailidonio iniciatyva buvo permūryti bažnyčios pamatai, sutvirtintos sienos, pakeisti langų rėmai. 1981–1982 m. klebono Pranciškaus Benedikto Tamulionio rūpesčiu išdekoruotas bažnyčios vidus. Vėliau šventovė  remontuota 2007–2008 m. ir 2011 m.

Bažnyčia yra neogotikinė, stačiakampio plano, medinė, dvibokštė. Bažnyčios priekinio fasado siena su trikampiu frontonu yra vienoje plokštumoje, be įprasto horizontalaus karnizo. Du fasadiniai bokštai – grakštūs, kvadratiniai. Bokštų stogai piramidiniai, laužytos formos. Virš pagrindinių bažnyčios durų dominuoja arkinis langas, virš jo – reljefinis insignijų ornamentas.

Viduje įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o iš jos šonų – skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtos apaštalų šv. Petro ir Povilo skulptūros, kairiajame šoniniame altoriuje yra Jėzaus Nazariečio skulptūra, dešiniajame – šv. Jurgio skulptūra (aut. J. Zikaras). Paįstrio bažnyčioje saugomas gipsinis pirmojo jos klebono Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio biustas (aut. J. Zikaras).

Šventoriuje stovi medinė neaukšta varpinė, siekianti pirmąjį bažnyčios bokštų tarpsnį. Šventorių juosia akmens mūro tvora.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Pirmoji Panevėžio bažnyčia pastatyta 1507 m. Nevėžio dešiniajame krante. Savarankiška Panevėžio parapija įsteigta apie 1568 m. Dabartinė mūrinė bažnyčia klebono Mykolo Chodoravičiaus iniciatyva pradėta statyti 1877 m. ir užbaigta 1885 m. (archit. Justinas (Ustinas) Golinevičius). 1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. 1912 m. kunigo Juozapo Stakausko rūpesčiu išdekoruotas bažnyčios vidus.

Bažnyčia yra raudonų plytų, netinkuota, istorizmo stiliaus, neoromaninė, bazilikinė, stačiakampio plano, su pusapskrite apside, dvibokštė, su dviem zakristijomis abipus presbiterijos ir su kripta po apside.

Vidus trijų navų, įrengti trys altoriai. Didžiajame altoriuje – Nukryžiuotasis Kristus, antrajame didžiojo altoriaus tarpsnyje – langas su šv. apaštalų Petro ir Povilo vitražu (aut. J. Koskevičius, 1896). Didinga arka gaubia romaninio stiliaus vargonus (aut. J. Radavičius, 1887).

Bažnyčioje saugoma nemažai meno vertybių, tarp jų – 14 paveikslų ciklas „Kryžiaus kelio stotys“ (aut. A. Glembockis, XIX a. pab.).

Šventoriaus tvora plytų mūro su metaliniais intarpais. Dvigubi arkiniai vartai dera su bažnyčios fasadu.

Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia

Vienuoliai marijonai Panevėžyje įsikūrė 1927 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios. 1939 m. vyskupo Kazimiero Paltaroko skirtame sklype Agronomijos g. (dabar – Marijonų g.) Marijonų vienuolijos generolo Andrejaus Cikotos ir kunigo Stasio Mažeikos iniciatyva pastatyta koplyčia ir noviciatas (archit. Antanas Gargasas). Tų pačių metų rugpjūčio 15 d. vyskupas K. Paltarokas koplyčią pašventino ir suteikė  jai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vardą.

1948 m. sovietų valdžia nacionalizavo koplyčią ir vienuolyną, o po metų koplyčia buvo uždaryta ir liko be kunigo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, marijonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia buvo grąžinti bažnyčiai. 1992 m. koplyčia atnaujinta ir iš naujo pašventinta. 2010 m., mažėjant marijonų bendruomenei, vienuoliai pasitraukė iš Panevėžio. Vienuolyno pastatus ir koplyčią perėmė Panevėžio vyskupija.

Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčios ir vienuolyno pastatų kompleksas yra modernizmo (funkcionalizmo) stiliaus, tinkuoto plytų mūro. Koplyčia stačiakampio formos, trijų navų, su pusapskrite apside.

Didžiajame koplyčios altoriuje kabo kryžius, po kuriuo yra Švč. Mergelės Marijos paveikslas. 1993 m. koplyčios langus papuošė vienuolika Gintaro Kraujelio sukurtų vitražų, atliktų klasikine vitražo technika.

Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia minima 1610 m. Raguvos dvaro inventoriuje. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1816 m. klebono Jurgio Zubavičiaus iniciatyva. Tais pačiais metais ji buvo pašventinta. Bažnyčios fundatoriai – dvarininkai Mykolas ir Juozapas Straševičiai. 1877 m. bažnyčia padidinta, pristatant šonines koplyčias.

Bažnyčia yra medinė, liaudies architektūros formų su vyraujančiais klasicizmo bruožais, kryžminio plano, vienanavė, su keturių kolonų portiku, trikampiu frontonu ir bokšteliu. Fasade yra trejos durys, virš šoninių – polichromuotos šv. Kazimiero ir šv. arkangelo Mykolo skulptūros, sukurtos vietinio meistro XVIII–XIX a. sandūroje.

Viduje įrengti penki altoriai: didysis altorius su XVIII a. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslu; Švč. Jėzaus Širdies altorius su Jėzaus Širdies skulptūra ir šv. Teklės paveikslu; Šv. Antano altorius su šventojo skulptūra ir šv. Jurgio paveikslu; Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius su tituliniu paveikslu; Nukryžiuotojo altorius.

Bažnyčios viduje yra du masyvūs mūriniai pilioriai su fundatorių M. ir J. Straševičių paminklinėmis lentomis.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi mūrinė trijų tarpsnių varpinė.

Šalia Krekenavos ir Smilgių bažnyčių, Raguvos bažnyčia yra viena turtingiausių meno vertybėmis Panevėžio rajone.

Smilgių Šv. Jurgio bažnyčia

Smilgių bažnyčia pirmą kartą paminėta Šeduvos seniūnijos inventoriuje 1645 m. 1661 m. pastatyta medinė bažnyčia. Kunigo Jurgio Jakševičiaus rūpesčiu šventovė 1690 m. perstatyta. 1764 m. klebono Antano Vaitelio ir grafo Jono Jurgio Flemingo iniciatyva pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ji statyta iš kirviais tašytų pušinių rąstų, sujungtų išpjovomis. 1858 m. perstatytas pagrindinis fasadas ir bokštai. 1877 m. klebono prelato Jono Radavičiaus rūpesčiu buvo suveržtos šventovės sienos ir pertvarkytas jos interjeras. Bažnyčią Šv. Jurgio titulu 1877 m. pašventino vyskupas Aleksandras Beresnevičius.

Bažnyčia yra medinė, barokinė, halinė, pseudobazilikinė, kryžminio plano, su trisiene apside ir dviem zakristijomis, dvibokštė. Pagrindiniame fasade tarp dviejų bokštų įkomponuota originali banguoto silueto frontoninė dalis, kurią užbaigia nedidelis bokštelis su varpu.

Bažnyčios vidus trijų navų. Šventovė garsi unikaliu didžiuoju barokinių formų altoriumi. Jį 1873 m. sukūrė liaudies meistras Jonas Balčius-Balčiauskas, į vieną visumą sujungdamas tris presbiterijos altorius. Kolonų, remiančių altoriaus antablementą, skaičius atitinka dvylikos apaštalų skaičių. Centrinėje altoriaus dalyje įkomponuota Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Abipus  altoriaus – šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros. Antrajame tarpsnyje – titulinis šv. Jurgio paveikslas. Šoninėse altoriaus dalyse stovi Lurdo Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo skulptūros, virš jų atitinkamai įkomponuoti šv. Onos ir Angelo Sargo paveikslai. Tai vienintelis medinis tokio pobūdžio altorius Lietuvoje.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi medinė trijų tarpsnių varpinė, statyta XIX a. pabaigoje.

Spirakių Švč. Trejybės bažnyčia

Spirakių  medinę bažnyčią 1790 m. pastatė dvaro savininkas Antanas Liutikas. Dabartinė akmens mūro bažnyčia iškilo 1840 m. dvarininko Antano Rimkevičiaus rūpesčiu. 1860 m. ją konsekravo vyskupas Motiejus Valančius.

Bažnyčia pasižymi klasicizmo formomis, stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu. Lygiame pagrindiniame frontone iškirstas Apvaizdos akies motyvą primenantis baltas trikampis skydas ir apskritas langas virš jo. 2014 m. bažnyčios fasadą papuošė skulptoriaus Juozo Lebednyko sukurtos Švč. Marijos ir šv. Kazimiero skulptūros.

Viduje yra du altoriai. Didysis altorius – medinis, su drožiniais, paauksinimais, papuoštas keturiomis kolonomis ir keturiomis skulptūromis. Pirmajame altoriaus tarpsnyje yra Švč. Trejybės paveikslas paauksuotais rėmais. Dešinėje pusėje esančio altoriaus pirmajame tarpsnyje stovi gipsinė Švč. Mergelės Marijos skulptūra, antrajame – šv. Antano paveikslas, trečiajame – Jėzaus Kristaus paveikslas. Bažnyčioje įrengti keturių balsų vargonai.

Šventoriuje yra kapinės, jame stovi trijų tarpsnių varpinė ir koplyčia (dabar – bažnytinių reikmenų sandėlis). Šventoriaus tvora akmens mūro.

Šilų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Šiluose pastatyta 1779 m. Šilų dvaro savininko Franskevičiaus (Pronskevičiaus) iniciatyva. Dabartinė mūrinė šventovė iškilo 1909 m. klebono Juozapo Stonio rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis. Statybos darbus prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas. Statybas dosniai parėmė Alančių dvaro savininkės Marija Magdalena ir Ieva Rudaminaitės, dvarininkai Kulviečiai, o vėliau ir Hiliarijonas Dilkevičius. 1914 m. bažnyčią Švč. Jėzaus Vardo titulu konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.

Raudonų plytų mūro bažnyčia yra istorizmo stiliaus, turi neoromaninės ir neogotikinės architektūros bruožų, stačiakampio plano, vienabokštė, su bokšteliu.

Bažnyčios viduje navas į tris erdves skiria mūrinės apvalios kolonos. Didžiajame altoriuje stovi iš senosios bažnyčios perkelta medinė Kristaus skulptūra. Altoriaus šonuose – XVIII a. medinės šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas su aptaisais, dešiniajame – šv. Juozapo paveikslas ir Švč. Jėzaus Širdies skulptūra.

Šventorių juosia akmens mūro tvora. Jame stovi medinė varpinė. Šventoriuje yra 1884 m. dievdirbio Vinco Svirskio sukurtas beveik 5 m aukščio koplytstulpis su šv. Jono Nepomuko skulptūra

Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia

Dabartinės Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios pagrindas – 1838–1839 m. Velykių dvaro savininko Vincento Juozapavičiaus kapinėse pastatyta koplyčia. Nuo 1846 m. Velykiuose buvo nuolatinis kunigas. 1909–1910 m. kunigų Prano Tiškevičiaus ir Petro Lebiodos rūpesčiu pagal Antano  Naruckio projektą koplyčia pailginta, iš abiejų pusių pristatytos šoninės koplytėlės, pastatytas fasado bokštas. Vėliau buvo atlikti interjero ir eksterjero darbai. 1931 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Bažnyčia yra istoristinė, eklektinio stiliaus, akmens ir plytų mūro, netinkuota, kryžminio plano, vienabokštė, su bokšteliu virš presbiterijos.

Bažnyčios viduje yra penki mediniai altoriai. Didysis altorius ąžuolinis, keturių pakopų, dekoruotas paauksuotais ornamentais. Jį puošia Varšuvos šv. Luko dirbtuvėje sukurtas šv. Andriejų vaizduojantis vitražas – vertingas XIX a. pab. – XX a. pr. profesionaliosios dailės kūrinys. Viršutiniame altoriaus tarpsnyje yra šv. Jurgio paveikslas, šonuose – šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros. Devynių balsų vargonai pagaminti 1913 m. Emilio Martino įmonėje „E. Martin & Co“ Rygoje.

Šventorių juosia akmens mūro tvora.