Broniaus Grigo (dabar – Parko) gatvė Panevėžyje atsirado Klaipėdos daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonui plečiantis į šiaurę, Nevėžio upės link. Iškilus naujiems daugiaaukščiams, 1978 m. B. Grigo gatvėje jau veikė vaikų lopšelis darželis Nr. 29 „Snaigė“ (B. Grigo g. 19) bei Panevėžio stiklo fabriko bendrabutis (B. Grigo g. 39). 1986 m. gatvėje buvo daugiau naujų visuomeninės […]
Autorių archyvas: Emilija Juškienė
Kai panevėžiečiai savo mieste nebetilpo
Sovietmečiu Panevėžys plėtotas kaip pramonės centras, į jį plūdo aplinkinių rajonų gyventojai. Aukštaitijos sostinėje gyventojų skaičius nuolat augo. 1978 m. Panevėžyje gimė 100-tūkstantasis miesto gyventojas. Iki miesto ribų praplėtimo XX a. pabaigoje Panevėžys užėmė 26 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, kurioje gyveno apie 130 tūkst. gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas tankiausiai gyvenamų Lietuvos miestų. Nors […]
Panevėžio miesto centrinės dalies rekonstrukcija sovietmečiu
1961 m. parengtame Panevėžio miesto generaliniame plane buvo numatyta rekonstruoti miesto centrinę dalį. Laikantis detaliojo plano projekto, neatpažįstamai keistas Panevėžio miesto centras. Sudarkytas dar XIX–XX a. sandūroje susiformavęs architektūrinis-urbanistinis miesto veidas – imti griauti čia stovėję dar neblogos būklės seni savitos architektūros namai, o jų vietoje kilo socialistinio modernizmo pastatai. Buvo numatyta rekonstruoti ir miesto […]
Ar Savitiškio gatvės pavadinimo kilmė sietina su piktuoju bajoru Čičinsku?
Panevėžio krašto istorijoje yra daug įdomių, į praeitį nugrimzdusių paslapčių. Panevėžio rajone neliko apie pusantro šimto anksčiau buvusių kaimų ir vienkiemių: vieni buvo prijungti prie kitų kaimų, miestelių ar miesto, kiti visai išnyko. Kai kurių kaimų pavadinimai suteikti dabartinėms Panevėžio miesto gatvėms, kaip antai: Savitiškio, Stetiškių, Pajuostės, Molainių ir kt. Vakarinėje Panevėžio miesto dalyje driekiasi […]
Felikso Vaitkaus gatvė saugo Panevėžio daugiabučių mikrorajono statybos paslaptis
XX a. antrojoje pusėje įsibėgėjusi sovietinė industrializacija bei urbanizacija skatino masinę tipinių stambiaplokščių gyvenamųjų rajonų plėtrą Lietuvoje. Šiandien pilki standartinių gyvenamųjų namų masyvų mūrai, juosiantys miestų centrus, pasitinka įvažiuojančiuosius į kiekvieną didesnį Lietuvos miestą. Felikso Vaitkaus gatvė – tai lyg vartai į XX a. 8 dešimtmetyje statytą didžiulį Panevėžio miesto Klaipėdos mikrorajoną, kuriame užaugo kelios […]
Pramoninė Panevėžio miesto dalis: Juliaus Janonio gatvės istorija
XX a. antroje pusėje buvusioje Plukių kaimo teritorijoje sparčiai kūrėsi pramoninė Panevėžio miesto dalis. 1945 m. miesto žemėlapyje čia buvo pažymėti tik cukraus, linų fabrikai, pavienės sodybos, sklypai, Plukių kaimo kelias, punktyrais – būsimoji J. Janonio gatvė, o jau po poros dešimtmečių čia buvo visas pramoninis rajonas. Įsigalinti sovietinė santvarka skatino ideologinę nuostatą dirbti „stachanovietiškai“ […]
Panevėžio gatvių pavadinimų kaita sovietmečiu
Suteikiant pavadinimus miestų gatvėms dažniausiai parenkamos ten gyvenusių žymių žmonių pavardės, įamžinami reikšmingi įvykiai, šalia buvę svarbūs objektai ar vietovardžiai. Kiekvieno miesto ir miestelio gatvių pavadinimai liudija puoselėjamą savo krašto istorinę atmintį. Gatvių vardų kaitaliojimo vajus Lietuvoje prasidėjo okupacijų metais. Kiekviena okupacinė valdžia gatvių pavadinimus keitė pagal savo vertybių sampratą, naikindama krašto autentiškumą. Neprilygstama šioje […]
Linininkystė Panevėžio krašte: pakilimai ir nuosmukiai
Lietuvoje nuo seno buvo auginami linai. Sėmeninius linus vartodavo valgiui, o iš pluoštinių gamindavo virves, aprangą. Įvairiais laikotarpiais linų auginimo mastai Lietuvoje buvo skirtingi. Linininkystės aukso amžius – tarpukaris: tuomet pagal linų auginimo mastą Lietuva užėmė trečiąją vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Vėliau linų auginimo tradicijos Lietuvoje sumenko. Linininkystės aukso amžius 1939 m. linų […]
Augalų veislių tobulintojai – mičiurininkai
Lietuvoje selekcijos darbai pradėti 1909 m. Baisogalos selekcijos stotyje. 1922 m. įkurta Dotnuvos selekcijos stotis. Augalų veislių tobulinimo darbas buvo tęsiamas ir sovietmečiu. Matas Grigonis – kolūkio selekcininkas Šalia Panevėžio, Vaivadų apylinkėje įsikūrusiame kolūkyje „Pirmyn“ (vėliau – „Tarybinė sodyba“) Žemės ūkio kultūros namų vedėju 1952–1957 m. dirbo Matas Grigonis (1889–1971). Jis mums yra žinomas ne tik […]
Vienkiemių naikinimo metai. XX a. 8-asis deš.
Sovietmečiu Lietuvoje vyko radikalios ūkio reformos, skaudžiai palietusios kaimo gyventojus. Reformas lydėjo drastiški susiklosčiusio žmonių gyvenimo būdo pokyčiai. Kaimuose buvo ne tik nacionalizuotos (atimtos iš gyventojų, suvalstybintos) žemės valdos, vykdyta masinė žmonių deportacija, bet taip pat žmonės buvo verčiami palikti savo sodybas ir keltis gyventi į naujai kuriamų kolektyvinių ūkių gyvenvietes. Tai palietė didžiulį skaičių […]
Panevėžio miesto viešojo transporto užuomazgos
Panevėžio autotransportu 1953 m. rūpinosi Panevėžio autotransporto kontora (direktorius – M. Aizikovičius). Kasmet autotransporto kontoros mašinų parkas buvo papildomas keliomis naujomis transporto priemonėmis. Tai įgalino plėsti panevėžiečių pervežimo galimybes mieste ir už jo ribų. Autotransporto kontora numatė atidaryti naujas susisiekimo linijas su Krekenava, Pumpėnais, Raguva. Buvo planuota, kad šiomis susisiekimo linijomis kursuos krovinių taksi, o […]
Panevėžio krašte iš molio gamintos skambančios plytos
Plytas namų statybai gaminusios įmonės sovietmečiu iš gyventojų buvo nusavintos ir perėjo valstybės žinion. Panevėžio mieste ir rajone besiplečiančios statybos, pareikalaudavo vis daugiau statybinių medžiagų: plytų, cemento, čerpių. Ypatingai didelis buvo plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, poreikis. Nors 1954 m. Panevėžio rajono kolūkių plytinėse buvo plečiama plytų gamyba, nuolatinis plytų trūkumas buvo jaučiamas. Todėl ypač […]
Išradėjų ir racionalizatorių indėlis tobulinant Panevėžio įmonių darbą. XX a. 6-asis deš.
Bėgant metams ir keičiantis ekonomikos lygiui, Panevėžio įmonėse buvo nuolat diegiamos technologijų naujovės. Pasidairius po XX a. 6 dešimtmečio Panevėžį galima buvo išvysti keistų, šiuolaikinio žmogaus požiūriu, dargi juokingų dalykų. Tuomet ypač populiarus buvo išradėjų-racionalizatorių sąjūdis. Įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai buvo skatinami tobulinti ir gerinti gamybinius procesus. Gamyboje sėkmingai pritaikius racionalizacinį pasiūlymą, jo autoriui […]
Kaip rankų darbas Panevėžio įmonėse buvo keičiamas mechanizuotu? (XX a. 6 deš.)
Sovietų Sąjungoje (į kurios sudėtį įėjo ir Lietuva) buvo skatinama įmonių darbuotojų iniciatyva gamyboje diegiant technines naujoves, taip vadinami racionalizaciniai pasiūlymai. Tokius pasiūlymus pripažindavo ir priimdavo atitinkamų padalinių vadovai. Pasiūlytų ir įdiegtų naujovių autorių nuotraukos kabėdavo įmonių ir įstaigų garbės lentose, jiems būdavo išduodami racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimai, mokami atlyginimai, kurių dydis priklausydavo nuo gaunamų rezultatų. […]
Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse
Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, […]
Sovietmečio gyvenamųjų namų palėpėse – pluoštai valstybinės paskolos obligacijų
Kaip sovietmečiu teigta, milžiniškai ūkinei bei kultūrinei statybai finansuoti reikalingas lėšas valstybė gauna iš socialistinių įmonių ir ūkinių organizacijų sankaupų. Taip pat biudžeto papildomas pajamų šaltinis buvo ir gyventojų lėšos, gaunamos iš valstybinių paskolų. Kaip ir kasmet, siekiant pritraukti gyventojų lėšas grandioziniam penktojo penkmečio planui vystyti 1954 m. Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba išleido valstybinę paskolą […]
Plėšinių įsisavinimo vajus Sovietų Sąjungoje
Vadinamosios didžiosios komunizmo statybos Sovietų Sąjungoje buvo laikomos valstybės pasididžiavimu. Objektai glumino milžiniškais užmojais, o „tarybiniai“ žmonės savo valios pastangomis kėsinosi pažaboti net šėlstančią gamtos stichiją. Žinoma, tikroji tokių užmojų kaina buvo kruopščiai slepiama, o plakatuose mirgėjo besišypsančių, vienvaldės komunistų partijos pašauktų „komunizmo statytojų“ veidai. Partija didžiavosi skelbta ideologija, pajėgusia mobilizuoti, išjudinti plačiąsias liaudies mases. […]
Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės?
1944–1960 m. gamybinę ir teikiamų paslaugų veiklą mieste vienijo daugiaprofilinės institucijos. Veikė taip vadinamas pramkombinatas bei kooperatinės artelės. Šiaulių srities Panevėžio miesto pramkombinate 1953 m. įvairia veikla užsiėmė šios dirbtuvės: Metalo apdirbimo dirbtuvė gamino ašis vežimams, skardos išdirbinius, remontavo žemės ūkio inventorių bei metalinius gaminius; Medžio apdirbimo dirbtuvė gamino baldus – stalus, kėdes, spintas rūbams, […]
Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“
SSRS okupavus Lietuvą (1940) buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas. XX a. 6 deš. tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas ėmėsi reformuoti šalies ekonomiką, ypač žemės ūkį. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, […]
Iš sovietinės visuomenės postulatų: „privatinės nuosavybės neigiama įtaka“
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams reokupavus Lietuvą, jos gyvavimą kelis dešimtmečius įtakojo socialistinė ideologija. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitų demokratinių valstybių raidoje, kur vyravo laisvos rinkos ekonomika bei demokratijos plėtra, buvusioje Sovietų sąjungoje buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – diegti į gyvenimą marksizmo-leninizmo idėjas, nepaisant to, kad daugelis jų buvo ne tik […]
Panevėžio statybos: kai gyvenamasis daugiabutis miestiečiams reiškė prabangą
Praėjus dešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos (XX a. 6 deš. viduryje) Panevėžyje toliau nuo miesto centro gimė du nauji pramoniniai rajonai. Netoli Cukraus fabriko, kur sename miesto plane žalia spalva buvo pažymėti tušti žemės plotai, jau dunksojo nauji pastatai. Cukraus fabrikas, kurio sugriauti cechai buvo suremontuoti, pastatė trijų aukštų namą su „visais patogumais“. […]
Panevėžio miesto ūkio reikalų tvarkymo iššūkiai sovietmečiu (XX a. 6 deš.)
Sovietinės santvarkos metais Lietuvoje miesto ūkis buvo nacionalizuotas. Jį valdė miesto komunistų partijos komiteto skiriamos (formaliai renkamos) darbo žmonių deputatų tarybos (toliau – DŽDT) ir jų vykdomieji komitetai (toliau – VK). Apie vyksiančias Panevėžio miesto DŽDT sesijas buvo skelbiama miesto laikraštyje. Sesija įprastai prasidėdavo 16 val. miesto VK salėje – Ramygalos g. 6, antrame aukšte. […]
Kai kurie Panevėžio rajono Naujamiesčio apylinkės veiklos bruožai sovietmečiu
Sovietmečiu Lietuvoje (1940–1941 ir 1944–1990) mažiausias administracinis-teritorinis vienetas buvo apylinkė. Ji įvesta 1940 m. pabaigoje vietoje seniūnijos (po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1995 m., seniūnijos buvo sugrąžintos). Aukščiausias valdžios organas apylinkėse buvo apylinkės darbo žmonių deputatų taryba (DŽDT), vėliau – liaudies deputatų taryba (LDT). 1968 m. buvo priimtas „Lietuvos TSR apylinkių, gyvenviečių DŽDT įstatymas, kuriame nustatyti […]
„Žalioji“ – pirmoji vieša maitinimo įstaiga Panevėžyje, sovietmečiu lankytojams pasiūliusi dar neregėtą patiekalą – picą
1967 m. Panevėžyje veikė 57 visuomeninio maitinimo įmonės – valgyklos, kavinės, bufetai o jose dirbo 664 darbuotojai. Įmonių darbą centralizuotai koordinavo Panevėžio prekybos valdybos ir visuomeninio maitinimo kontora. Maistą maitinimo įstaigoms centralizuotai tiekdavo produktų bei pusfabrikačių gamintojai: Mėsos kombinatas, Žuvies realizavimo bazė, alaus darykla „Kalnapilis“ ir kt. Miestui augant didėjo visuomeninio maitinimo įstaigų poreikis. Atsakingi […]